Apie išverstus ICOMOS doktrinos šaltinius trumpai

Šio skyriaus tikslas – supažindinti skaitytojus su konkrečių ICOMOS doktrinos šaltinių pobūdžiu, kontekstu, susijusia problematika, sukūrimo istorija arba kitais, šių pristatymų autorių nuomone, svarbiais konkrečių dokumentų aspektais. Dokumentai išdėstyti tokia pat tvarka kaip ir leidinio turinyje. Šio skyriaus informaciją papildo prie kiekvieno dokumento pateikti moksliniai komentarai.

1. Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartija (Venecijos chartija), 1964 m.

Viltė Janušauskaitė

Venecijos chartija – istorinės svarbos tekstas, garsiausias ir įtakingiausias XX a. tarptautinės paveldosaugos dokumentas, įtvirtinęs pamatinius šiuolaikinės paveldosaugos principus ir tapęs pagrindu ne tik tarptautinei paveldosaugos teorijai, bet ir daugelio šalių nacionaliniams teisės aktams.

Chartija priimta Antrajame tarptautiniame istorinių paminklų architektų ir technikų kongrese, įvykusiame 1964 m. Venecijoje (todėl sutrumpintai vadinama Venecijos chartija). Tekstas, prie kurio formulavimo ženkliai prisidėjo ir būsimas pirmasis ICOMOS prezidentas Piero Gazzola, tapo tame pačiame kongrese įsteigtos ICOMOS kertiniu dokumentu ir yra neatsiejamas nuo organizacijos veiklos principų.

Lyginant 1931 m. Atėnų chartijos ir 1964 m. Venecijos chartijos tekstus, atsiskleidžia ilga idėjų ir veiksmų evoliucija – praplėsta paminklo sąvoka, dar labiau akcentuota išsaugojimo in situ svarba, bandyta rasti pusiausvyrą tarp paminklo istorinės ir meninės vertės. Tačiau vietovės sąvoka, grįžtamumo principas ir t. t. buvo išplėtoti tik vėliau, kituose ICOMOS dokumentuose.

Pirminis dokumento tekstas buvo prancūzų kalba, ir nors angliškasis taip pat laikomas originalu, lyginant šias versijas pastebima nemaža neatitikimų, sinoniminių sąvokų vartosenos ir t. t. Svarbiausi skirtumai nurodyti šio vertimo komentaruose. Pažymėtina, kad netikslūs vertimai ir gana laisvos jų interpretacijos praktikoje lydėjo chartiją nuo pat jos atsiradimo.

Venecijos chartija kritikuota ir kritikuojama dėl keleto aspektų, o ypač – dėl esą siauro, tik Vakarų paveldosaugą ir modernizmo principus atspindinčio požiūrio. Kita vertus, pabrėžiama, kad chartijoje pateikti tik bendrieji principai, pagrindinės gairės, o priemones kiekviena šalis turi priderinti savo kultūros ir tradicijų kontekste, kaip nurodyta ir paties dokumento tekste. Pastarąjį teiginį patvirtina ir visa tolesnė ICOMOS chartijų bei rekomendacijų (drauge vadinamų ICOMOS doktrina) plėtotė, kuri, remdamasi Venecijos chartijos pamatinėmis idėjomis, laipsniškai apima naujas paveldo sritis, vertes, saugojimo aspektus.

Iki šiol Venecijos chartija yra bene plačiausiai tyrinėjamas ir interpretuojamas ICOMOS doktrinos dokumentas. Kiekvienas chartijos jubiliejus palydimas mokslinių renginių ir publikacijų, kuriuose kalbama apie jos svarbą ir aktualumą, keliami klausimai, ar reikia ją revizuoti, kaip ją interpretuoti, ir pan. Visgi, įvertinus to meto kontekstą, Venecijos chartija neabejotinai buvo didžiulis žingsnis geresnės kultūros paveldo apsaugos link ir pati tapo istoriniu dokumentu, atspindinčiu sudėtingą XX a. vidurio tarptautinių paveldosaugos principų kūrimo procesą.

Venecijos chartija sulaukė daugybės mokslinių tyrimų ir publikacijų. Nurodome vos kelias, kurios, mūsų nuomone, padės skaitytojams išsamiau susipažinti su Venecijos chartijos diskursu.

Daugiau apie Venecijos chartiją skaitykite:

  1. Jokilehto, Jukka, Comments on the Venice Charter with Illustrations, 1995.
  2. Meurs, Paul, “A charter for each intervention: from generic to specific guidelines”, in: City & time, 2007, T. 3, Nr. 3, p. 53–60.
  3. Petzet, Michael, Principles of Preservation. An Introduction to the International Charters for Conservation and Restoration 40 Years after the Venice Charte, 2004.
  4. The Venice Charter (1964–2004). 40th Anniversary.
  5. The Venice Charter revisited: modernism, conservation and tradition in the 21st century, Matthew Hardy (ed.), Newcastle upon Tyne: Cambridge Scholars Publishing, 2008.
  6. The Venice Charter / La Charte de Venise: 1964–2004–2044?, Budapest: Hungarian National Committee of ICOMOS, 2005.
  7. Wells, Jeremy C., “The plurality of truth in culture, context, and heritage: a (mostly) post-structuralist analysis of urban conservation charters”, in: City & time, 2007, T. 3, Nr. 2, p. 1–14.

2. Istorinių sodų ir parkų chartija (Florencijos chartija), 1981 m.

Jūratė Markevičienė

Gamtos ir gamtinės kilmės žmogaus kūrinius žmonijos paveldu pirmąsyk pripažino Pasaulio paveldo konvencija 1972 m.

Florencijos chartija yra pirmoji iš ICOMOS chartijų, konkrečiau apibrėžiančių pamatinių Venecijos chartijos principų taikymą skirtingoms kultūros rūšims. Kiek vėliau buvo priimta istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimui skirta Vašingtono chartija, 1987 m., Archeologinio paveldo apsaugos ir valdymo chartija, 1990 m., Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių bei vietų ir vietovių konservavimo srityje, 1993 m., ir kitos, skelbiamos šiame leidinyje.

Simboliška, kad šis pirmasis ICOMOS žingsnis šiuolaikinės paveldo apsaugos doktrinos link skirtas sodams ir parkams – trapiausiam kultūros paveldui, kurio amžinumą liudija ne laikui atsparios medžiagos, bet priešingai – gebėjimas nuolatos atsikurti. Pagal Florencijos chartiją, „istorinis sodas arba parkas yra architektūrinė kompozicija, kurios sudedamosios visų pirma yra augalinės, todėl gyvos. Tai reiškia, kad jos yra trapios, mirštančios ir atsinaujinančios arba atnaujinamos. Taigi sodo arba parko pavidalas atskleidžia amžiną pusiausvyrą tarp metų laikų ciklo, gamtos augimo ir nykimo bei menininkų ir amatininkų troškimo, kad jų kūriniai niekada nekistų“.

ICOMOS priimtosios Florencijos chartijos projektą sukūrė ICOMOS tarptautinis mokslinis istorinių sodų bei parkų ir vietovių komitetas. Jo tinklavietėje nurodoma, kad komitetas įsteigtas 1971 m., o nuo 1999 m. pervadintas Tarptautiniu moksliniu komitetu kultūriniams kraštovaizdžiams (ISCCL), ir pabrėžiama, kad naujasis pavadinimas rodo perėjimą nuo sodų ir parkų prie platesnės kultūrinio kraštovaizdžio sampratos.

Panašiai kito ir ICOMOS įžvalgos apie šios rūšies paveldą: nuo iškiliems sodininkystės meno kūriniams skirtos Florencijos chartijos iki žmogaus teisės į kraštovaizdį įtvirtinimo 2014 m. Deklaracija dėl paveldo ir kraštovaizdžio kaip žmogaus vertybių, kuri, vėlgi simboliškai, vadinama Florencijos deklaracija. 

3. Istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimo chartija (Vašingtono chartija), 1987 m.

Jūratė Markevičienė

Ypatingai kultūros paveldo rūšiai – istoriniams miestams ir miesto teritorijoms – skirtoji Vašingtono chartija priklauso ICOMOS doktrinos dokumentams, kuriuos galėtume pavadinti „pirmąja banga“. Tai chartijos, konkretinančios, kaip pamatiniai Venecijos chartijos principai turėtų būti taikomi skirtinoms paveldo rūšims, pvz., Istorinių sodų ir parkų chartija (Florencijos chartija), 1982 m., Archeologinio paveldo apsaugos ir valdymo chartija, 1990 m., Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių bei vietų ir vietovių konservavimo srityje, 1993 m. XXI a. ICOMOS toliau plėtojant savo doktriną, Vašingtono chartijos principus išaiškino, išskleidė, sukonkretino ir Valetos principai istoriniams miestams, miesteliams ir miesto teritorijoms saugoti ir valdyti, 2011 m.

Palyginus abu dokumentus atsiskleidžia, kaip per keletą dešimtmečių patobulėjo, išsiplėtė ir pagilėjo pamatinės paveldo saugos sampratos, kiek svarbesnis tapo ryšys tarp paveldo ir jį paveldėjusios visuomenės. Pavyzdžiui, Vašingtono chartija kalba tik apie vietos gyventojus, o Valetos deklaracija – apie visas suinteresuotąsias vietines grupes. Vašingtono chartijoje miestai – tai labiau statiniai, jų sankaupos, o Valetos principai pabrėžia erdves, taip pat paveldo apsuptį (kurių nemini Vašingtono chartija) ir kt. Todėl Vašingtono chartijos principus reikėtų suprasti, vertinti ir taikyti ne atsietai ir ne iš 1987 m. perspektyvos, o atsižvelgiant tiek į chartijoje nurodytą, tiek ir vėliau, XXI a., intensyviai plėtojamą UNESCO ir ICOMOS diskursą dėl istorinių miestų kaip paveldo ir jo saugos sampratos.

4. Archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo chartija, 1990 m.

Rasa Butvilaitė

1990 m. spalio mėn. ICOMOS 9-ojoje generalinėje asamblėjoje Lozanoje patvirtintą Archeologijos paveldo chartiją parengė ICOMOS Tarptautinis archeologijos paveldo valdymo komitetas (ICAHM), todėl dažnai ji vadinama ir ICAHM chartija. Tai buvo pirmasis tuo metu naujai įsteigto ICAHM suformuluotas pasaulinės reikšmės dokumentas.

Chartija apibrėžia ir siekia įtvirtinti reikšmingus archeologijos išteklių visame pasaulyje išsaugojimo ir valdymo principus. Dokumentu siekiama teikti valdžios institucijoms, išsaugojimo ir kitų susijusių sričių specialistams, taip pat plačiajai visuomenei archeologijos paveldo išsaugojimo ir valdymo gaires bei rekomendacijas, kurios būtų universalios (galiotų visame pasaulyje) ir galėtų būti pritaikytos prie nacionalinės politikos bei sąlygų.

Archeologijos paveldo chartija skatina kurti teisinį archeologijos paveldo apsaugos reglamentavimą, pagrįstą nuosekliu išteklių inventorinimu ir tyrinėjimais. Chartijoje išdėstyti bendrieji architektūros paveldo tyrinėjimų, valdymo, konservavimo ir rekonstravimo principai. Chartija ypač akcentuoja aukštų akademinių bei profesinių standartų atitinkamose kompetencijos srityse vaidmenį ir tarptautinio bendradarbiavimo reikšmę.

Įkurti ICAHM chartiją paskatino dėl nelegalių arba nemokslinių (t. y. nekompetentingų, nesankcionuotų, savavališkų) kasinėjimų ir žemės panaudos vystymo projektų visame pasaulyje augančios grėsmės archeologijos paveldui.

Archeologijos paveldo chartijos tekstas buvo rengiamas remiantis ne tik minėtomis šios rūšies paveldo tyrinėjimų bei apsaugos būklės aktualijomis, bet ir ankstesniais dokumentais: Rekomendacijomis tarptautiniams principams, taikomiems archeologiniams kasinėjimams (1956 m. Naujojo Delio rekomendacijos1964 m. Venecijos chartija, 1969 m. Londone pasirašyta Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencija). Lyginant su išvardytais dokumentais, ICAHM chartijoje atsiskleidžia patobulėjusios, platesnės ir išsamesnės paveldo saugos bei valdymo sampratos. Chartijoje pabrėžiami ne tik minėti aukšti tyrinėjimų ir profesinių kompetencijų standartai ar tarptautinio bendradarbiavimo svarba, bet ir nuoseklus apsaugos bei valdymo veiklų teisinis reglamentavimas, šių veiklų tarpdalykiškumas, paveldą ir jį paveldėjusios visuomenės ryšių glaudinimas, informacijos sklaida ir edukacinės veiklos plačiojoje visuomenėje (siekiant ugdyti jos informuotumą apie archeologinio paveldo vertę), skatinamas archeologijos mokslo modernėjimas. Chartija tapo sėkmingu gairių ir idėjų šaltiniu politikai bei valdžios institucijų praktikai, taip pat mokslininkams ir profesionalams.

Archeologijos paveldo chartijoje apibrėžti ir įtvirtinti tarptautiniu mastu pripažinti kultūros paveldo apsaugos, konservavimo ir archeologinių darbų standartai tapo konceptualiu pagrindu atnaujintai Europos archeologijos paveldo apsaugos konvencijai, kurią 1992 m. sausio 16 d. Valetoje priėmė Europos Taryba. Ši konvencija įpareigoja ją ratifikavusias valstybes laikytis konvencijos nuostatų. 

5. Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo chartija, 1996 m.

Rasa Butvilaitė

Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo chartijoje dėmesys telkiamas į dažniausiai nematomą pasaulio kultūros paveldo sritį: sudužusių laivų liekanas, nugrimzdusius miestus ar gyvenvietes, užtvindytas olas ir kitas povandenines liekanas, kurios turi didelę kultūrinę ir / ar istorinę reikšmę žmonijai. Poreikis imtis povandeninio paveldo apsaugos ir valdymo reglamentavimo tapo ypač aktualus dėl gamtos stichijų ir suintensyvėjus žmogiškosios veiklos vandenyse keliamų grėsmių.

Chartijos idėjos ištakos siekia 1956 m., kai UNESCO patvirtino Tarptautinių principų, taikomų archeologiniams kasinėjimams, rekomendacijas, kurios apėmė tik teritoriniuose vandenyse esančias povandenines vietas ir vietoves. Tokios rūšies paveldas, esantis tarptautiniuose vandenyse, neturėjo apsaugos ir išsaugojimo strategijų, specifinių ir išsamesnių tarptautinių teisės reguliavimo instrumentų. Šie klausimai buvo sprendžiami vangiai ir nerezultatyviai – tik nuo 1976 m. jų ėmėsi Europos Taryba. 1991 m. įkurtas ICOMOS Tarptautinis povandeninio kultūros paveldo komitetas (ICUCH) paskatino Tarptautinės teisės asociaciją (ILA) 1994 m. Buenos Airėse patvirtinti Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvencijos projektą. Galiausiai 1996 m. spalio mėnesį ICOMOS generalinėje asamblėjoje Sofijoje buvo ratifikuota Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo chartija. Nors ji laikoma ICOMOS Archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo chartijos (1990 m.) priedu ir plėtiniu, tačiau aprėpia konceptualiu požiūriu platesnį paveldo saugos, konservavimo ir valdymo spektrą. Chartija apibrėžia esminius povandeninio paveldo konservavimo principus ir nustato finansavimo, tyrinėjimų tikslų, tyrinėtojų grupės profesinės kvalifikacijos, tyrimo planavimo ir būdų, dokumentavimo, medžiagos konservavimo, vietos ar vietovės valdymo bei priežiūros, informacijos apie povandeninį paveldą sklaidos gaires.

Šis novatoriškas dokumentas siekia povandeninėje aplinkoje esantiems ar iš jos iškeltiems kultūros ištekliams suteikti tokius pat apsaugos bei valdymo instrumentus kaip ir žemės paviršiuje išlikusiam paveldui. Konservavimui in situ teikiama pirmenybė. Chartija pabrėžia medžiagos konservavimo programos svarbą tyrinėjimų metu, perkeliant ir ilgalaikėje perspektyvoje. Kadangi didelė povandeninio kultūros paveldo dalis yra tarptautinėje akvatorijoje, Chartija akcentuoja tarptautinio bendradarbiavimo, keitimosi specialistais svarbą šio paveldo tyrimų, apsaugos ir valdymo procesuose. Dokumentas taip pat akcentuoja informacijos apie povandeninio paveldo reikšmę sklaidą plačiojoje visuomenėje, komunikaciją ir tyrinėjimų koordinavimą su suinteresuotomis bendruomenėmis.

Povandeninio kultūros paveldo apsaugos ir valdymo chartija pelnė didžiulį tarptautinį pripažinimą, ir, siekdama jos nuostatas paversti privaloma teisine priemone, po ketverius metus trukusių svarstymų UNESCO subrandino tarptautinę Povandeninio kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuri 2001 m. lapkričio 2 d. buvo patvirtinta UNESCO 31-ojoje generalinėje konferencijoje. Chartija tapo šios konvencijos pagrindu ir buvo integruota kaip konvencijos priedas, pavadintas Taisyklėmis, susijusiomis su veikla, nukreipta į povandeninį kultūros paveldą. Taip chartija tapo povandeninio kultūros paveldo apsaugos bei valdymo etinių, profesinių standartų ir praktikų visame pasaulyje vadovu. 

6. Tarptautinė kultūrinio turizmo chartija: turizmo valdymas paveldo reikšmės vietose, 1999 m.

Rasa Butvilaitė

Vietinis ir tarptautinis turizmas yra vienas iš svarbiausių kultūrinių mainų variklių, o istorinė ir kultūrinė atmintis yra reikšminga gamtos bei kultūros išsaugojimo prielaida. Turizmas gali apčiuopti ekonomines paveldo ypatybes ir, generuodamas finansavimą, šviesdamas bendruomenę ir darydamas įtaką politikai, pasitelkti jas išsaugojimo srityje. Neretai turizmas yra esminė nacionalinių ir regioninių ekonomikų dalis, o jei sėkmingai valdomas, tai ir svarbus vystymosi veiksnys. Šiandieniniame pasaulyje turizmas tampa vis sudėtingesniu reiškiniu, kuris aprėpia politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius, edukacinius, biofizinius, ekologinius ir estetinius aspektus. Naudinga sąveika tarp potencialiai konfliktuojančių lankytojų ir priimančiosios bendruomenės-šeimininkės lūkesčių bei siekių atveria daug iššūkių ir galimybių.

Šiame kontekste 1999 m. spalio mėn. ICOMOS generalinėje asamblėjoje Meksike patvirtinta Tarptautinio kultūrinio turizmo komiteto (ICTC) parengta Tarptautinė kultūrinio turizmo chartija pakeitė iki tol galiojusią 1976 m. lapkričio 8–9 d. Briuselyje įvykusiame Tarptautiniame šiuolaikinio turizmo ir humanizmo seminare priimtą Kultūrinio turizmo chartiją. Šios vadinamosios Briuselio chartijos nuostatos apsiribojo ekonominės naudos ir edukacijos konceptais: kultūrinį turizmą ji interpretavo kaip turizmo rūšį, kuriai vietos bei vietovės ir paminklai yra ekonominės naudos ir kultūrinio lavinimo šaltinis; ši chartija skatino ugdyti turistus, ypač vaikus (šviesti juos aiškinant paminklų vertę), ir mokyti asmenis, atsakingus už paveldo vietų bei vietovių vystymą ir panaudą turizmo reikmėms. Naujoji chartija liudija patobulėjusias ir išsiplėtusias pamatines paveldo, jo saugos, turizmo bei jo valdymo sampratas, išaugusią ryšio tarp paveldo ir jį paveldėjusios bendruomenės svarbą, taip pat itin dinamišką kultūros paveldo ir turizmo sąveiką.

Esminiai Tarptautinės kultūrinio turizmo chartijos siekiniai – skatinti ir valdyti turizmą taip, kad būtų gerbiamas ir stiprinamas bendruomenių-šeimininkių paveldas ir gyvuojančios kultūros, skatinti dialogą tarp išsaugojimo, konservavimo interesų ir turizmo pramonės.

Chartija apibrėžia šešis kultūrinio turizmo principus: konservavimas turėtų suteikti gerai valdomas galimybes turistams ir priimančiosios bendruomenės nariams tiesiogiai patirti ir suprasti vietinį paveldą; sąveika tarp paveldo vietų ir turizmo yra dinamiška, tad vardan ateities kartų jos valdymas turėtų būti tvarus; konservavimo ir turizmo planavimas turėtų sukurti džiugią, pagarbią ir ugdomąją lankytojo patirtį; bendruomenės-šeimininkės ir gyventojai autochtonai turėtų dalyvauti konservavimo ir turizmo planavimo procese; turizmo ir konservavimo, išsaugojimo veiklos turėtų būti naudingos bendruomenei-šeimininkei, pagerinti vystymąsi ir skatinti įdarbinimą; turizmo programos turėtų apsaugoti ir puoselėti gamtines bei kultūrines paveldo savybes.

Chartija yra sumanyta kaip parankinis dokumentas, kuriuo galėtų naudotis įvairiausios konservavimo, apsaugos ir turizmo pramonės institucijos, siekiančios bendrai valdyti vietinį ir tarptautinį turizmą. Todėl chartijos „retorika“ ir konceptuali aprėptis yra veikiau plačios, gana aptakios nei specifinės, pritaikytos konkrečiai šaliai ar situacijai.

7. Istorinių medinių statinių išsaugojimo principai, 1999 m.

Viltė Janušauskaitė

Istorinių medinių statinių išsaugojimo principai, parengti ICOMOS Tarptautiniame medžio komitete (IIWC), buvo priimti 1999 m. spalio mėnesį Meksike vykusioje ICOMOS generalinėje asamblėjoje, kartu su dar dviem kitomis chartijomis – Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo ir Tarptautine turizmo chartija.

Nuo pat komiteto įsteigimo 1975 m. nuolat svarstytas specialiai medžiui skirtų išsaugojimo principų poreikis, kilęs iš medžio, kaip statybinės medžiagos, ypatumų ir medinėse konstrukcijose taikomų specifinių intervencijos būdų ir priemonių. Pirmą kartą dokumento turinys svarstytas 1992 m. Nepale vykusiame susitikime, o juodraštinė versija pristatyta 1994 m. Japonijoje. Komiteto nariai ją komentavo raštu ir įvairiuose susitikimuose, 1996 m. rugpjūčio mėnesį Jukka Jokilehto iš ICCROM taip pat pateikė svarių siūlymų, kurie įtraukti į galutinę dokumento versiją.

Šiame dokumente apibrėžti pagrindiniai, universaliai taikytini istorinių medinių statinių apsaugos ir išsaugojimo principai bei praktikos. Chartijoje pateiktos rekomendacijos septynioms aktualioms medinio paveldo išsaugojimo sritims, pradedant apžiūra ir dokumentacija, įvairaus pobūdžio iššūkiais, kylančiais atliekant intervencijas ir baigiant švietimu.

Principuose atkreiptas dėmesys į medinių statinių įvairovę bei retumą ir jų pažeidžiamumą dėl natūralių savybių santykinai sparčiai yrant ir susidėvint medžiagoms. Venecijos chartijos (žr. vertimą tekste) dvasia akcentuojama tikslios dokumentacijos ir subtili nauja atskyrimo nuo sena būtinybė. Visgi, nepaisant kartais neišvengiamo autentiškų dalių pakeitimo naujais elementais, dokumente pabrėžiamas kiek įmanoma daugiau originalios medžiagos išsaugančios minimalios intervencijos siekis.

8. Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartija, 1999 m.

Jūratė Markevičienė

Ši chartija priklauso ICOMOS doktrinos dokumentų „pirmajai bangai“, kai siekta detalizuoti Venecijos chartijos principų taikymą atskirose kultūros paveldo srityse ir priimta keletas tokių chartijų (Florencijos chartija, 1982 m., Vašingtono chartija, 1987 m., Archeologijos paveldo chartija, 1990 m.), taip pat Naros autentiškumo dokumentas, 1994 m.

Ją inicijavo ICOMOS tarptautinis mokslinis vietinės ir tradicinės architektūros komitetas (CIAV) – vienas pirmųjų ICOMOS mokslinių komitetų, įkurtas 1976 m. ir siekiantis skatinti bendradarbiavimą identifikuojant, studijuojant, apsaugant bei konservuojant vietinį ir tradicinį pastatytąjį paveldą. Pasak ilgametės CIAV generalinės sekretorės Kirsti Kovanen, apie šią chartiją pradėta galvoti praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, 1984 m. buvo parengtas pirmasis projektas, o iki 1996 CIAV jį tobulino, siekdamas sujungti materialiuosius šio paveldo aspektus ir jo nematerialiąsias tradicijas. Po plačių diskusijų chartija buvo priimta ICOMOS 1999 m.

Chartijoje teigiama, kad vietinį ir tradicinį pastatytąjį paveldą drauge su jo statybos tradicijomis būtina specialiai saugoti ir puoselėti, nes tai pamatinė konkrečios bendruomenės kultūros arba jos ryšio su savo teritorija raiška, o jam būdinga tradicinė darna yra paties žmogaus gyvenimo šerdis. Taip pat pabrėžiama, kad visame pasaulyje šiai tradicijai kyla grėsmė neišlikti, nes ją veikia ekonominio, kultūrinio ir architektūrinio supanašėjimo jėgos, o pats šis paveldas yra nepaprastai pažeidžiamas. Todėl apibrėžiamos pagrindinės jo išsaugojimo nuostatos ir priemonės.

Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo chartija – pirmasis ICOMOS doktrinos tekstas, įtvirtinantis 1994 m. priimto Naros autentiškumo dokumento principus: pasaulio kultūros ir paveldo įvairovės apsaugą kaip esminį žmogaus vystymosi aspektą, pagarbą kitoms kultūroms ir visiems jų tikėjimo sistemų aspektams, kultūrų ir visuomenių materialios ir nematerialios raiškos vienovę. Chartijoje pabrėžiama, kad „vietiškumas ir tradiciškumas apima ne vien statinių, struktūrų ir erdvių fizinę formą bei audinį, bet ir jų naudojimo bei supratimo būdus, taip pat jiems priskiriamas tradicijas ir nematerialias asociacijas“. Nuostata, kad šį paveldą įmanoma išsaugoti tik įsitraukus bendruomenėms, kurios yra tikrosios šio paveldo šeimininkės ir puoselėtojos, taip pat yra susijusi su Naros principu, jog teisė į paveldą ir atsakomybė už jo išsaugojimą pirmiausia priklauso jį sukūrusiai kultūrinei bendruomenei.

Vėlesni doktrinos dokumentai vis labiau įtvirtino ir plėtojo šią pasaulėžiūrinę ICOMOS nuostatą sieti paveldo saugos principus su JT ir UNESCO apibrėžiamomis kultūrinėmis ir socialinėmis žmogaus teisėmis.

9. ICOMOS chartija – architektūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimo principai, 2003 m.

Viltė Janušauskaitė

Architektūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimo principai yra viena iš ICOMOS chartijų, skirtų specifinėms paveldo apsaugos praktikos sritims. Ji buvo suformuluota Tarptautiniame moksliniame Architektūros paveldo konstrukcijų tyrimų ir restauravimo komitete (ISCARSAH), įkurtame 1996 m. kaip kultūros paveldo apsaugos veikloje dalyvaujančių inžinierių profesinis tinklas, vadinama dar ir ISCARSAH principais.

Šioje chartijoje bendrieji tam tikro laikotarpio paveldo apsaugos principai papildyti specifiniais, inžinieriams konstruktoriams aktualiais, reikalavimais. Joje įtvirtinti tokie svarbūs aspektai kaip kruopštaus dokumentavimo svarba ir pastato kaip visumos suvokimas, kai konstrukcijų sutvirtinimas nėra tikslas pats savaime, o priemonė visumai išsaugoti. Išryškintas prieštaravimas tarp paveldo verčių ir šiuolaikinių saugumo reikalavimų, nurodant, kad paveldo pastatams turi būti taikomos išlygos.

Dėl savo ypač technologinės specifikos ir iš esmės visuotinai priimtinų formuluočių Principai nėra intensyviai diskutuojami mokslinėje ar profesinėje literatūroje, tačiau neabejotinai laikytini tinkamos intervencijos į paveldo konstrukcijas pagrindu. Dar naudingesnės praktinėje veikloje yra chartiją lydinčios detalios Architektūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimo rekomendacijos (originalas tik anglų kalba), kuriose žingsnis po žingsnio aptariami visi intervencijos etapai ir jų vykdymo reikalavimai bei pateikiamas terminų žodynas. Atkreiptinas dėmesys, kad tik pati chartija 2003 m. ICOMOS generalinės asamblėjos buvo patvirtinta kaip oficialus ICOMOS dokumentas, tačiau, atrodo, rengiant Rekomendacijas, jos tekstas buvo dar kartą peržiūrėtas, nes nebeatitinka ratifikuoto originalo. 2016 m. komitetas atnaujino diskusijas dėl Rekomendacijų, tikimasi jas oficialiai priimti 2017 m. ICOMOS generalinėje asamblėjoje.

Iš pirmo žvilgsnio šiek tiek netikėtas Principų ir Rekomendacijų bruožas – medicinos moksle paplitusių sąvokų (į lietuvių kalbą šiame kontekste sunkiai išverčiamos gydymas, diagnozė, terapija ir t. t.) taikymas paveldo pastatų konstrukcijoms. Iš tiesų šios tradicijos šaknys siekia dar XIX a., kai intensyviai plėtoti moderniosios paveldo apsaugos teorijos pagrindai. Šiuolaikiniuose dokumentuose, kalbančiuose būtent apie „pastato skeletą“, šis – gydytojo ir paciento – santykis ypač svarbus, implikuojantis būtinybę įsigilinti, atsakingai apsvarstyti ir minimaliai pažeisti.

10. ICOMOS principai dėl sieninės tapybos išsaugojimo ir konservavimo-restauravimo, 2003 m.

Jūratė Markevičienė

Šie Principai priskirtini ICOMOS doktrinos specializuotoms profesinėms konservavimo-restauravimo gairėms, tokioms kaip Principai dėl paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių dokumentavimo (1996 m.; iš dalies), Istorinių medinių statinių išsaugojimo principai (1999 m.), o ypač ICOMOS chartija – architektūros paveldo analizės, konservavimo ir konstrukcijų restauravimo principai (2003 m.) ir ją lydinčios Rekomendacijos. Dokumento iniciatorius yra ICOMOS tarptautinis mokslinis sieninės tapybos komitetas (ISCMP).

Sieninė tapyba – tai nuo statinių neatsiejami dailės kūriniai. Šio paveldo sauga neišvengiamai yra tarpdalykinė, reikalaujanti vienodai gerai išmanyti skirtingo paveldo (architektūros bei statybos ir dailės) konservavimą-restauravimą. Profesionalumas tik vienoje iš šių sričių paprastai kelia grėsmę tapiniams: neleidžia jų suprasti, kvalifikuotai įvertinti jų pobūdžio, fizinės būklės ir parinkti tinkamiausių paveikos priemonių.

Todėl, priešingai nei daugelis kitų ICOMOS chartijų bei gairių, šie Principai yra pagrįsti ne vien ICOMOS, bet ir dailės paveldui artimesnių tarptautinių konservavimo-restauravimo organizacijų dokumentais (ICOM-CC etikos kodeksu, 1984 m., Pavijos dokumentu, 1997 m., ir E.C.C.O profesinėmis gairėmis, 1997 m., Europinio švietimo konservavimo-restauravimo srityje tinklo ENCoRE rekomendacijomis).

Principai apibrėžia sieninei tapybai ir apskritai dailės paveldui taikytinas specialiąsias nuostatas: prevencinio konservavimo, fizinės aplinkos sąlygų, lankymo poveikio, paveikos (sutvirtinimo, valymo, reintegravimo) pobūdžio, taip pat senėjimo pėdsakų, neatgręžtinių cheminių ir fizinių transformacijų, įvairaus ankstesnio restauravimo, užtapymų ir atidengimų, estetinio reintegravimo, rekonstrukcijų, atnaujinimo traktavimo ir t. t.

Tačiau dauguma šio ICOMOS dokumento principų ir konstatavimų yra bendri visoms paveldo sritims: tai integruota paveldo vertė, pagrindinės nykimo ir naikinimo priežastys (pvz., netinkamas naudojimas, palaikomosios priežiūros stoka, dažni taisymai, keitimai ir restauravimai, nebūtinos atodangos, netinkamų metodų ir medžiagų taikymas, žemesnė nei pagal standartus ir netinkama praktika bei menka profesinė kvalifikacija), tiksliai apibrėžtos tyrimų ir konservavimo procedūros. Universali yra asmeninės atsakomybės už sprendimus dėl valdymo nuostata – Principuose specialiai pabrėžiama, kad tokie sprendimai negali būti anoniminiai, priešingai, turi būti žinomi už juos atsakingi konkretūs asmenys, o projektų vykdymo priežiūrą privalo užtikrinti komerciškai nesuinteresuotos institucijos.

11. ICOMOS Kultūros kelių chartija, 2008 m.

Rasa Butvilaitė

Kultūros kelių idėją pirmoji institucionalizavo Europos Taryba, 1987 m. inicijavusi Europos kultūros kelių projektą, o 1998 m. jam koordinuoti Liuksemburge įkūrusi Europos kultūros kelių institutą (EICR). Ši institucija koordinuoja jau esamų ir besivystančių tinklų plėtrą, teikia jiems konsultacijas, mokymus ir techninę pagalbą, pagal patvirtintus kriterijus sertifikuoja naujus kultūros kelius, vykdo kultūros kelių kokybės stebėseną ir sklaidą, tvarko techninę dokumentaciją, pildo duomenų bazę. Institutas bendradarbiavo su ICOMOS Tarptautiniu moksliniu kultūros kelių komitetu (CIIC), kuris, remdamasis moksliniais tyrimais, įvairiuose viso pasaulio regionuose formavo mokslines bazes, skirtas kultūros keliams identifikuoti, ir kūrė darbo šioje specifinėje srityje metodologiją.

Šio komiteto parengta ir Generalinėje asamblėjoje Kvebeke 2008 m. spalio 4 d. ratifikuota Kultūros kelių chartija – viena iš naujausių ICOMOS chartijų. Ji konceptualizuoja kultūros kelio sampratą ir atspindi idėjų, susijusių su kultūros vertybių, jų konteksto bei teritorinio masto verčių sampratų plėtotę ir modernėjimą, taip pat atskleidžia paveldo makrostruktūriškumą. Chartijoje aptariami interaktyvūs, dinamiški ir evoliucionuojantys tarpkultūrinių sąryšių procesai, liudijantys didelę pasaulio tautų indėlio į kultūrinį paveldą įvairovę. Chartijoje siekiama nustatyti pagrindinius specifinius kultūros kelių tyrimo principus ir metodus, atsižvelgiant į kelių sąsajas su anksčiau įtvirtintomis kultūros paveldo verčių kategorijomis. Chartija siūlo kertines žinių apie kultūros kelių vertinimo, apsaugos, išsaugojimo, valdymo ir konservavimo tobulinimo procedūras. Dokumentas taip pat apibrėžia gaires, principus ir kriterijus, kaip teisingai naudoti kultūros kelius kaip tvaraus socialinio ir ekonominio vystymosi išteklių, tuo pat metu puoselėjant jų autentiškumą ir integralumą, tinkamą saugojimą ir istorinę reikšmę. Chartija akcentuoja nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo, tarpdalykiškumo ir intelektinių bei finansinių išteklių kooperavimo svarbą kultūros kelių mokslinių tyrimų, konservavimo ir vystymo srityse.

12. ICOMOS chartija dėl kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimo ir pateikties (Enamės chartija), 2008 m.

Jūratė Markevičienė

Enamės chartijos tikslas – atskleisti kultūros paveldą plačiajai visuomenei, įvairiausioms auditorijoms, padėti jį suvokti, pažinti, pamilti ir puoselėti. Ja siekiama paskatinti žmones, ypač vietos bendruomenes, saugoti materialiąsias ir nematerialiąsias vertes, būdingas konkrečioms kultūros paveldo vietoms bei vietovėms gamtinėje ir kultūrinėje apsuptyje bei socialiniuose kontekstuose, gerbti kultūros paveldo vietų bei vietovių autentiškumą, apsaugant jas nuo kenksmingo invazinės interpretavimo infrastruktūros poveikio, lankytojų keliamo spaudimo, netikslaus arba netinkamo interpretavimo.

Chartiją inicijavo ICOMOS tarptautinis mokslinis komitetas kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimui ir pateikčiai (ICIP). Šio komiteto tikslas – studijuoti besiplėtojančias viešojo interpretavimo ir pateikties technikas bei technologijas, eksperimentines kultūros paveldo objektų lankymo dimensijas, ypač įvairias viešosios komunikacijos priemones ir metodus, vertinti jų galimybes praturtinti šiuolaikinį istorijos diskursą ir didinti jautrumą visuotinėms vertėms ir specifinei žmonių veiklos raiškai, glūdinčiai kultūros paveldo vietose bei vietovėse.

Enamės chartija yra viena iš nedaugelio ICOMOS chartijų, turinčių tik jai sukurtą tinklavietę, kurioje galima rasti išsamesnių paaiškinimų apie chartiją ir jos įgyvendinimo procesą, susipažinti su chartijos rengimo eiga bei projektais ir pan. Veikia ir jos įgyvendinimu užsiimantis Enamės viešosios archeologijos ir paveldo pateikties centras, įsikūręs Enamės mieste, Flandrijoje.

13. Jungtiniai ICOMOS-TICCIH pramonės paveldo vietų, struktūrų, teritorijų ir kraštovaizdžių konservavimo principai (Dublino principai), 2011 m.

Jūratė Markevičienė

Šiuos Principus drauge parengė dvi skirtingos, tačiau pramonės paveldo srityje ypač artimai bendradarbiaujančios, paveldo organizacijos – ICOMOS ir Tarptautinis pramonės paveldo konservavimo komitetas (TICCIH). Tai pasaulinė organizacija, skatinanti pramonės paveldo išsaugojimą, konservavimą, tyrinėjimus, dokumentavimą, mokslinius tyrimus ir interpretavimą. Ji domisi materialiomis pramonės liekanomis – gamybos vietomis bei vietovėmis, statiniais, architektūra, gamyklomis, mechanizmais bei įranga, taip pat darbininkų būstais ir pramoninėmis gyvenvietėmis, pramoniniais kraštovaizdžiais, gaminiais ir procesais, taip pat ir pramoninės visuomenės dokumentavimu. TICCIH nariai yra istorikai, konservatoriai-restauratoriai, muziejų kuratoriai, architektai, archeologai, studentai, dėstytojai, paveldosaugininkai profesionalai ir visi, besidomintieji pramonės ir industrinės visuomenės raida.

ICOMOS pripažįsta TICCIH savo konsultantu visais su pramonės paveldu susijusiais klausimais, o 2014 m. abi organizacijos pasirašė Tarpusavio supratimo memorandumą dėl bendradarbiavimo pagrindų pramonės paveldo konservavimo srityje.

Principuose pateikiama pramonės paveldo samprata ir ypatingas šio paveldo pobūdis. Taip pat išskiriamos tik šiam paveldui būdingos problemos ir grėsmės, kylančios dėl to, kad šis paveldas: daugelyje vietų vis dar naudojamas, o industrializavimas tebėra gyvas procesas; užima dideles teritorijas, kurių neretai prireikia šiuolaikinei plėtrai; turi ne vien materialiųjų, bet ir nematerialiųjų dimensijų, įkūnytų darbininkų ir jų bendruomenių įgūdžiuose, prisiminimuose ir socialiniame gyvenime. Pagaliau apibrėžiami specifiniai pramonės paveldo pažinimo, dokumentavimo, mokslinių tyrimų, konservavimo, palaikymo ir pateikties visuomenei metodai bei priemonės.

14. Valetos principai istoriniams miestams, miesteliams ir miesto teritorijoms saugoti ir valdyti, 2011 m.

Jūratė Markevičienė

Valetos principus inicijavo ir parengė ICOMOS tarptautinis istorinių miestų ir kaimų komitetas (CIVVIH), užsiimantis šių paveldo vietovių planavimo, valdymo ir pan. klausimais. Jis tęsia ir plėtoja kur kas anksčiau CIVVIH parengtos ir ICOMOS 1987 m. priimtos Vašingtono chartijos principus.

Pasak dabartinės CIVVIH pirmininkės Sofijos Avgerinou Kolonias, šio ICOMOS dokumento leidinio penkiomis kalbomis (2012 m.) įvado autorės, Valetos principai yra pagrįsti fundamentaliais nuorodiniais dokumentais, tačiau atsižvelgia, kad nuo 1976 m. UNESCO Nairobio rekomendacijos ir 1987 m. Vašingtono chartijos atsirado naujų iššūkių, iš esmės evoliucionavo sąvokos ir metodologijos, taikomos istoriniams miestams ir kaimo vietovėms saugoti, konservuoti ir valdyti, taip pat atsirado naujų, nepaprastai svarbių koncepcijų, pvz., tvaraus vystymosi, todėl daugelį architektūrinio planavimo ir intervencijų reglamentų imta grįsti nebe griovimo, bet urbanistinio paveldo, kaip riboto ištekliaus, išsaugojimo politika. Todėl Valetos principais siekta pasiūlyti priemonių ir strategijų, kurios saugotų istorinių miestų bei teritorijų ir jų apsupties materialiąsias bei nematerialiąsias vertes, padėtų integruoti šį paveldą į šiuolaikinį socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą, drauge užtikrindamos pagarbą paveldui, aplinkos apsaugą ir gyventojų gyvenimo kokybę.

Pažymėtina, kad Valetos principai yra daugiausia verčiamas į nacionalines kalbas ICOMOS doktrinos dokumentas – šiuo metu iš ICOMOS tinklavietės jį galima atsisiųsti jau 13 pasaulio kalbų. Tačiau, pasak Sofijos Avgerinou Kolonias, atsiranda naujų, ypač su globalizacija, pasaulio ir aplinkos kaita, miestų plėtros pobūdžiu susijusių, iššūkių, kurie skatina CIVVIH galvoti apie būsimas rekomendacijas miestų ir kaimo vietovių paveldui išsaugoti.

15. Švietimo ir mokymo gairės paminklų, ansamblių bei vietų ir vietovių konservavimo srityje, 1993 m.

Jūratė Markevičienė

Nuo pat susikūrimo ICOMOS sistemingai pabrėžia, kad paveldo sauga, ypač išsaugojimas ir konservavimas, yra itin kvalifikuota profesionali veikla, kurios specialiųjų žinių ir įgūdžių suteikia profesinis išsimokslinimas. Todėl iš esmės kiekviename ICOMOS doktrinos dokumente pabrėžiama būtinybė rengti šiuos specialistus, pradedant specialiuoju amatininkų mokymu ir baigiant trečiosios pakopos universitetinėmis studijomis bei tolesniu profesiniu tobulinimusi.

Švietimo ir mokymo gairių paminklų, ansamblių bei vietų ir vietovių konservavimo srityje projektą parengė ICOMOS tarptautinis mokslinis mokymo komitetas (CIF). Jo tinklavietėje nurodoma, kad Komiteto tikslas – skatinti tarptautinį bendradarbiavimą mokymo ir švietimo srityje, apimant paminklų, vietų ir vietovių bei pastatytojo paveldo apsaugą, konservavimą ir atgaivinimą apskritai. Telkdamas akademinę ir mokslinę bendruomenę, praktinio mokymo bei švietimo specialistus, komitetas siekia, kad būtų geriau suprastas, labiau pripažintas tiek kultūros paveldas, tiek jo apsaugos, valdymo ir doktrinos pagrindai, kad tobulėtų paveldo apsaugos profesinio mokymo programos ir pan.

Pasak vieno iš CIF steigėjų Jukkos Jokilehto (2016-08-10 el. laiškas vertėjai, kuri yra CIF narė ekspertė), Gairių rengimo idėja CIF kilo 1989 m. susitikus Monrealyje ir dalyvaujant iškiliausiems ICOMOS nariams – komiteto steigėjui ir tuometiniam ICCROM direktoriui Andžejui Tomaševskiui (Andrzej Tomaszewski), Herbui Stovelui, Žakui Dalibardui (Jacques Dalibard), Bernardui Feildenui, Jukkai Jokilehto ir kitiems. Parengtą projektą įvertino ir ICCROM (Tarptautinis kultūros vertybių išsaugojimo ir restauravimo studijų centras). Gairėms 1993 m. pritarė ICOMOS generalinė asamblėja.

Nustatyti bendrieji principai – reikalavimai paveldo saugos profesionalų kvalifikacijai ir gairės jiems rengti – iki šiol yra visiškai aktualūs. Tačiau, kaip ir Venecijos chartija, Gairės pernelyg bendrai atsako į daugelį nūdienių klausimų, kai paveldo samprata išsiplėtė iki kultūros ekologijos, o pats paveldas vis labiau integruojamas į šiuolaikinį kultūrinį, socialinį ir ekonominį gyvenimą. Atitinkamai į paveldo saugos ir susijusią veiklą įsitraukia nemažai naujų profesijų: aplinkosaugininkai, teisininkai, ekonomistai, sociologai, antropologai, geografai ir t. t. Todėl jau keletą metų CIF rengia naują dokumentą – Gebėjimų ugdymo per švietimą ir mokymą kultūros paveldo saugojimo ir integruoto konservavimo srityje principus, kuriuo bus išsamiau apibrėžtos tiesiogiai paveldu užsiimančios ir susijusios profesijos, aktualizuotos joms būtinos žinios ir gebėjimai, nauji kvalifikaciniai reikalavimai ir pan.

16. Naros autentiškumo dokumentas, 1994 m.

Jūratė Markevičienė

Naros autentiškumo dokumentą 1994 m. parengė ir priėmė speciali 28-ioms pasaulio šalims atstovavusių 45-ių ekspertų grupė Naros konferencijoje. Šios konferencijos idėją pasiūlė ICOMOS 1992 m. 16-ajame Pasaulio paveldo komiteto susitikime, o organizavo Japonijos vyriausybė drauge su UNESCO, ICCROM ir ICOMOS. Ekspertų priimtąjį dokumentą ICOMOS 12-oji generalinė asamblėja (1999 m.) patvirtinto kaip oficialų ICOMOS doktrinos tekstą.

Diskursas dėl autentiškumo yra šiuolaikinės paveldo saugos pamatas, nes netikri (t. y. pagaminti ne praeityje, padirbti ir pan.) daiktai yra ne paveldas, o šiuolaikiniai kūriniai. Būtent todėl autentiškumo patikrinimas yra viena iš privalomų sąlygų kultūros paveldo buvimo faktui ir šio paveldo vertėms nustatyti.

Naros autentiškumo dokumento prasminis svoris prilygintinas tik Venecijos chartijos fundamentalumui. Pastaroji reikalauja saugoti „visą paveldo autentiškumo turtingumą“, tačiau išsamiau autentiškumo neapibrėžia. Naros dokumente pateikiama plati sociokultūrinė paveldo autentiškumo samprata. Autentiškumas siejamas su kultūrų ir paveldo įvairove, ne vien su materialiaisiais, bet ir su dvasiniais autentiškumo aspektais, apibrėžiamas kaip didžiausia vertybė, kurią privalu saugoti ir tuomet, kai susiduria viena kitai prieštaraujančios (konfliktuojančios) vertės.

Naros dokumento apibrėžta autentiškumo samprata yra visuotinai taikoma, daugeliu atvejų įteisinta tiek tarptautiniu, tiek įvairių šalių nacionaliniais lygmenimis. UNESCO pasaulio paveldo autentiškumas yra nustatomas tiesiogiai pagal šį dokumentą, jį Pasaulio paveldo komitetas yra integravęs į UNESCO pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gaires.

Kaip ir Venecijos chartija, Naros autentiškumo dokumentas yra plačiai tyrinėjamas. Ypač platus diskursas vyko 2014 m., minint pastarojo dokumento 20-metį. Šia proga Japonija inicijavo naują ekspertų susitikimą Naroje 2014 m. spalio 22–24 d. Ekspertai parengė ir priėmė dokumentą Nara + 20: dėl paveldo praktikos, kultūrinių verčių ir dėl autentiškumo sampratos.

Daugiau apie Naros autentiškumo dokumentą skaitykite:

  1. Holtorf, Cornelius; Kono, Toshiyuki, Forum on Nara +20: An Introduction, Heritage & Society, Vol. 8, Iss. 2, 2015.
  2. Jerome, Pamela, “An Introduction to Authenticity in Preservation”, APT Bulletin, 39, No. 2/3, 2008, p. 3–4.
  3. Larsen, Knut Einar, Proceedings / Nara Conference on Authenticity in Relation to the World Heritage Convention Nara, Japan, 1–6 November 1994 = Compte rendu / Conference de Nara sur l’Authenticité dans le Cadre de la Convention du Ptrimoine Mondial; World Heritage Centre, Paris: UNESCO, 1995.
  4. Orbaşlı, Aylin, Nara + 20: a Theory and Practice Perspective, Heritage & Society, Vol. 8, Iss. 2, 2015.
  5. Stovel, Herb, “Origins and Influence of the Nara Document on Authenticity”, APT Bulletin, 39, No. 2/3, 2008, p. 9–10.
  6. UNESCO, “Report on the Conference on authenticity in relation to the World Heritage Convention”, WHC-94/CONF.003/INF.008, 21 November 1994.

17. San Antonijaus deklaracija, 1996 m.

Viltė Janušauskaitė

San Antonijaus deklaracija – vienas pirmųjų dokumentų po Naros etapo. Jame nagrinėjama autentiškumo problema. Deklaracija priimta 1996 m. Amerikos žemyno ICOMOS nacionalinių komitetų simpoziume, vykusiame San Antonijaus mieste, Teksase, JAV. Tai – regioninis atsakas priėmus Naros dokumentą (žr. vertimą tekste) kilusiems itin aktyviems debatams apie autentiškumo prigimtį, akcentuojantis paveldo ir identiteto ryšį.

Diskusijose siekta išgryninti būtent Amerikos paveldui aktualias reikšmes ir aktualizuoti dinamišką paveldo prigimtį, tačiau pateikti svarstymai yra aktualūs visiems pasaulio regionams ir per du dešimtmečius tapo svarbia bendrojo paveldosaugos diskurso dalimi. Nors dokumente pabrėžta, kad tik originali istorinė medžiaga gali būti autentiška, tačiau ji nebūtinai yra svarbiausia, siekiant išsaugoti paveldo objektą. Itin svarbi yra šioje deklaracijoje įvesta skirtis tarp statiškų ir dinamiškų paveldo vietų, nes dinamiškose vietose medžiagos pakeitimai gali būti priimtini kaip jų natūralios raidos dalis.

Deklaracijoje ne tik komentuojami paskiri Naros dokumento straipsniai tinkamumo Amerikos paveldui aspektu, bet ir pateikiama architektūros bei urbanistikos, archeologinių vietų ir vietovių bei kultūrinių kraštovaizdžių išsaugojimo rekomendacijų. Taigi šis dokumentas tapo atspirties tašku, diskutuojant sudėtingais ir įvairiapusiais kultūrinių kraštovaizdžių autentiškumo ir apsaugos klausimais.

Ši chartija savo laiku buvo ypač novatoriška, viena pirmųjų, kurioje ICOMOS gana detaliai aptarė autentiškumo ir daugybės kitų veiksnių – identiteto, istorijos, medžiagų, visuomeninės vertės, valdymo ir ekonomikos – ryšius, ypač išplėtotus pastarojo dešimtmečio Istorinio miesto kraštovaizdžio (angl. Historic urban landscape) koncepcijoje ir šiandien jau aiškiai įsisąmonintus tarptautinės paveldo apsaugos bendruomenės.

18. Principai dėl paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių dokumentavimo, 1996 m.

Jūratė Markevičienė

Visoje ICOMOS doktrinoje dokumentavimui skiriama ypatinga reikšmė, nes be jo konservavimo apskritai neįmanoma pagrįsti mokslu. Pasak CIPA narių M. Quinteroso, B. Blake’o ir R. Eppicho, „paveldas dokumentuojamas ne dėl dokumentavimo“, priešingai, taip sukaupiama informacija, būtina visiems paveldo konservavimo proceso etapams – „analizei, diagnozei, terapijai ir kontrolei“.

ICOMOS dokumentavimo modelį nustatė dar Venecijos chartija: „Konservavimo, restauravimo ir kasinėjimo darbus visada reikia tiksliai dokumentuoti, turi būti pateiktos analitinės ir kritinės ataskaitos, iliustruotos brėžiniais ir fotonuotraukomis. Ataskaitose turėtų būti aprašytas kiekvienas atidengimo, sutvirtinimo, pertvarkymo ir integravimo darbų etapas, taip pat atliekant darbus identifikuotos techninės ir stiliaus savybės. Ši dokumentacija turi būti saugoma visuomeninių institucijų archyvuose ir prieinama tyrėjams. Rekomenduotina ją publikuoti“ (16 str.).

ICOMOS doktrinos dokumentą dėl dokumentavimo principų drauge inicijavo Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos ICOMOS nacionaliniai komitetai. 1995 m. ICOMOS iniciatyva buvo sudaryta laikinoji ICOMOS, UNESCO, ICCROM ir ICOMOS tarptautinio mokslinio komiteto paveldo dokumentavimui (CIPA) atstovų iš visų pasaulio regionų grupė. Jų peržiūrėtą ir papildytą dokumentą priėmė ICOMOS 11-oji generalinė asamblėja Sofijoje (todėl jis neretai vadinamas Sofijos principais).

CIPA yra vienas seniausių ICOMOS tarptautinių mokslinių komitetų, įkurtas 1968 m. sujungus jį ir Tarptautinę fotogrametrijos ir nuotolinio stebėjimo draugiją. Pirmiau jis vadintas Architektūros fotogrametrijos komitetu, tačiau pavadinimą pakeitė, kad aprėptų mokslo ir technikos pažangos atveriamas naujas sritis. Pagrindinis CIPA tikslas – į paveldo dokumentavimą diegti naujausius matavimų, stebėjimų ir susijusių mokslų bei informacinių technologijų pasiekimus, taip pat formuoti tarptautinius paveldo dokumentavimo standartus.

Principai dėl paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių dokumentavimo apibrėžė pamatines paveldo dokumentavimo sampratas, metodines ir etines nuostatas, kurias aptinkame iš esmės visuose vėliau priimtuose ICOMOS doktrinos, taip pat UNESCO, ICCROM ir kituose paveldo saugą reglamentuojančiuose dokumentuose.

Norintiesiems plačiau susipažinti su Sofijos principų atsiradimo istorija ir šiuolaikiniais paveldo dokumentavimo principais, verta paskaityti Robino Letellier knygą „Įrašymas, dokumentavimas ir informacijos valdymas paveldo vietų konservavimui: pagrindiniai principai“, išleistą Gečio konservavimo instituto 2007 m.

19. Stokholmo deklaracija: ICOMOS deklaracija, pažyminti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 50-metį, 1998 m.

Jūratė Markevičienė

Ši deklaracija buvo reikšmingas ICOMOS žingsnis iš ekspertinės (kai kurių tyrinėtojų vadinamos „ortodoksine“) konservavimo doktrinos, apibrėžiančios profesines materialiojo paveldo vertinimo ir konservavimo-restauravimo gaires, į plačią sociokultūrinę („heterodoksinę“) filosofiją, kurios pagrindas – žmogaus teisės, o prioritetas – nematerialieji šio paveldo aspektai (visuomenės sociokultūrinės reikšmės, prasmės ir vertės).

Pažymėtina, kad apie būtinybę ir pareigą išsaugoti paveldą, kai susikerta priešingi, su juo tiesiogiai nesusiję interesai, pirmąsyk prabilta ne paveldo saugos, o tarptautinėje karo ir humanitarinėje teisėje, reglamentuojančioje ginkluotų konfliktų šalių teisinę padėtį. Neatsitiktinai pirmoji UNESCO konvencija paveldo apsaugos srityje buvo Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija (vadinamoji Hagos konvencija), priimta 1954 m.

Tačiau Hagos konvencija nereglamentuoja vidaus konfliktų – pilietinių karų, sukilimų, religinių ir etninių susidūrimų, dėl kurių sistemingai nukenčia kultūros paveldas visame pasaulyje. Diskurso dėl platesnės paveldo apsaugos konfliktų metu iniciatorė buvo NATO. Krokuvoje 1996 m. birželio 18–21 d. NATO programos „Partnerystė taikos labui“ (PTL) konferencijoje dėl kultūros paveldo apsaugos karo metu ir ekstremaliose situacijose priimtame Baigiamajame pranešime siūlyta išplėsti konflikto, karinės būtinybės, mažiausio leistino atstumo nuo saugomų paveldo objektų ir pan. sąvokas, o tyčinį paveldo žalojimą arba naikinimą karinių veiksmų metu pripažinti karo nusikaltimu, dėl kurio būtų teisiama tarptautiniuose arba valstybių tribunoluose.

Drauge šiame diskurse pabrėžta, kad tokių tikslų neįmanoma pasiekti nepripažinus žmogaus ir tautų teisės į paveldą bendrajame JT ginamų žmogaus teisių, ypač Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (1948 m.) ir Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (1966 m.), kontekste.

Stokholmo deklaracija buvo pirmas ICOMOS žingsnis žmogaus teisės į paveldą link. Siekdama įgyvendinti šį tikslą ir galvodama ne vien apie karinius, bet ir apie kitus paveldui ne mažiau grėsmingus konfliktus bei iššūkius, ICOMOS savo doktrinoje nuosekliai pabrėžė šias žmogaus ir visuomenės teises, o vėliau priėmė būtent šiai egzistencinei problemai skirtas Paryžiaus deklaraciją dėl paveldo kaip vystymosi variklio (2011 m.) ir Florencijos deklaraciją dėl paveldo ir kraštovaizdžio kaip žmogaus vertybių (2014 m.).

20. Ksiano deklaracija dėl paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsupties konservavimo, 2005 m.

Jūratė Markevičienė

Apsupties sąvoka yra viena iš pamatinių ICOMOS doktrinos sąvokų. Ji reiškia materialųjį paveldo kontekstą drauge su visomis nematerialiomis konotacijomis ir turi būti saugoma drauge su jos supamu paveldo objektu (nuo pavienių žmogaus ir istorijos kūrinių, tokių kaip statiniai, archeologinės vietos ir pan., iki kraštovaizdžių sistemų).

Paveldo ir jo apsupties (konteksto) neatsiejamumą ir būtinybę drauge saugoti jų autentiškumą pabrėžė dar Venecijos chartija, įteisino ICOMOS statutai – tiek 1978 m., tiek ir 2014 m.

Pasak Frančesko Bandarino ir Rono van Oerso, Ksiano deklaracijos „dėmesio centre – poreikis apsaugoti paveldo apsuptį, turint galvoje sparčią miestų plėtrą daugelyje pasaulio regionų. Šis dokumentas yra svarbus, kadangi apibrėžia apsuptį ne vien kaip materialią teritoriją, bet ir kaip sąveiką su gamtine aplinka. Dar daugiau – apsuptis apima socialines ir dvasines praktikas, taip pat nematerialiuosius paveldo aspektus, kurie papildo erdvės formavimą ir socialinį bei ekonominį kontekstą“ [Francesco Bandarin and Ron van Oers, The Historic Urban Landscape: Managing Heritage in an Urban Century, Oxford: Blackwell, 2012, p. 64].

Ksiano deklaracijoje nurodoma, kad ji pagrįsta ir apsupties samprata UNESCO konvencijose (2003 m. – Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos, 1972 m. – Pasaulio paveldo konvencija ir jos Įgyvendinimo gairės) bei rekomendacijose (1962 m. – Dėl kraštovaizdžių ir vietų bei vietovių grožio ir charakterio saugojimo, 1968 m. – Dėl kultūros vertybių, kurioms kyla grėsmė dėl viešųjų arba privačių darbų, 1976 m. – Dėl istorinių teritorijų saugojimo ir šiuolaikinio vaidmens, 2005 m. – Vienos memorandumas).

Ksiano deklaracijos pateiktą apsupties sąvoką UNESCO savo ruožtu tiesiogiai perkėlė į paveldui labai reikšmingą dokumentą – 2011 m. UNESCO rekomendaciją dėl istorinių miesto kraštovaizdžių.

21. Kvebeko deklaracija dėl vietos dvasios išsaugojimo, 2008 m.

Jūratė Markevičienė

Kvebeko deklaracijos preambulėje sakoma: „Ši Deklaracija priklauso serijai priemonių ir veiklų, kurių per pastaruosius penkerius metus ėmėsi ICOMOS, siekdama saugoti ir skatinti paveldo vietų dvasią, o konkrečiau – jų gyvąją, socialinę ir dvasinę prigimtį. <…> Vietos dvasia apibrėžiama kaip materialieji (statiniai, vietos bei vietovės, kraštovaizdžiai, keliai, daiktai) ir nematerialieji (atmintis ir prisiminimai, naratyvai, rašytiniai dokumentai, ritualai, šventės, tradicinės žinios, vertės, tekstūros, spalvos, kvapai ir pan.) elementai, taigi tie fiziniai ir dvasiniai dėmenys, kurie suteikia vietai prasmės, vertės, jausmų ir paslapties. Užuot atskyrę dvasią nuo vietos, o nematerialybę nuo materialybės, ir nagrinėję jas kaip priešpriešas, mes ištyrinėjome daugelį būdų, kai jos abi sąveikauja ir kuria viena kitą. Vietos dvasią kuria įvairūs socialiniai veikėjai – tiek vietos kūrėjai ir valdytojai, tiek jos naudotojai. Visi jie, veikdami aktyviai ir kartu, prisideda prie vietos įprasminimo. <…> Šis dinamiškesnis požiūris taip pat yra geriau pritaikytas prie šiandienio globalizuoto pasaulio, pasižyminčio tarptautiniu gyventojų judumu, gyventojų grupių persikraustymu, tarpkultūrinių kontaktų daugėjimu, pliuralistinėmis visuomenėmis ir daugialypiu prisirišimu prie vietos.“

Platesniame ICOMOS doktrinos kontekste Kvebeko deklaracija priskirtina plačios sociokultūrinės krypties dokumentams, gan radikaliai pabrėžiantiems, jog materialusis paveldas, jo autentiškumas yra daiktiškasis pagrindas, palaikantis žmonių, ypač bendruomenių, nematerialiąsias, dvasines vertes, vertybes ir potyrius (istorinę atmintį, tapatumą, tikėjimus, tradicijas, tradicinį išmanymą bei žinias, prisirišimą prie vietos ir pan.) ir nematerialias kultūrines raiškas (dvasines, socialines ir kultūrines praktikas, apeigas, papročius, gyvensenas). ICOMOS ataskaitoje apie 2008 m. generalinę asamblėją rašoma, kad ši Deklaracija yra priemonė, padėsianti naujoviškai ir veiksmingai užtikrinti tvarų socialinį vystymąsi visame pasaulyje.

Vietos dvasios reiškinys yra seniai ir plačiai studijuojamas antropologų, sociologų, paveldo teoretikų, geografų ir kitų sričių mokslininkų, o Kvebeko deklaracija nuo pat priėmimo yra tapusi reikšmingu šių tyrimų šaltiniu. Ja taip pat remiamasi dabartiniame tarptautiniame diskurse dėl UNESCO kraštovaizdžio konvencijos būtinumo.

22. Paryžiaus deklaracija dėl paveldo kaip vystymosi variklio, 2011 m.

Jūratė Markevičienė

Deklaracija skirta dviem pagrindiniams tikslams. Pirma, įvertinti, kaip susiję vystymasis ir paveldas vykstant globalizacijai, kaip globalizacija veikia visuomenes, kaip dėl šio poveikio mažėja ir silpsta visuomenių vertės, tapatybės ir kultūrinė įvairovė, senka jų materialusis bei nematerialusis paveldas ir kokia yra paveldo verčių galimybė įkvėpti bei formuoti rytdienos visuomenes, varžant neigiamus globalizacijos poveikius. Antra, veiksmams, kurių reikia imtis ne vien apsaugant paveldą, bet ir užtikrinant, kad jo naudojimas, skatinimas ir puoselėjimas, taip pat jo ekonominė, socialinė ir kultūrinė vertės prisidės prie vietos bendruomenių bei lankytojų gerovės, nustatyti.

Apibrėždama kultūrą kaip ketvirtąjį ir esminį tvaraus vystymosi ramstį (greta trijų įprastinių – socialinio, ekonominio, aplinkosauginio), Deklaracija kviečia užtikrinti paveldo integravimą į tvaraus vystymosi proceso kontekstą, suteikiant paveldui savą vaidmenį ir akivaizdžiai parodant, jog paveldas yra vienas iš socialinės sanglaudos, gerovės, kūrybiškumo ir ekonominio patrauklumo veiksnių, taip pat prisidedantis skatinant supratimą tarp bendruomenių. Todėl paveldą būtina išsaugoti dabarties ir ateities kartoms, ypač atsižvelgiant į tai, kad jis yra trapus ir neatnaujinamas išteklius. Deklaracijoje apibrėžiamos ir praktinės tvaraus kultūrinio vystymosi veiksmų gairės tarptautiniame kontekste: regioninio vystymosi, sugrįžimo prie statybos meno, turizmo ir vystymosi, paveldo ekonominio potencialo.

Paryžiaus deklaracija priklauso ICOMOS doktrinos dokumentams, kuriais siekiama integruoti kultūros paveldą į pasaulinį tvaraus vystymosi kontekstą. Deklaracija tapo svarbiu ICOMOS argumentu UNESCO, ICOMOS ir kitoms su paveldu susijusioms tarptautinėms organizacijoms dedant pastangas integruoti kultūrų įvairovę ir paveldo išsaugojimą bei puoselėjimą į Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslus iki 2030 m. JT generalinės asamblėjos 2015 m. rugsėjo 25 d. priimtoje rezoliucijoje „Keiskime mūsų pasaulį: tvaraus vystymosi darbotvarkė iki 2030 metų“ numatyta palaikyti kultūrų įvairovę, o 11-asis tikslas „Tvarūs miestai ir bendruomenės“ apima ir stiprinamas pastangas apsaugoti ir ginti pasaulio kultūros bei gamtos paveldą.

23. Florencijos deklaracija dėl paveldo ir kraštovaizdžio kaip žmogaus vertybių: principų deklaracija ir rekomendacijos dėl kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertės, skatinant taikingas ir demokratiškas visuomenes, 2014 m.

Jūratė Markevičienė

Šiuo metu tai naujausias ICOMOS doktrinos dokumentas. Priešingai daugeliui kitų ICOMOS doktrininių tekstų, jis buvo rengiamas ne kurio nors tarptautinio mokslinio komiteto. Jo atsiradimą paskatino Norvegijos ICOMOS iniciatyva žmogaus teisių ir kultūros paveldo srityje. Ši veikla prasidėjo dar 2008 m. nacionaliniu seminaru „Pasaulio paveldas ir žmogaus teisės: konfliktai ar bendradarbiavimas“. 2011 m. buvo surengta tarptautinė dirbtuvė „Mūsų bendras orumas: žmogaus teisėmis grįsto pasaulio paveldo valdymo link“, kurioje dalyvavo IUCN, ICCROM ir ICOMOS atstovai. Tais pačiais metais šios organizacijos pristatė problemą JT Žmogaus teisių komisaro įstaigoje Ženevoje ir susitikime su UNESCO Paryžiuje, o ICOMOS 17-oji generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją Nr. 30 „Mūsų bendras orumas: žmogaus teisėmis grįsti paveldo valdymo metodai“. 2012 m. ICOMOS šiai temai nagrinėti sudarė darbo grupę, o mokslinis žurnalas „International Journal of Heritage Studies“ išleido specialų numerį „Pasaulio paveldas ir žmogaus teisės“ (t. 18, Nr. 3, 2012 m. gegužės 3 d.). 2014 m. vykdytas bendras ICOMOS, IUCN ir ICCROM projektas, koordinuojamas Norvegijos ICOMOS. Pasirodė ir išsami Norvegijos bei Australijos mokslininkų Stenerio Ekerno, Williamo Logano, Birgitte Saug ir Amundo Sinding-Larseno (buvusio Norvegijos ICOMOS pirmininko – šios iniciatyvos įkvėpėjo ir koordinatoriaus) publikacija „Pasaulio paveldo valdymas ir žmogaus teisės“, kurioje nagrinėtas žmogaus orumo išsaugojimas, taikant žmogaus teisėmis grįstą pasaulio paveldo vietovių valdymą tokiais aspektais kaip žmogaus teisių, kultūrų įvairovės, autochtoninių bendruomenių teisės į paveldą, kultūrą ir tapatybę apsauga, kultūros paveldo apsauga konfliktų metu, žmogaus teisėmis grįsta kultūros bei gamtos paveldo apsauga ir pan. Daugiau žr. šiai iniciatyvai skirtoje Norvegijos ICOMOS tinklavietėje.

Kitas postūmis Deklaracijai atsirasti buvo diskusijos su UNESCO dėl JT tvaraus vystymosi tikslų, svarstymai su keliomis didžiausiomis pasaulyje kultūrinėmis, tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, o paskui ICOMOS 18-osios generalinės asamblėjos mokslinis simpoziumas „Paveldas ir kraštovaizdis kaip žmogaus vertybės“, kurio pranešimuose ir karštose diskusijose buvo galutinai suformuluotas dokumentas, kurį vėliau priėmė ši Generalinė asamblėja.

Deklaracija pratęsia ir plėtoja ICOMOS 1998 m. Stokholmo deklaracijos, pažyminčios Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 50-metį, nuostatas dėl teisės į paveldą, kaip žmogaus ir visuomenės teisės, įtvirtinimo. Drauge į paveldo išsaugojimą žvelgiama plačiame tvaraus žmonijos vystymosi kontekste.

Deklaracija skelbia dvi esmines vertybines nuostatas. Pirma, ji nustato, kad vienas iš svarbiausių paveldo apsaugos pagrindų ir tikslų yra bendruomenių tapatybės palaikymas ir tradicijų tęstinumas, drauge stiprinant įvairių socialinių grupių, paveldinčiųjų bendruomenių ir paveldo lankytojų tarpusavio supratimą ir dalijimąsi patirtimi bei atmintimi. Antroji vertybinė šio dokumento nuostata yra kraštovaizdžio, kaip kultūrinės žmonių buveinės, apibrėžtis, pagrįsta kultūros ekologija ir tvaraus vystymosi paradigma.

Deklaracijoje apibrėžiami pagrindiniai principai ir metodai, reikalingi taip suprantamam paveldui interpretuoti, išsaugoti ir valdyti, siekiant visiškai integruoti kultūrą ir kultūros paveldą į šiuolaikinių ir ateities visuomenių gyvenimą.

24. Australijos ICOMOS chartija dėl kultūrinės reikšmės vietų ir vietovių konservavimo (Buros chartija). Australijos ICOMOS, 1979, 1999 ir 2013 m.

Jūratė Markevičienė

Buros chartija yra Australijos ICOMOS nacionalinio komiteto dokumentas, kurį 1977 m. įsteigtas komitetas parengė ir priėmė 1979 m. kaip Venecijos chartijos pritaikymą Australijos reikmėms.

Tačiau Venecijos chartijos nuostatos Australijoje negalėjo būti plėtojamos taip kaip ICOMOS 1981 m. Florencijos, 1987 m. Vašingtono arba 1990 m. Archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo chartijų, nes šios šalies paveldas neatitiko „materialiojo autentiškumo“ reikšmės ir saugojimo kriterijų. Didžioji dalis Australijos kultūros paveldo buvo ir tebėra nemateriali – tai vietos, tokios kaip seni medžiai, uolos, vandens telkiniai, takai ir keliai, gamtiniai kraštovaizdžiai – visa, kas šventa, mitiška ir atmintina Australijos aborigenams. Šį gyvųjų įprasmintų vietų paveldą reikėjo vertinti ir saugoti visiškai kitaip.

Savo įžvalgomis, sampratomis ir sąvokomis Buros chartija buvo labai novatoriška, todėl netrukus jos nuostatos pradėtos taikyti kituose pasaulio regionuose – pirmiausia Azijos ir Afrikos žemynų šalyse, kurių paveldas taip pat turėjo visų pirma tikėjimų, dvasinių tradicijų pagrindą. Vėliau, „daiktiškajai“ paveldo apsaugai vis labiau integruojant dvasinius, nematerialiuosius paveldo aspektus, Buros chartija aukštai įvertinta ir tarptautiniu lygmeniu.

Buros chartijos principai pristatomi Australijos valstybės ir savivaldybių institucijų tinklavietėse. Pvz., Naujojo Pietų Velso administracijos tinklavietėje nurodoma, kad Australijoje Buros chartija yra priimta kaip geriausios paveldo vietų konservavimo praktikos standartas, jos nuostatos yra įtrauktos į valstybės ir savivaldybių institucijų paveldo saugos reglamentus ir planavimo dokumentus, o Buros chartijos principų laikymasis yra prioritetas suteikiant valstybės finansinę paramą konkretiems darbams; taip pat pabrėžiama, kad Buros chartija naudojasi Pietų ir Šiaurės Amerikos, Europos ir Azijos valstybių specialistai, o Kanadoje ir Naujojoje Zelandijoje ji tapo konservavimo gairių modeliu.

Nors nuo 1997 m. iki 2013 m. Buros chartija keliskart tobulinta, jos šerdis – nematerialiosios vertybės – nepakito. Pagrindinė jos sąvoka yra ne statinys arba statinių kompleksas, kaip Venecijos chartijoje, bet vieta. Ji gali turėti materialių ir nematerialių dimensijų, pasižymėti dvasiniais arba religiniais ryšiais, apimti gamtines ir kultūrines savybes, tai gali būti memorialas, medis, statinys, gyvenvietė, istorinio įvykio vieta, kultūrinis kraštovaizdis, parkas, kelionės trasa, bendruomenės susitikimų vieta ir pan. Vietos kultūrinė reikšmė – tai estetinė, istorinė, mokslinė, socialinė arba dvasinė vertė praeities, dabarties arba ateities kartoms, kuri yra įkūnyta pačioje vietoje, jos audinyje, apsuptyje, naudojimo būduose, asociacijose, prasmėse, dokumentavimo įrašuose, susijusiose vietose ir susijusiuose daiktuose. Konservavimas reiškia visus rūpinimosi vieta procesus, kuriais būtų išlaikyta jos kultūrinė reikšmė ir prasmė žmonėms, kitaip tariant, tai ne „vertingo“ vietos pavidalo fiksavimo ir konservavimo, bet žmonių santykio su vieta palaikymo procesas, kuriame svarbios bendruomenių vertybės ir nuolatinis dalyvavimas.

Buros chartija laikoma vienu iš šiuolaikinės kultūros paveldo saugos etalonų, yra plačiai tyrinėjama ir cituojama įvairių šalių mokslininkų darbuose, jos idėjomis savo veikloje neretai remiasi ICOMOS, ICCROM, kartais ir UNESCO.

Vilnius 2016

© Jūratė Markevičienė, Rasa Butvilaitė, Viltė Janušauskaitė, 2016