ARCHEOLOGIJOS PAVELDO APSAUGOS IR VALDYMO CHARTIJA (1990 m.) [EN]

Parengė Tarptautinis archeologijos paveldo valdymo komitetas (ICAHM)1, patvirtinta 9-ojoje generalinėje asamblėjoje Lozanoje 1990 m.

ĮŽANGA

Visuotinai pripažinta, kad žmonių bendruomenių pradžios ir raidos pažinimas ir suvokimas yra iš principo svarbus žmonijai, siekiant identifikuoti savo kultūrines ir socialines ištakas.

Archeologijos paveldas sudaro pagrindinę informaciją apie praeities žmonių veiklas. Todėl jo apsauga ir tinkamas valdymas yra būtinas, siekiant sudaryti galimybes archeologams ir kitiems mokslininkams jį tyrinėti ir aiškinti vardan naudos dabarties ir ateities kartoms.

Šio paveldo apsauga negali būti grindžiama vien archeologijos priemonių2 taikymu. Ji reikalauja platesnių profesinių ir mokslinių žinių bei įgūdžių. Kai kurie archeologijos paveldo elementai yra architektūros statinių sudėtinės dalys ir tokiais atvejais turi būti saugomi remiantis kriterijais, nustatytais 1966 m. Tarptautinėje Venecijos paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartijoje. Kiti archeologijos paveldo elementai sudaro autochtoninių tautų gyvuojančių tradicijų dalį, ir tokiems paminklams, vietoms bei vietovėms kultūrinių grupių dalyvavimas yra iš esmės svarbus jų apsaugai ir išsaugojimui.

Dėl šių ir kitų priežasčių archeologijos paveldo apsauga turi būti grindžiama veiksmingu įvairių sričių specialistų bendradarbiavimu. Ji taip pat reikalauja valdžios institucijų, mokslininkų, privačių bei viešųjų institucijų ir plačiosios visuomenės bendradarbiavimo. Todėl ši Chartija nustato principus, susijusius su įvairiais archeologijos paveldo valdymo aspektais. Jie apima valdžios institucijų ir įstatymų leidėjų atsakomybę, tvarką, principus, susijusius su profesionaliai atliekamu inventorizavimo procesu, apžiūra, kasinėjimais, dokumentavimu, moksliniais tyrimais, priežiūra, konservavimu, apsauga, išsaugojimu, atstatymu, informacijos pateikimu, viešu paveldo prieinamumu ir naudojimu bei specialistų, dalyvaujančių archeologinio paveldo apsaugos srityje, kvalifikacija.

Šią Chartiją įkvėpė Venecijos chartija kaip sėkmingas gairių ir idėjų šaltinis politikai ir valdžios institucijų praktikai, taip pat mokslininkams ir profesionalams.

Chartija turi atspindėti esminius principus ir gaires, veiksmingus visame pasaulyje. Dėl šios priežasties ji negali atsižvelgti į specifines regionų ar šalių problemas ir galimybes. Todėl Chartiją regioniniuose ir nacionaliniuose lygmenyse turėtų papildyti tolesni principai ir gairės, atliepiantys tokius poreikius.

APIBRĖŽTIS IR ĮVADAS

1 straipsnis

Archeologijos paveldas yra materialiojo paveldo dalis, apie kurią pirminę informaciją teikia archeologijos metodai. Archeologijos paveldui priklauso visi žmogaus egzistencijos palikti pėdsakai ir vietos, susijusios su visomis žmogaus veiklos apraiškomis, apleisti statiniai ir visų rūšių liekanos (įskaitant požemines ir povandenines vietas bei vietoves) kartu su visa susijusia kilnojamąja kultūrine medžiaga.

INTEGRUOTOS APSAUGOS POLITIKOS

2 straipsnis

Archeologijos paveldas yra trapus ir neatsinaujinantis kultūros šaltinis. Todėl žemės panauda turi būti kontroliuojama ir vystoma taip, kad būtų minimizuota archeologijos paveldo destrukcija.

Archeologijos paveldo apsaugos politika turi būti integrali politikos, susijusios su žemės naudojimu, vystymu, planavimu, dalis, taip pat kultūros, aplinkosaugos ir švietimo politikos dalis.

Archeologijos paveldo apsaugos politikos turėtų būti nuolat atnaujinamos, kad visąlaik būtų aktualios. Archeologijos draustinių kūrimas turėtų sudaryti dalį tokių politikų.

Archeologijos paveldo apsauga turėtų būti integruota į planavimo politiką tarptautiniu, nacionaliniu, regioniniu ir vietiniu lygmenimis.

Aktyvus plačiosios visuomenės dalyvavimas turi būti archeologijos paveldo apsaugos politikos dalis. Tai labai svarbu ten, kur yra glaudus ryšys su autochtoninių tautų paveldu. Dalyvavimas turi būti pagrįstas žiniomis, reikalingomis priimant sprendimus. Todėl informacijos sklaida plačiojoje visuomenėje yra svarbus integruotos apsaugos dėmuo.

TEISINIS REGLAMENTAVIMAS IR EKONOMIKA

3 straipsnis

Archeologijos paveldo apsauga turėtų būti suvokiama kaip moralinė prievolė visiems žmonėms; ji taip pat yra ir kolektyvinė visuomenės atsakomybė. Ši pareiga turi būti įtvirtinta per atitinkamus teisės reglamentus ir skiriant pakankamai lėšų paveldo efektyvaus valdymo programoms remti.

Archeologijos paveldas yra bendras visai žmonių visuomenei, todėl kiekvienos šalies pareiga turėtų būti pakankamų lėšų, reikalingų jo apsaugai, užtikrinimas. Teisės reglamentai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies ar regiono poreikius, istoriją ir tradicijas, turėtų užtikrinti archeologijos paveldo apsaugą ir numatyti jo saugojimą in situ bei mokslinių tyrimų poreikius.

Teisės reglamentai turėtų būti grindžiami archeologijos paveldo, kaip visos žmonijos ir tautų grupių, o ne paskiro asmens ar vienos tautos paveldo, samprata.

Teisės reglamentai turėtų neleisti destrukcijos, sunykimo ar pakeitimų, jei daromi archeologinės vietos ar paminklo arba jų aplinkos pakeitimai be atitinkamo archeologijos institucijos sutikimo.

Tais atvejais, kai duotas leidimas archeologijos paveldo destrukcijai, teisės reglamentai iš esmės turėtų reikalauti nuodugnių archeologinių tyrinėjimų ir dokumentacijos.

Teisės reglamentai turėtų reikalauti ir numatyti tinkamą archeologijos paveldo priežiūrą, valdymą ir konservavimą. Atsižvelgiant į archeologijos paveldo teisės reglamentų pažeidimus, turėtų būti taikomos atitinkamos teisinės sankcijos.

Jei įstatymai suteikia apsaugą tik toms archeologijos paveldo dalims, kurios yra įtrauktos į selektyvų inventorinį valstybės aprašą, turėtų būti priimta nuostata dėl laikinos nesaugomų ar naujai atrastų vietų ir paminklų apsaugos, kol bus atliktas archeologinis vertinimas.

Vystymo projektai yra viena iš didžiausių fizinių grėsmių archeologijos paveldui. Vystytojų pareiga – užtikrinti, kad poveikis archeologijos paveldui būtų ištirtas iki pradedant įgyvendinti plėtros veiklas, tai turėtų būti numatyta atitinkamuose teisės reglamentuose su sąlyga, kad tokių tyrimų išlaidos bus įtrauktos į projekto sąmatą. Teisės reglamentuose taip pat turėtų būti įtvirtintas principas, kad vystymo programose būtų numatyta minimizuoti jų poveikį archeologijos paveldui.

ĮVADINIAI TYRIMAI

4 straipsnis

Archeologijos paveldo apsauga turi būti grindžiama kuo išsamiausiomis žiniomis apie jo mastą ir pobūdį. Todėl, kuriant archeologijos paveldo apsaugos strategijas, visapusiškas archeologinių išteklių tyrimas yra esminis darbo įrankis. Dėl šios priežasties archeologiniai įvadiniai tyrimai turėtų būti pagrindinis archeologijos paveldo apsaugos ir valdymo įsipareigojimas. Tuo pačiu metu inventoriniai aprašai yra pagrindinis duomenų bazių šaltinis moksliniams tyrimams ir studijoms. Todėl inventorinių aprašų sudarymas turėtų būti laikomas tęstiniu dinamišku procesu. Tai reiškia, kad inventoriniai aprašai turėtų aprėpti įvairių reikšmingumo ir patikimumo lygių informaciją, nes net ir bendro pobūdžio žinios gali duoti pradžią apsaugos priemonėms.

TYRINĖJIMAI

5 straipsnis

Archeologijos žinios daugiausia pagrįstos moksliniu archeologijos paveldo tyrinėjimu. Toks tyrinėjimas apima visą metodų spektrą − nuo nedestruktyvių, vykdant pavyzdžių ėmimą, iki visiško atkasimo.

Turi būti laikomasi pagrindinio principo, kad informacijos apie archeologijos paveldą rinkimas neturėtų sunaikinti kiek nors daugiau kitų archeologinių įrodymų, nei to reikia apsaugai ar moksliniams tyrimo tikslams pasiekti. Todėl nedestrukciniams metodams, antžeminei apžiūrai ir apžiūrai iš oro, taip pat pavyzdžiams imti turėtų būti, kur tik įmanoma, teikiama pirmenybė prieš visišką atkasimą. Kadangi kasinėjimai visada reiškia, kad būtinai daroma pavyzdžių, skirtų dokumentuoti ir saugoti, atranka, kurios metu prarandama kita informacija ar įvyksta net visiška paminklo destrukcija, todėl sprendimas atkasti turėtų būti priimtas tik po nuodugnių svarstymų. Kasinėjimai turėtų būti vykdomi vietovėse ir paminkluose, kuriems gresia vystymas, žemės naudojimo paskirties keitimas, plėšimai ar savaiminis nykimas.

Vietose, kurioms nėra grėsmės, išimtiniais atvejais gali būti vykdomi kasinėjimai, siekiant išspręsti mokslinių tyrimų problemas ar jas efektyviau interpretuoti, siekiant pristatyti visuomenei. Tokiais atvejais prieš pradedant kasinėjimus turi būti atliktas nuodugnus mokslinis vietovės reikšmingumo įvertinimas. Kasinėjimai turėtų būti daliniai, paliekant nepaliestą ploto dalį ateities tyrimams.

Pagal nustatytus reikalavimus parengta tyrimų ataskaita turėtų būti prieinama mokslo bendruomenei ir, užbaigus kasinėjimus, turėtų būti per protingą terminą perduota saugoti nustatytoje duomenų saugykloje.

Kasinėjimai turėtų būti atliekami laikantis 1956 m. UNESCO patvirtintų Rekomendacijų dėl tarptautinių principų, taikomų archeologiniuose kasinėjimuose3, ir nustatytų tarptautinių bei nacionalinių profesinių standartų.

VALDYMAS IR KONSERVAVIMAS

6 straipsnis

Visuotinis archeologijos paveldo valdymo tikslas turėtų būti paminklų ir vietų išsaugojimas in situ, įskaitant tinkamą ilgalaikį konservavimą ir visų su jais susijusių dokumentavimo įrašų, rinkinių ir etc. saugojimą. Bet koks paveldo elementų perkėlimas į naujas vietas reiškia, kad pažeidžiamas paveldo išsaugojimo autentiškoje aplinkoje principas. Šis principas pabrėžia tinkamos priežiūros, konservavimo ir valdymo būtinybę. Jis taip pat deklaruoja principą, kad archeologijos paveldas kasinėjimų metu neturėtų būti atviras ar paliktas atviras po kasinėjimų, jei negalima užtikrinti jo tinkamos priežiūros ir valdymo po kasinėjimų.

Vietinis įsipareigojimas ir dalyvavimas, kaip archeologijos paveldo valdymo sklaidos priemonė, turėtų būti aktyviai skatinamas ir remiamas. Šis principas yra ypač svarbus, kai archeologijos paveldas susijęs su autochtoninių tautų ar vietos kultūrinių grupių paveldu. Kai kuriais atvejais gali būti tikslinga patikėti atsakomybę už vietų ir paminklų apsaugą ir valdymą autochtoninėms tautoms.

Dėl neišvengiamo turimų išteklių ribotumo, aktyvus valdymas turės būti vykdomas atrankos būdu. Todėl jam turėtų būti taikomas vietų ir paminklų įvairovei atstovaujantis pavyzdys, atrinktas atlikus jo reikšmingumo ir reprezentatyvaus pobūdžio mokslinį vertinimą, neapsiribojant tik žinomesniais ar vizualiai patraukliais paminklais.

Atitinkami 1956 m. UNESCO Rekomendacijų principai turėtų būti taikomi atsižvelgiant į archeologijos paveldo valdymą ir išsaugojimą.

PATEIKTIS, INFORMACIJA, REKONSTRUKCIJA

7 straipsnis

Archeologijos paveldo pateikimas plačiajai visuomenei yra esminis būdas skleisti šiuolaikinių visuomenių kilmės ir raidos supratimą. Tuo pačiu metu tai yra svarbiausia priemonė paveldo apsaugos poreikio supratimui skatinti.

Pateiktis ir informacija turėtų būti suvokiama kaip populiarus turimų žinių išaiškinimas, todėl turi būti dažnai atnaujinamos. Reikėtų atsižvelgti į daugialypius praeities supratimo požiūrius.

Rekonstrukcijos tinkamos dviem svarbioms funkcijoms: eksperimentiniams tyrimams ir interpretavimui. Tačiau jos turėtų būti atliekamos labai atsargiai, kad būtų išvengta bet kokių archeologinių liekanų trikdymo, ir, siekiant autentiškumo, jose turėtų būti atsižvelgta į faktus, teikiamus visų šaltinių.

Jei įmanoma ir tikslinga, neturėtų būti atstatoma tiesiai ant archeologinių liekanų, o atstatymas turėtų būti atpažįstamas.

PROFESINĖ KVALIFIKACIJA

8 straipsnis

Siekiant valdyti archeologijos paveldą, būtini aukšti akademiniai įvairių disciplinų reikalavimai. Todėl pakankamas kvalifikuotų atitinkamų kompetencijos sričių specialistų skaičius turėtų būti svarbus kiekvienos šalies švietimo politikos tikslas. Poreikis plėtoti išsamias žinias tam tikrose, labai specializuotose, srityse skatina tarptautinį bendradarbiavimą. Turėtų būti nustatyti ir prižiūrimi profesinio ugdymo ir elgesio reikalavimai.

Akademinio archeologijos mokymo tikslas turėtų remtis konservavimo politika − nuo kasinėjimų iki saugojimo in situ. Taip pat reikėtų atsižvelgti į tai, kad saugant ir suvokiant archeologijos paveldą autochtoninių tautų istorijos tyrinėjimai yra tokios pat svarbios kaip ir išskirtinių paminklų bei vietų tyrinėjimai. Archeologijos paveldo apsauga yra tęstinis dinamiškos raidos procesas. Todėl specialistams, dirbantiems šioje srityje, turėtų būti skirta pakankamai laiko, kad galėtų atnaujinti savo žinias. Antrosios ir trečiosios pakopos universitetinių studijų programos turėtų būti kuriamos skiriant ypatingą dėmesį archeologijos paveldo apsaugai ir valdymui.

TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

9 straipsnis

Archeologijos paveldas yra bendras visos žmonijos paveldas. Todėl tarptautinis bendradarbiavimas yra labai svarbus kuriant ir palaikant jo valdymo standartus.

Būtina skubiai sukurti tarptautinius informacijos ir keitimosi patirtimi tarp archeologijos paveldo valdymo specialistų mechanizmus. Tam reikia organizuoti pasaulines bei regionines konferencijas, seminarus, praktinius seminarus ir t. t. ir steigti regioninius antrosios bei trečiosios pakopų studijų centrus. ICOMOS, pasitelkdama savo specializuotas grupes, turėtų įtraukti šiuos aspektus į savo veiklos vidutinės trukmės ir ilgalaikius planus. Tarptautiniai specialistų mainai taip pat turėtų būti plėtojami kaip archeologijos paveldo valdymo standartų tobulinimo priemonė.

Globojant ICOMOS, turėtų būti plėtojamos archeologijos paveldo valdymo techninės pagalbos programos.

Vertėja Rasa Butvilaitė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Tarptautinis archeologijos paveldo valdymo komitetas (International Commitee on Archeological Heritage Management, ICAHM) buvo įsteigtas 1987 m. ICOMOS generalinėje asamblėjoje Vašingtone.
2 Vert. koment. Originale vartojama „technikų“ sąvoka.
3 Vert. koment. 1956 m. gruodžio 5 d. UNESCO generalinėje konferencijos Naujajame Delyje patvirtinta Rekomendacija dėl tarptautinių principų, taikomų archeologiniuose kasinėjimuose (Recommendation on International Principles Applicable to Archaeological Excavation) – tai kultūros paveldo politikos dokumentas, kuris nustato tarptautinius archeologinių vietų ir vietovių apsaugos valdymo ir kasinėjimų principus. Dokumentas rekomenduoja, kad: 1) dalyvaujančiose šalyse visi archeologijos žvalgymo ir kasinėjimo darbai būtų atliekami tik iš anksto gavus leidimą; 2) leidimo sutartyje turi būti numatytos vietos ar vietovės bei su ja susijusių objektų saugos, valdymo ir konservavimo sąlygos; 3) būtina reikalauti, kad kiekvienas asmuo, aptikęs archeologinių radinių ar liekanų, apie juos praneštų kompetentingai institucijai; 4) reikia įsteigti valstybinę archeologijos administraciją, kuri dokumentuotų veiklą ir radinius; 5) reikia užsiimti edukacine veikla, kuria būtų ugdoma pagarba praeities liekanoms; 6) būtina prižiūrėti archeologinių liekanų restauravimo darbus; 7) būtina uždrausti radinių išėmimą ir / ar paminklų perkėlimą be leidimo. Rekomendacija nėra teisiškai privaloma, tačiau visuotinai taikoma kuriant nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius archeologinių kasinėjimų modelį.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1990; © Rasa Butvilaitė, 2016