Florencijos deklaracija
dėl paveldo ir kraštovaizdžio kaip žmogaus vertybių (2014 m.) [EN] 

Principų deklaracija ir rekomendacijos dėl kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertės, skatinant taikingas ir demokratiškas visuomenes

Preambulė

Per 1 650 dalyvių iš 94 šalių 2014 metų lapkričio 9–14 dienomis susirinko Florencijoje į Tarptautinės paminklų ir vietų bei vietovių tarybos (ICOMOS) 18-ąją generalinę asamblėją. Per 1 300 techninių siūlymų ir paveldo specialistų pasikeitimo nuomonėmis viršūne tapo „Principų deklaracija ir rekomendacijos dėl kultūros paveldo ir kraštovaizdžio vertės, skatinant taikingas ir demokratiškas visuomenes“. Visi žmonės ir bendruomenės turi teisę į kultūros paveldo bei kraštovaizdžio teikiamą naudą, bet turi ir ne mažesnę pareigą išlaikyti jo autentiškumą ir kultūrų įvairovę kaip žmogaus teisę. Ši Deklaracija akstina giliai susimąstyti apie paveldo valdymo etiką ir praktiką, kad būtų galima reaguoti į iššūkius, kuriuos patirtų dabarties ir ateities kartos. ICOMOS gali kreipti šį procesą, nes turi holistinę darnaus vystymosi viziją, kurios dėmesio centre – kultūros paveldo potencialas būti taikos ir sanglaudos liudijimu.

2014 metais ICOMOS iškilmingai pažymėjo savo 18-ąją generalinę asamblėją, o mokslinį simpoziumą paskyrė temai „Kultūros paveldas ir kraštovaizdis kaip žmogaus vertybės“. Ši Deklaracija atskleidžia ICOMOS tikslus ir darbą su UNESCO, nustatant materialiąsias ir nematerialiąsias vertes, siejamas su pasaulio paveldo vertybėmis, taip pat suteikia galimybę sutelkti specialiuosius organizacijos įgūdžius. Florencijos simpoziume vykusių diskusijų metu buvo pasiūlyta, kad bet kurios vietos arba vietovės įvertinimą ir vertingumo nustatymą pasaulio paveldo požiūriu reikėtų laikyti etiniu įsipareigojimu saugoti ir gerbti žmogiškąsias vertes, tokiu būdu siekiant apsaugoti vietos dvasią1 ir žmonių tapatybę, kad pagerėtų jų gyvenimo kokybė.

Be to, ICOMOS bendruomenei tai išskirtinė proga iškilmingai pažymėti Venecijos chartijos 50-metį ir Naros dokumento 20-metį. Taigi mes drauge šventiškai minime mūsų organizacijos steigimo aktą, atskleidžiantį jos potencialą, ir iš daugelio mokslinių bei filosofinių diskusijų išsirutuliojusį pamatinį dokumentą dėl autentiškumo2, kuris skatina kultūrinės raiškos įvairovę3. Atsiliepdamas į nūdienos iššūkius, 2014 metų simpoziumas turėjo pagrindinį tikslą – palengvinti įvairiausioms kultūroms priklausančių žmonių bei grupių įtrauktį ir dalyvavimą, taip pat toliau žengti apibrėžiant principus, strategijas, standartus ir praktikas, galinčias prisidėti tiek prie žmogiškųjų kultūros paveldo verčių pripažinimo, tiek prie kultūros įvairovės saugojimo ir akstinimo, bendru darbu kuriant būtinus organizacinius pagrindus ir įgūdžius4. Šiuos principus gerai išreiškė ankstesni tarptautiniai dokumentai5 ir steigiamosios chartijos dėl žmogaus teisių ir kultūros paveldo saugojimo bei apsaugos6. ICOMOS žvelgia į simpoziumo temą tvaraus vystymosi kontekste (Jungtinių Tautų tvaraus vystymosi tikslai), kompensuodama prarastą galimybę, kai kultūra nebuvo įtraukta į JT Tūkstantmečio vystymosi tikslus. UNESCO jau dirba šia kryptimi, teikdama savo papildymus Vystymosi po 2015 m. darbotvarkei7, kurie buvo aptarti Florencijoje 2014 metų spalio mėnesį8. ICOMOS aptarė šias problemas drauge su keliomis didžiausiomis pasaulyje kultūrinėmis, tarpvyriausybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, o savo įžvalgas šiuo klausimu pateikė šiame Simpoziume.

Simpoziumo deklaracija

ICOMOS 2014 metų Florencijos deklaracija skatina plačius debatus, kad ICOMOS galėtų pateikti tvaraus, darnaus ir tarpkultūrinio vystymosi įžvalgų, skirdama žmonėms centrinę vietą šiame kultūriniame diskurse, kuriame paveldo ir kraštovaizdžio vertės yra kultūrinės įvairovės raiška.

Mes pripažįstame savo atsakomybę už visišką kultūros integravimą į visuomenę ir suvokiame, kad reikia bendrųjų priemonių, kurias būtų galima naudoti paverčiant ICOMOS etinį įsipareigojimą konkrečiais veiksmais. Mes pripažįstame ICOMOS narių pareigą aktyviai bendradarbiauti kuriant rezoliucijas, dokumentus ir konvencijas, skirtas gyvenimo kokybei gerinti per viso pasaulio kultūros paveldo valdymą, ir sukuriant pasidalijamuosius techninius išteklius, kurie prisideda prie integravimosi ir tarpkultūriškumo.

Mes pareiškiame, kad kraštovaizdžiai – integrali paveldo dalis, nes jie yra gyvoji praeities kartų atmintis ir gali padėti megzti materialiuosius bei nematerialiuosius ryšius ateities kartų link. Kultūros paveldas ir kraštovaizdžiai yra iš esmės svarbūs bendruomenių tapatybei ir turėtų būti išlaikomi taikant tradicines praktikas bei žinias, tuo užtikrinant ir biologinės įvairovės saugojimą.

Šiuo metu kraštovaizdžiai susiduria su netikėtomis grėsmėmis, kurias reikia valdyti taikant naujus metodus, skirtus kultūros ir gamtos paveldo sąryšiui saugoti, dalijantis praktine patirtimi. Reikia prieities, pagrįstos žmogaus teisių apsauga, taip pat naujų bei tradicinių žinių įtvirtinimu ir vietos savivaldos stiprinimu.

ICOMOS 18-osios generalinės asamblėjos dalyviai skiria šią Deklaraciją tarpvyriausybinėms organizacijoms, nacionalinės ir vietos valdžios institucijoms, visoms kitoms institucijoms bei specialistams, rekomenduodami šiuos veiksmus:

1. Dalijimasis bendruomenių tapatybe ir jos išgyvenimas per turizmą bei interpretavimą

1.1. Dalijimasis bendruomenių tapatybe: galimybės talkinti bendruomenėms ir turistams

  1. Bendruomenės tapatybė retai būna homogeniška arba statiška – tai gyva sąvoka, kuri nuolatos rutuliojasi dėl praeities ir dabarties sąveikos aktualių geopolitinių aplinkybių kontekste. Visame pasaulyje bendruomenių tapatybės – prieštaringos viena kitai, dažnai konfliktuojančios – atsiskleidžia per įvairias veiklas ir paslaugas, siūlomas kultūros paveldo turistų lankomose vietose. Šia veikla (kuri gali neigiamai arba teigiamai formuoti bendruomenių tapatybes) siekiama pasinaudoti ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais privalumais, gaunamais iš turizmo.
  2. Bendruomenių įsitrauktis į turizmą per paslaugų teikimą, verslininkystę, kultūrinę produkciją arba savanorių veiklą galėtų netiesiogiai prisidėti prie teigiamo jų paveldo vertinimo, taip pat suteikti galimybių palankia kryptimi skatinti skirtingas gyventojų bendruomenių tapatybes (tam padėtų ugdomi gebėjimai).
  3. Kai bendruomenių tradicijomis – šventėmis, šokiais, kulinariniais papročiais – dalijamasi su lankytojais, laikui slenkant tradicijos šiek tiek keičiasi. Tai gali neigiamai paveikti tiek gyventojus, tiek lankytojus. Tik bendruomenė, turinti itin aukštą kultūrinę savimonę ir gebėjimų identifikuoti savo unikalias kultūrines vertes, gali pati apsaugoti šioje bendruomenėje pripažinto kultūros paveldo vientisumą, autentiškumą ir tęstinumą.
  4. Stichinėms nelaimėms ir konfliktams paveikus kultūros paveldo vietas bei vietoves, bendruomenių įsitrauktis į jų gelbėjimą suteikia galimybių pagyti ir atsigauti pačioms bendruomenėms. Kai bendruomenės, susidūrusios su skausmingais prisiminimais, performuoja savo gyvenimo sandarą, kraštovaizdyje jos išlaiko arba sukuria materialius memorialus, tuo įamžindamos psichinę žalą, kurią padarė nusikaltimai žmoniškumui arba niokojančios stichinės nelaimės, nusinešusios žmonių gyvybių. Savu ruožtu, pritraukdamos lankytojus, bendruomenės įgyja galimybių naujai interpretuoti ir užmegzti dialogą su turistais.
  5. Gilinant žinias ir didinant informuotumą apie vietos paveldą – tiek materialųjį, tiek nematerialųjį, – stiprėja prasmingas tarpkultūrinis bendruomenės šeimininkės ir lankytojų dialogas. Taip pat žmonės ima asmeniškai gerbti kultūrinius skirtumus, pagerėja ir turistinės patirties, susijusios su pažintiniu turizmu, kokybė. Tai taikaus sambūvio pagrindas.

1.2. Kultūrinė sąveika ir bendravimas: pažinimo formavimas ir suvokties kaita per patirtį

  1. Tvarus nematerialiojo kultūros paveldo konservavimas ir saugojimas vietinio turizmo kontekste įmanomas tik didinant vietos bendruomenių informuotumą ir skatinant jas nuodugniau pažinti bei suprasti savojo paveldo reikšmę ir įvairias įtakas, kurios drauge sukūrė ir tebekuria unikalią kultūrą.
  2. Svarbu ugdyti ir palaikyti skirtingų vietos bendruomenės kartų, ypač jaunimo, gebėjimus drauge užsiimti savo paveldu, jo interpretavimu ir sėkmingai bendrauti su lankytojais. Tai dvigubai naudinga, nes praturtėja lankytojų patirtys ir sutvirtėja vietos bendruomenių savivertės ir tapatumo jausmas.
  3. Dvikryptis lankytojų ir vietos bendruomenių ryšys taip pat gali žadinti smalsumą, atverti kelią daugialypėms interpretacijoms (kai priimtina) ir suteikti šeimininkams galimybių savitai pasakoti savo istorijas.
  4. Bendruomenėmis pagrįsto turizmo vystymas atliepia didėjančius lankytojų lūkesčius įgyti asmeniškesnės ir labiau gyvenimą turtinančios patirties. Bendradarbiaujantys ir etiški vietinio turizmo tinklai skatina plėtoti specializuotą turizmą, kur pirmenybė suteikiama kultūrinei sąveikai aktyviai dalyvaujant lankytojams.
  5. Autentiški, visuminiai ir įtraukiantieji išgyvenimai, kuriuos sukelia kultūros paveldas, yra pagrindinis tarpkultūrinio dialogo per turizmą komponentas. Jie svarbūs ir bendruomenės diasporos žmonėms, kurie kaip turistai iš naujo susidomi savo praeitimi.
  6. Kultūriniai įvykiai yra strateginės priemonės, padedančios patraukti turistus daugeliui bendruomenių. Dalijimasis bendromis žiniomis, liūdesiu bei džiaugsmais ir jų pusiausvyros tobulinimas, pagal kruopščiai apgalvotą metodą įtraukiant į vietos pasaulietinius ar sakralinius ritualus arba per kultūrines šventes – į pramogas, gali laipsniškai praturtinti teritoriją, jei tik šis procesas bus tinkamai valdomas.

1.3. Kultūrinės vietos: atrandant pagrindus kultūros paveldui išryškinti

  1. Kūrybiški fizinės aplinkos planavimo sprendimai gali padėti tiek lankytojams, tiek bendruomenėms užmegzti gilesnį simbiozinį ryšį su vieta. Pavyzdžiui, kultūrinės perėjos gali atskleisti istorinių mokslinių tyrimų vertę ir kultūrinę reikšmę jautriai atkuriant tradicinius kelius.
  2. Siekiant, kad kultūros paveldo vietos turistų lankomose vietovėse būtų veiksmingai pasiekiamos, reikia daugiasluoksnio požiūrio į planavimą ir interpretavimą. Fizinį, intelektinį, emocinį ir ekonominį prieinamumą reikia suderinti su specialiai sukurtomis interpretacinio planavimo strategijomis ir kokybės užtikrinimo priemonėmis.
  3. Kūrybinės erdvės – tiek virtualios, tiek tikros – priklauso nuo susipynusių materialiojo ir nematerialiojo kultūros paveldo sąryšių. Prisiminimai apie efemeriškus dalykus savaime yra neatsiejama lankytojų patirties dalis. Todėl būtina rasti naujų metodų, kurie tai išsaugotų ir puoselėtų ateičiai.
  4. Sanglaudi bendruomenės vadovaujama kultūrinio turizmo vystymo strategija priklauso nuo pripažinimo, kad vietas ir dinamiškas kultūrines tradicijas sieja reikšmingas priežastinis ryšys.
  5. Administravimas, susijęs su turistų lankomose vietovėse esančių kultūros paveldo vietų saugojimu, apsauga ir valdymu, reikalauja turėti visuminį integruotų planų, politikų, reglamentų ir praktikų paketą, kuris apimtų ne tik konservavimo planavimą, bet ir tai, kas yra už jo ribų.
  6. Integruotas erdvinis ir turizmo planavimas gali: skatinti bendruomenių vaidmenį; nustatyti darbotvarkę bendrai kokybiškų kultūros produktų ir kultūros paveldo patirčių kūrybai; palaikyti pasaulinio turizmo ir paveldo industrijų naujoves bei pritaikymą kintantiems prioritetams konkrečiose vietose konkrečiu metu, tuo sutvirtindamas bendruomenių tapatybes.

2. Kraštovaizdis kaip kultūrinė žmonių buveinė9

2.1. Bendruomenėmis grįstas požiūris

  1. Kraštovaizdžio, nesvarbu – miestiškojo ar kaimiškojo, idėja tampa nauja darnaus vystymosi paradigma, siūlanti požiūrį, kuris gali suvienyti ekonominio, socialinio ir aplinkos vystymo procesus.
  2. Miesto ir kaimo kraštovaizdžius jungia įvairialypiai sąryšiai, susiję tiek su kultūriniais, socioekonominiais ir aplinkos procesais, tiek su gyventojų gerove.
  3. Vietos bendruomenių įtrauktis, jų paveldo pripažinimas ir gerbimas, taip pat inovatyvios ir tradicinės praktikos gali būti palankios veiksmingiau valdant bei administruojant daugiafunkcius kraštovaizdžius, prisidėdamos prie jų atsigavimo ir pritaikomumo.

2.2. Kraštovaizdis kaip kultūros ir gamtos sąlaja

  1. Kultūriniai kraštovaizdžiai turėtų būti interpretuojami ne vien kaip konservacinės teritorijos, bet ir kaip vietos, kuriose galima sėkmingai taikyti tvaraus vystymosi strategijas.
  2. Daugelio kraštovaizdžių atveju gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio sąvokos neteko daugumos savo prasmių. Jas pakeitė biokultūriškumo supratimas, kai žmonės apibrėžia ir išsaugo ne vien gyvenvietes ir žemės ūkį, bet taip pat gyvūnų bei augalų rūšis ir buveines.
  3. Atėjo laikas mesti iššūkį dirbtinei konservavimo bei inovatyvumo perskyrai ir pamatyti kraštovaizdžiuose pamokas, kurias reikia išmokti, atsižvelgiant į naujus ekonominio vystymosi modelius, reagavimą į klimato kaitą, rizikos valdymą, biologinės įvairovės išsaugojimą ir žmonių gerovę.

2.3. Kraštovaizdis kaip augimo variklis

  1. Siekiant kraštovaizdžio lygmeniu geriau suprasti biologinės ir kultūrinės įvairovės sąveiką bei jos pasekmes pragyvenimui ir gerovei, būtina tęsti bei gilinti tarpdalykinius ir transdalykinius mokslo tyrimus.
  2. Taip pat būtina įveikti pagrindines intelektines skirtis, atsirandančias dėl fizinių ir biomedicinos mokslų10, socialinių mokslų ir humanitarinių mokslų tarpusavio savitumų. Norint sukurti naujų kraštovaizdžio planavimo, valdymo ir konservavimo priemonių, reikia, kad šie mokslai plačiu mastu bendradarbiautų.
  3. Siekiant veiksmingai įgyvendinti nacionalinius ir tarptautinius susitarimus, susijusius su kultūriniais kraštovaizdžiais, reikia visuomenės informuotumo ir politinių veiksmų.

3. Tvarumas per tradicines žinias

3.1. Tradicinių žinių kuriama kasdienio gyvenimo kokybė

  1. Reikia skatinti studijas ir didinti informuotumą apie vaidmenį, kurį vystymosi procese vaidina tradicinės žinių sistemos, pagrįstos tuo, ką perdavė ankstesnės civilizacijos.
  2. Būtina pripažinti tapatumų, socialinės sanglaudos, bendruomenių įsitraukties ir tradicinių žinių sukurtos gyvenimo kokybės svarbą.
  3. Reikia toliau moksliškai tirti su tradicinėmis technikomis bei veikimo būdais susijusias prasmes, simboliškumą ir ritualus.
  4. Būtina identifikuoti bendruomenių palaikomas tradicines sistemas, susijusias su gerove, maitinimusi ir gyvensenomis.
  5. Reikia palaikyti vietos bendruomenių ir gyventojų autochtonų teises, nes jie yra tradicinių bei autochtoninių žinių ir sistemų turėtojai.

3.2. Tradicinių žinių ir praktikų, kaip subalansuotų, inovatyvių vystymo programų ir tvaraus vystymosi pagrindo, vertė

  1. Reikėtų gerinti žinias apie tradicines sistemas, tuo siekiant skatinti naują technologinę paradigmą.
  2. Būtina sukurti tradicinių žinių tipologijos identifikavimo sistemą, taip pat atvejų tyrimų ir geriausios praktikos duomenų bazę.
  3. Taikant holistinį neinvazinį ir tvarų metodą, reikėtų skatinti subalansuotą tradicinių ir šiuolaikinių technikų bei technologijų taikymą.

3.3. Pagarba vietoms bei vietovėms ir sprendimų procesai, saugantys bendruomenes ir žmones

  1. Reikia įvertinti tradicinių žinių apsaugos metodus, kuriuos galėtų taikyti fiziniai asmenys, bendruomenės, tradicinių žinių skleidėjai ir inovatoriai.
  2. Kiekvienoje šalyje reikėtų skatinti atspariąsias11 tradicines technikas, taip pat jų taikymą, siekiant pasipriešinti pasauliniams iššūkiams ir grėsmėms, pavyzdžiui, klimato kaitai, gamtinėms katastrofoms, migracijai ir skurdui. Identifikuoti atspariąsias technologijas ir skatinti tradicinių žinių naudojimą, siekiant efektyviau vartoti energiją ir mažinti CO2 emisijų kiekį.
  3. Reikia skatinti veiksmingo kolektyvinio atsako ir suvienytų veiksmų atsiradimą, siekiant katastrofų prevencijos, nes taip būtų galima geriau apsaugoti tokias paveldo vietas, vietoves ir vertybes, kilus didesnei gamtinei ir žmogaus keliamai rizikai.
  4. Siekiant sukurti tvarias, mokymo sistemų ir įstatymų palaikomas politikas bei programas, reikia lengvinti bendravimą ir interpretavimą.

4. Bendruomenių valdomas konservavimas ir galių suteikimas vietos veikėjams

4.1. Bendruomenių įsitrauktis į paveldo puoselėjimą

  1. Būtina pripažinti bendruomenių ryšį su jų paveldu, gerbiant konkrečios bendruomenės teisę identifikuoti savo pavelde įkūnytas vertes ir žinių sistemas. Paveldo vietos, nesvarbu – vietovės ar kraštovaizdžiai, gali būti savaip vertingos įvairioms su šiuo paveldu susijusioms bendruomenėms. Todėl verčių identifikavimo procesas privalo atsižvelgti į kiekvieną tokią grupę.
  2. Siekiant spręsti su paveldu susijusias problemas ir inovatyvios sinergijos priemonėmis kurti naujas vertės grandines12, reikėtų skirtingais lygmenimis suformuoti daugelio suinteresuotųjų asmenų bendradarbiavimo tinklus.
  3. Paveldo konservavimo programų ilgalaikiams socialiniams poveikiams vertinti reikia pasitelkti dinamiškus, lanksčius, įtraukius ir integruotus susitarimų procesus.

4.2. Principas „iš apačios į viršų“ – veiksmingam paveldo konservavimui ir valdymui

  1. Svarbu nustatyti aktyvų bendruomenės vaidmenį oficialiose planavimo ir (arba) valdymo sistemose, tuo suteikiant bendruomenėms teisę išsakyti nuomonę konservavimo sprendimų priėmimo procese.
  2. Paveldo profesionalus reikėtų laikyti techniniais patarėjais, veikiančiais bendruomenės vadovaujamose konservavimo iniciatyvose. Jie taip pat galėtų būti mediatoriai, kai bendruomenės santykis su savo paveldu yra fragmentuotas13.
  3. Turėtų būti grąžintas žmogiškasis vystymo mastelis kaip kūrybiškų principų „iš apačios į viršų“ pagrindas.

4.3. Paveldo konservavimo ir tvaraus socialinio ekonominio vystymo susietis

  1. Paveldo konservavimas turėtų prisidėti prie tvaraus vystymosi siekinių.
  2. Reikėtų skatinti gerąją praktiką (pagrįstą išmatuojamais įrodymais) ir susieti ją su paveldo įnašu į gerovę, socialinę sanglaudą ir į tvarų ekonominį vystymąsi.
  3. Turėtų būti taikomi inovatyvūs metodai ir priemonės, pavyzdžiui, sutelktinis finansavimas, galintys skatinti iniciatyvų bendruomenės tinklų vaidmenį, tikrove paverčiant pageidautinas ateities vizijas.

5. Atsirandančios naujos priemonės konservavimo praktikai

5.1. Naujų priemonių kūrimą turėtų kreipti kultūros paveldo siekiniai, bet ne priešingai; tuomet šios priemonės galėtų įtvirtinti kultūros paveldo centriškumą

  1. Naujos priemonės ir technologijos turėtų palaikyti įvairius konservavimo proceso žingsnius, tačiau jos privalėtų būti tik įrankiai, bet ne tikslai, ir skatinti kultūros paveldo, kaip žmogaus teisės, centriškumą.
  2. Reikia patvirtinti gaires ir suformuoti bendrus tinklus, kurių teoriniai bei metodologiniai siekiniai ir taikymas užtikrintų autentiškumo išlaikymą konservavimo praktikoje.
  3. Taip pat turėtų būti sukurtos bendradarbiavimu grįstų tarpdalykinių mokslo tyrimų gairės (įskaitant susijusias su finansinės paramos politika). Jos turėtų užpildyti technologines, bet pirmiausia kultūrines, spragas tarp technologijų specialistų ir paveldo praktikų, tarp informacijos valdytojų ir naudotojų.

5.2. Skatinti naujas, bendram kultūriniam augimui prieinamas ir įtraukias technologijas

  1. Reikėtų gerbti vietines ir tradicines žinias, tuo siekiant užtikrinti sąžiningą ir naudingą pusiausvyrą tarp kultūrų, žinių, medžiagų, tradicinių ir inovatyvių technologijų.
  2. Siekiant pagerinti konservavimo rezultatus, turėtų būti pripažintas pagrindinis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo strateginėse partnerystėse.
  3. Norint įveikti kultūrines ir socialines nelygybes, reikėtų konsoliduoti ir dalytis žinių skaidos platformomis ir priemonėmis.
  4. Konservavimo procesuose reikia aktyviai prisidėti prie keitimosi geriausiąja praktika, tuo tikslu organizuojant profesionalų bendruomenių debatus ir diskusijas, bet drauge stengiantis vengti dubliuoti pastangas.

5.3. Lengvinti bendradarbiavimu grindžiamą procedūrų bei priemonių standartizavimą ir paprastinimą

  1. Turėtų būti sukurtos tarptautiniu lygmeniu pripažįstamos ir taikytinos priemonės. Tai padėtų užtikrinti rezultatų tikslumą, patikimumą ir patikrinamumą, taip pat galimybes atlikti lyginamąją analizę tiek geografiniu, tiek laiko tėkmės aspektu.
  2. Prioritetą reikėtų suteikti patogioms naudotojui ir nebrangioms technologijoms, tokiu būdu užtikrinant, kad bus priimtos grįžtamosios sėkmės ratui14 priklausančios priemonės, kurias galima taikyti kultūros paveldui dokumentuoti, konservuoti ir nuolatos stebėti.
  3. Pirmiausia reikėtų sukurti internetinius priemonių paketus ir atvirųjų šaltinių platformas, siekiant demokratiškai suteikti prieigą prie kultūros paveldo konservavimo praktikos standartų ir procedūrų.
  4. Būtinai reikėtų užtikrinti kultūros paveldui taikomų technologijų atitiktį aiškiai apibrėžtiems pagrindiniams siekiniams. Taip būtų išvengta rizikos, kad pažanga vyks vien technologijos sektoriuje, niekaip nepagerindama konservavimo praktikos.

Florencija, 2014 m. lapkričio 14 d.

(Dėkojame Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės ICOMOS savanoriams už atliktą galutinį redagavimą ir vertimą)

Vertėja Jūratė Markevičienė


 ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Deklaracija dėl vietos dvasios (Kvebekas, 2008 m.).
2 ICOMOS, Nara + 20: dėl paveldo praktikų, kultūros verčių ir autentiškumo sampratos (2014 m.).
3 UNESCO, Konvencija dėl kultūrų raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo (Paryžius, 2005 m.).
4 ICOMOS, Paveldas kaip vystymosi variklis (Paryžiaus deklaracija, 2011 m.).
5 UNESCO, Hangdžou deklaracija „Suteikti kultūrai centrinę vietą tvaraus vystymo politikoje“ (2013 m.); UNESCO, Rekomendacija dėl istorinių miesto kraštovaizdžių (2011 m.); Barbadoso deklaracija, priimta Jungtinių Tautų pasaulinėje konferencijoje dėl besivystančių mažųjų salų valstybių tvaraus vystymosi (1994 m.).
6 Europos Tarybos pagrindinė konvencija dėl kultūros paveldo vertės visuomenei (2005 m.), vadinamoji Faro deklaracija. Ji pripažįsta UNESCO išsakomą požiūrį, kad „…teisės kultūros paveldo atžvilgiu yra neatsiejamos nuo teisės dalyvauti kultūriniame gyvenime, kaip apibrėžta Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje“.
7 Vert. koment. Jungtinių Tautų.
8 UNESCO 2014 m. spalio 4 d. Florencijos deklaracija „Kultūra, kūrybiškumas, tvarus vystymasis: moksliniai tyrimai, inovacijos, galimybės“, UNESCO trečiasis pasaulinis forumas „Kultūra ir kultūrinės industrijos“ (2014 m.).
9 Vert. koment. Angl. habitat.
10 Vert. koment. Angl. natural sciencies. Lietuvoje seniau jie irgi vadinti gamtos mokslais, tačiau pagal dabartinę mokslų klasifikaciją patenka net į tris skirtingas mokslų sritis – fizinių, biomedicinos ir iš dalies sociologijos (priskiriant dar ir susijusius technologijos mokslus).
11 Vert. koment. Kalbama apie tradicines technologijas ir technikas, kurios pagrįstos aplinkos, statinių, medžiagų ir pan. atsparumu poveikiams, įskaitant gebėjimą po poveikio atsikurti, grįžti į iki poveikio turėtą būklę.
12 Vert. koment. Kalbama apie ekonomines vertės grandines, o ne apie paveldo vertes.
13 Vert. koment. Kalbama apie atvejus, kai nuomonių skirtumai pačioje bendruomenėje kliudo sprendimų kokybei.
14 Vert. koment. Ekonomikos sąvoka, angl. virtuous circle.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2014; © Jūratė Markevičienė, 2016