ICOMOS CHARTIJA – ARCHITEKTŪROS PAVELDO ANALIZĖS, KONSERVAVIMO IR KONSTRUKCIJŲ RESTAURAVIMO PRINCIPAI (2003 m.) [EN]

Ratifikuota ICOMOS 14-osios generalinės asamblėjos Viktorijos krioklių mieste, Zimbabvėje, 2003 m. spalio mėn.

PRINCIPAI

DOKUMENTO TIKSLAS

Architektūros paveldo konstrukcijos dėl savo prigimties ir istorijos (medžiagų ir jų surinkimo) kelia daug iššūkių, kurie riboja modernių teisės aktų ir statybos standartų taikymą, jas diagnozuojant ir restauruojant. Rekomendacijos yra pageidautinos ir būtinos, siekiant užtikrinti racionalius analizės ir taisymo metodus, tinkamus kultūriniame kontekste.

Tikimasi, kad šios Rekomendacijos bus naudingos visiems, įsitraukusiems į konservavimo ir restauravimo problemas, tačiau jos jokiu būdu negali pakeisti specifinių žinių, įgyjamų iš kultūrinių ir mokslinių tekstų.

Rekomendacijos, pateikiamos išsamiame dokumente, yra sudarytos iš dviejų dalių: Principai, kuriuose pristatytos pagrindinės konservavimo idėjos; Gairės, kuriose aptariamos taisyklės ir metodologija, kurių turėtų laikytis projektuotojas. Tik Principams yra suteiktas ICOMOS priimto (ratifikuoto) dokumento statusas.

Gairės yra prieinamos anglų kalba kaip atskiras dokumentas.

PRINCIPAI1

1. Pagrindiniai kriterijai

1.1 Architektūros paveldo konservavimas, sustiprinimas ir restauravimas reikalauja daugiadalykės prieities2.

1.2 Architektūros paveldo vertė ir autentiškumas negali būti nustatyti pagal nekintamus kriterijus, nes pagarba visoms kultūroms reikalauja, kad jų fizinis paveldas būtų svarstomas kultūriniame kontekste, kuriam jis priklauso.
1.3 Architektūros paveldo vertė yra ne tik jo individualių elementų išvaizda, bet ir visų jo sudėtinių dalių integralumas kaip unikalus specifinių savo laiko statybos technologijų produktas.
1.4 Kai siūlomas bet koks naudojimo ar funkcijos keitimas, turi būti dėmesingai atsižvelgta į visus konservavimo reikalavimus ir saugumo sąlygas.
1.5 Architektūros paveldo konstrukcijų restauravimas pats savaime nėra tikslas, o priemonė pasiekti tikslą, kuris yra pastatas kaip visuma.
1.6 Paveldo konstrukcijų su jų sudėtinga istorija savitumas reikalauja organizuoti jų studijas ir pasiūlymus tiksliais žingsniais, panašiai kaip taikoma medicinos srityje. Anamnezė, diagnozė, terapija ir kontrolė, atitinkamai reiškiančios reikšmingų duomenų ir informacijos paiešką, pažeidimų ir irimo priežasčių identifikavimą, pataisomųjų priemonių pasirinkimą ir intervencijų efektyvumo kontrolę. Kad būtų pasiektas ekonominis efektyvumas ir mažiausias poveikis architektūros paveldui, prieinami ištekliai turi būti naudojami racionaliai. Paprastai reikia, kad šie žingsniai būtų kartojami tolesniuose studijų procesuose.
1.7 Jokių veiksmų neturėtų būti imamasi, neišanalizavus tikėtinos naudos ir žalos architektūros paveldui, išskyrus atvejus, kai skubios saugojimo priemonės yra būtinos, siekiant išvengti gresiančios konstrukcijų griūties (pavyzdžiui, po seisminių pažeidimų). Vis dėlto šios skubios priemonės turėtų, jei tik įmanoma, vengti negrįžtamai pakeisti audinį.

2. Moksliniai tyrimai ir diagnozė

2.1 Įprastu atveju daugiadalykė darbo grupė, sudaryta atsižvelgiant į problemos tipą ir mastą, turėtų dirbti kartu nuo pirmųjų studijos žingsnių – pirminės vietos apžiūros ir tyrinėjimų programos parengimo.

2.2 Duomenys ir informacija iš pradžių turėtų būti apdorojami apytiksliai, kad būtų sudarytas išsamesnis veiksmų planas, proporcingas realioms konstrukcijų problemoms.
2.3 Konservavimo veikloje reikia gerai išmanyti konstrukcijų ir medžiagų ypatumus. Labai svarbi informacija apie originalią ir ankstesnę konstrukcijos būklę, naudotas statybos technikas, pakeitimus ir jų poveikį, įvykusius reiškinius ir galų gale dabartinę būklę.
2.4 Archeologinėse vietose ir vietovėse gali iškilti specifinių problemų, nes konstrukcijas reikia stabilizuoti vykstant kasinėjimams, kai žinios dar nėra išsamios. „Iš naujo atrasto“ pastato konstrukcijų atsakas gali būti visiškai kitoks nei „atvirai stovinčio“ pastato. Skubūs vietoje parengti konstrukciniai sprendimai konstrukcijai stabilizuoti, kol ji yra kasinėjama, neturėtų kelti pavojaus užbaigto pastato koncepcinei formai ir naudojimui.
2.5 Diagnozė yra pagrįsta istorine, kokybine ir kiekybine prieitimis. Kokybinė prieitis daugiausia pagrįsta tiesioginiu konstrukcijų pažeidimų ir medžiagų irimo stebėjimu, taip pat istoriniais ir archeologiniais moksliniais tyrimais, o kiekybinė prieitis – daugiausia medžiagų ir konstrukcijų bandymais, stebėsena ir konstrukcijų analize.
2.6 Prieš priimant sprendimą dėl konstrukcinės intervencijos, pirmiausia būtina nustatyti pažeidimų ir irimo priežastis, o tada įvertinti konstrukcijų saugumo lygmenį.
2.7 Saugumo įvertinimas – tai paskutinis diagnozės žingsnis, kai yra nustatytas paveikos priemonių poreikis. Jis turėtų suderinti kokybinę ir kiekybinę analizę: tiesioginį stebėjimą, istorinį mokslinį tyrimą, konstrukcijų analizę ir prireikus eksperimentus ir bandymus.
2.8 Tokio paties saugumo lygmens kaip projektuojant naujus pastatus taikymas dažnai reikalauja perdėtų, jei ne neįmanomų, priemonių. Šiais atvejais specifinės analizės ir atitinkamos aplinkybės gali pateisinti skirtingą požiūrį į saugumą.
2.9 Visi aspektai, susiję su sukaupta informacija, diagnozė, įskaitant saugumo įvertinimą ir sprendimą dėl intervencijos, turėtų būti aprašyti AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE.

3. Pataisomosios priemonės ir kontrolė

3.1 Terapija turėtų būti nukreipta į gilumines priežastis, o ne į simptomus.

3.2 Geriausia terapija yra prevencinė priežiūra.
3.3 Saugumo įvertinimas ir konstrukcijos reikšmės suvokimas turėtų būti konservavimo ir sustiprinimo priemonių pagrindas.
3.4 Jokių veiksmų neturėtų būti imamasi, neįrodžius, kad jie yra būtini.
3.5 Kiekviena intervencija turėtų būti proporcinga nustatytiems saugumo tikslams, tuo būdu vykdant minimalią intervenciją, užtikrinančią saugumą ir ilgaamžiškumą, su mažiausia žala paveldo vertėms.
3.6 Intervencijos projektas turėtų būti pagrįstas aiškiu poveikio rūšių, kurios buvo pažeidimų ir irimo priežastis, suvokimu, taip pat ir tų, į kurias atsižvelgiama atliekant konstrukcijų analizę po intervencijos, kadangi projektas priklausys nuo jų.
3.7 Pasirinkimas tarp „tradicinių“ ir „inovatyvių“ technikų kiekvienu atveju turėtų būti pasvertas atskirai ir pirmenybė suteikta toms technikoms, kurios yra mažiausiai invazinės ir labiausiai suderinamos su paveldo vertėmis, turint omenyje saugumo ir ilgaamžiškumo reikalavimus.
3.8 Tikrojo saugumo lygmens ir galimos intervencijos naudos įvertinimo sudėtingumas kartais gali pasiūlyti „stebėjimo metodą“, t. y. laipsnišką prieitį nuo mažiausio intervencijos lygmens su galimu tolesniu papildomų ar koreguojamųjų priemonių sekos taikymu.
3.9 Jei tik įmanoma, visos pritaikytos priemonės turėtų būti „grįžtamosios“, kad jas būtų galima pašalinti ir pakeisti tinkamiausiomis priemonėmis, kai įgaunama naujų žinių. Jei intervencijos nėra visiškai „grįžtamosios“, jos neturėtų riboti tolesnių intervencijų.
3.10 Restauravimo darbuose naudotų medžiagų ypatumai (ypač naujų medžiagų) ir jų suderinamumas su esamomis medžiagomis turėtų būti visiškai nustatyti. Kad būtų išvengta nepageidautinų šalutinių efektų, tai turi apimti ilgalaikį poveikį.
3.11 Išskirtiniai konstrukcijos ir jos aplinkos ypatumai, joms esant originalios arba ankstesnės būklės, neturėtų būti sunaikinti.
3.12 Kiekviena intervencija turėtų kiek tik įmanoma labiau gerbti konstrukcijos originalios arba ankstesnės būklės idėją, technikas bei istorinę vertę ir palikti įrodymą, kuris galės būti atpažįstamas ateityje.
3.13 Intervencija turėtų būti rezultatas visa apimančio sudėtinio plano, kuris deramai atsižvelgia į skirtingus architektūros, konstrukcijų, inžinerinių sistemų ir funkcionalumo aspektus.
3.14 Šalinti ar keisti bet kokią istorinę medžiagą ar savitus architektūros bruožus turėtų būti kiek galima vengiama.
3.15 Jei tik įmanoma, suirusios konstrukcijos3 turėtų būti pataisytos, o ne pakeistos.
3.16 Netobulumai ir pakeitimai, tapę konstrukcijos istorijos dalimi, turėtų būti išsaugoti, jei tik jie nekelia pavojaus saugumo reikalavimams.
3.17 Demontuoti4 ir surinkti iš naujo turėtų būti imamasi tik kaip papildomos priemonės, reikalingos dėl paties medžiagų ir konstrukcijos pobūdžio, kai konservuoti kitomis priemonėmis yra neįmanoma arba žalinga.
3.18 Laikinosios apsaugos priemonės, naudotos intervencijos metu, turėtų atlikti savo paskirtį ir funkciją, nesukeldamos jokios žalos paveldo vertėms.
3.19 Kiekvienas pasiūlymas dėl intervencijos turi būti lydimas kontrolės programos, kuri kiek tik įmanoma turi būti vykdoma, kol vyksta darbai.
3.20 Naudoti priemones, kurių neįmanoma kontroliuoti vykdymo metu, neturėtų būti leidžiama.
3.21 Patikrinimai ir stebėsena turėtų būti vykdomi intervencijos metu ir po jos, kad būtų užtikrintas rezultatų efektyvumas.
3.22 Visa patikrinimo ir stebėsenos veikla turėtų būti dokumentuota ir saugoma kaip konstrukcijos istorijos dalis.

Vertėja Viltė Janušauskaitė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Išsamesni komentarai ir žodynėlis pateikiami prie Gairių dokumento.
2 Vert. koment. Čia ir toliau terminas „prieitis“ keičia socialiniuose moksluose vartojamą terminą „prieiga“ (pavyzdžiui, kokybinė prieiga), kurio nesiūlo vartoti lietuvių kalbos specialistai.
3 Vert. koment. Suirusios konstrukcijos (angl. deteriorated structures) – negrįžtamai pažeistos konstrukcijos, kurių sutaisyti nebeįmanoma.
4 Vert. koment. Demontavimas – konstrukcijos išrinkimas į atskiras dalis ir elementus, kad vėliau, pašalinus jų defektus, kurie nėra pasiekiami neišardžius konstrukcijos, būtų galima sugrąžinti buvusią konstrukcijos formą.


  REKOMENDACIJOS ARCHITEKTŪROS PAVELDO ANALIZEI, KONSERVAVIMUI IR KONSTRUKCIJŲ RESTAURAVIMUI [EN]

Priėmė ICOMOS tarptautinis mokslinis architektūros paveldo konstrukcijų analizės ir restauravimo komitetas (ISCARSAH)

 

Turinys

DOKUMENTO TIKSLAS

I dalis – PRINCIPAI

1. Bendrieji kriterijai
2. Moksliniai tyrimai ir diagnozė
3. Pataisomosios priemonės ir kontrolė

II dalis – GAIRĖS

1. Bendrieji kriterijai
2. Duomenų gavimas: informacija ir tyrinėjimas

2.1. Bendrieji aspektai
2.2 Istoriniai, konstrukcijų ir architektūriniai tyrinėjimai
2.3. Konstrukcijų apžiūra
2.4 Moksliniai tyrimai vietoje ir laboratoriniai bandymai
2.5. Stebėsena

3. Konstrukcijų elgsena

3.1. Bendrieji aspektai
3.2. Konstrukcinė schema ir pažeidimai
3.3. Medžiagų ypatumai ir irimo procesai
3.4. Poveikiai konstrukcijoje ir medžiagose

4. Diagnozė ir saugumo įvertinimas

4.1. Bendrieji aspektai
4.2. Priežasčių identifikavimas (diagnozė)
4.3. Saugumo įvertinimas

4.3.1. Saugumo įvertinimo problema
4.3.2. Istorinė analizė
4.3.3. Kokybinė analizė
4.3.4. Analitinė prieitis
4.3.5. Eksperimentinė prieitis

4.4. Sprendimai ir aiškinamoji ataskaita

5. Konstrukciniai pažeidimai, medžiagų irimas ir pataisomosios priemonės

5.1. Bendrieji aspektai
5.2. Mūriniai pastatai
5.3. Statybinė mediena
5.4. Geležis ir plienas
5.5. Gelžbetonis

1 priedas. Komiteto nariai
2 priedas. Terminų žodynėlis

REKOMENDACIJOS ARCHITEKTŪROS PAVELDO ANALIZEI, KONSERVAVIMUI IR KONSTRUKCIJŲ RESTAURAVIMUI

DOKUMENTO TIKSLAS

Architektūros paveldo konstrukcijos dėl savo prigimties ir istorijos (medžiagų ir jų surinkimo) kelia daug iššūkių, kurie riboja modernių teisės aktų ir statybos standartų taikymą, jas diagnozuojant ir restauruojant. Rekomendacijos yra pageidautinos ir būtinos, siekiant užtikrinti racionalius analizės ir taisymo metodus, tinkamus kultūriniame kontekste.

Tikimasi, kad šios rekomendacijos bus naudingos visiems, įsitraukusiems į konservavimo ir restauravimo problemas, tačiau jos jokiu būdu negali pakeisti specifinių žinių, įgyjamų iš kultūrinių ir mokslinių tekstų.

Rekomendacijos, pateikiamos išsamiame dokumente, yra sudarytos iš dviejų dalių: Principai, kuriuose pristatytos pagrindinės konservavimo idėjos; Gairės, kuriose aptariamos taisyklės ir metodologija, kurių turėtų laikytis projektuotojas. Tik Principams yra suteiktas ICOMOS priimto (ratifikuoto) dokumento statusas.

1 dalis. PRINCIPAI

1. Pagrindiniai kriterijai

1.1 Architektūros paveldo konservavimas, sustiprinimas ir restauravimas reikalauja daugiadalykės prieities1.

1.2 Architektūros paveldo vertė ir autentiškumas negali būti nustatyti pagal nekintamus kriterijus, nes pagarba visoms kultūroms reikalauja, kad jų fizinis paveldas būtų svarstomas kultūriniame kontekste, kuriam jis priklauso.

1.3 Architektūros paveldo vertė yra ne tik jo individualių elementų išvaizda, bet ir jo visų sudėtinių dalių integralumas kaip unikalus specifinių savo laiko ir vietos statybos technologijų produktas. Taigi vidinių konstrukcijų pašalinimas, išlaikant tik fasadus, netenkina konservavimo kriterijų.

1.4 Potencialus naudojimo pokytis turi atsižvelgti į visus konservavimo ir saugumo reikalavimus.

1.5 Bet kokia intervencija į istorinę konstrukciją turi būti apsvarstyta viso pastato restauravimo ir konservavimo kontekste.

1.6 Paveldo konstrukcijų su jų sudėtinga istorija savitumas reikalauja organizuoti jų studijas ir analizę žingsniais, panašiais į naudojamus medicinoje. Anamnezė, diagnozė, terapija ir kontrolė, atitinkamai reiškiančius būklės apžiūrą, pažeidimų ir irimo priežasčių identifikavimą, pataisomųjų priemonių pasirinkimą ir intervencijų efektyvumo kontrolę. Kad būtų ekonomiškai efektyvu ir užtikrintas mažiausias poveikis architektūros paveldui, dažnai dera kartoti šiuos žingsnius tolesniame procese.

1.7 Jokių veiksmų neturėtų būti imamasi, neišanalizavus tikėtinos naudos ir žalos architektūros paveldui. Kai skubios saugojimo priemonės yra būtinos, siekiant išvengti gresiančios konstrukcijų griūties, jos turėtų vengti minimalaus nuolatinio pakeitimo audinyje.

2. Moksliniai tyrimai ir diagnozė

2.1 Įprastu atveju daugiadalykė darbo grupė, parinkta atsižvelgiant į problemos tipą ir mastą, turėtų dirbti kartu nuo pat pradžios – t. y. nuo pirminės vietos apžiūros ir tyrinėjimų programos parengimo.

2.2 Įprastai mes pirmiausia turime analizuoti lengvai prieinamus duomenis ir informaciją, tik jei reikia sudarydami išsamesnį veiksmų planą, atitinkantį konstrukcinę problemą.

2.3 Išsamus konstrukcijų elgsenos ir medžiagų ypatumų išmanymas yra esminis bet kuriame konservavimo ir restauravimo projekte. Jis yra esminis, nustatant originalią ir ankstesnes konstrukcijos būkles, naudotas technikas ir statybos metodus, vėlesnius pokyčius, įvykusius reiškinius, galų gale dabartinę būklę.

2.4 Archeologinės vietos ir vietovės pateikia specifinių problemų, nes konstrukcijas reikia stabilizuoti vykstant kasinėjimams, kai žinios dar nėra išsamios. „Iš naujo atrasto“ pastato konstrukcijų atsakas gali būti visiškai skirtingas negu „atvirai stovinčio“ pastato. Skubūs, vietoje parengti konstrukciniai sprendimai, reikalingi konstrukcijai stabilizuoti, kol ji yra kasinėjama, turi gerbti užbaigto pastato koncepcinę formą ir naudojimą.

2.5 Diagnozė yra pagrįsta istorine informacija ir kokybine bei kiekybine prieitimis. Kokybinė prieitis pagrįsta tiesioginiu konstrukcijų pažeidimų ir medžiagų irimo stebėjimu, taip pat istoriniais ir archeologiniais moksliniais tyrimais, o kiekybinė prieitis reikalauja medžiagų ir konstrukcijų bandymų, stebėsenos ir konstrukcijų analizės.

2.6 Prieš priimant sprendimą dėl konstrukcinės intervencijos, pirmiausia yra būtina nustatyti pažeidimų ir irimo priežastis, o tada įvertinti esamą konstrukcinio saugumo lygmenį.

2.7 Saugumo įvertinimas, kuris seka diagnozę, yra tas, kuriame priimamas sprendimas dėl galimų intervencijų, ir turi suderinti kokybinę ir kiekybinę analizę.

2.8 Tokio paties saugumo lygmens, kaip projektuojant naujus pastatus, taikymas dažnai reikalauja perdėtų, jei ne neįmanomų, priemonių. Šiais atvejais kiti, tinkamai pagrįsti, metodai gali leisti skirtingus požiūrius į saugumą.

2.9 Visa sukaupta informacija, diagnozė, įskaitant saugumo įvertinimą, ir bet koks sprendimas dėl intervencijos, turėtų būti išsamiai išdėstyti AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE.

3. Pataisomosios priemonės ir kontrolė

3.1 Terapija turėtų būti nukreipta į gilumines priežastis, o ne į simptomus.

3.2 Adekvati priežiūra gali apriboti ar atidėti tolesnės intervencijos poreikį.

3.3 Saugumo įvertinimas ir konstrukcijos istorinės ir kultūrinės reikšmės suvokimas turėtų būti konservavimo ir stiprinimo priemonių pagrindas.

3.4 Jokių veiksmų neturėtų būti imtasi, neįrodžius, kad jie yra būtini.

3.5 Kiekviena intervencija turėtų būti proporcinga nustatytiems saugumo tikslams, vykdant minimalią intervenciją, užtikrinančią saugumą ir ilgaamžiškumą su mažiausia žala paveldo vertėms.

3.6 Bet kokios intervencijos projektas turėtų būti pagrįstas išsamiu suvokimu tų poveikių rūšių (jėgos, pagreičio, deformacijos ir t. t.), kurios sukėlė pažeidimus ir irimą, ir tų, kurios veiks ateityje.

3.7 Pasirinkimas tarp „tradicinių“ ir „inovatyvių“ technikų kiekvienu atveju turėtų būti įvertintas atskirai ir pirmenybė suteikta toms technikoms, kurios yra mažiausiai invazinės ir labiausiai suderinamos su paveldo vertėmis, atitinkančiomis saugumo ir ilgaamžiškumo poreikį.

3.8 Saugumo lygmens ir galimos intervencijos naudos įvertinimo sudėtingumas kartais gali pasiūlyti „stebėjimo metodą“, t. y. laipsnišką prieitį, nuo mažiausio intervencijos lygmens su galimu vėlesnių papildomų ar koreguojančių priemonių taikymu.

3.9 Jei tik įmanoma, visos pritaikytos priemonės turėtų būti „grįžtamosios“, kad jas būtų galima pašalinti ir pakeisti tinkamesnėmis priemonėmis, kai įgaunama naujų žinių. Jei intervencijos nėra visiškai „grįžtamosios“, jos neturėtų riboti tolesnių intervencijų.

3.10 Restauravimo darbuose turėtų būti visiškai nustatyti naudotų medžiagų ypatumai (ypač naujų medžiagų) ir jų suderinamumas su esamomis medžiagomis. Kad būtų išvengta nepageidautinų šalutinių efektų, tai turi apimti ilgalaikį poveikį.

3.11 Išskirtiniai konstrukcijos ir jos aplinkos ypatumai, kylantys iš jos originalios formos, ir bet kokie reikšmingi vėlesni pakeitimai neturėtų būti sunaikinti.

3.12 Kiekviena intervencija turėtų, kiek tik įmanoma labiau, gerbti konstrukcijos ir jos perteikiamo istorinio įrodymo originalią idėją ir statybines technikas bei istorinę vertę.

3.13 Intervencija turėtų būti rezultatas sudėtinio plano, kuris deramai atsižvelgia į skirtingus architektūros, konstrukcijų, jų funkcijos ir instaliacijų aspektus.

3.14 Bet kokios istorinės medžiagos ar savitų architektūros bruožų pašalinimo ar pakeitimo turėtų būti kiek galima vengiama.

3.15 Taisymas visada yra geriau negu pakeitimas2.

3.16 Kai netobulumai ir pakeitimai yra tapę konstrukcijos istorijos dalimi, jie turėtų būti išsaugoti, jei nekelia pavojaus saugumo reikalavimams.

3.17 Demontavimo3 ir surinkimo iš naujo turėtų būti imamasi tik tada, kai to reikia dėl medžiagų ir konstrukcijos pobūdžio ir / arba kai konservavimas kitomis priemonėmis yra labiau žeidžiantis.

3.18 Priemonės, kurių neįmanoma kontroliuoti vykdymo metu, neturėtų būti leidžiamos. Kiekvienas pasiūlymas dėl intervencijos turi būti lydimas stebėsenos ir kontrolės programos, kuri, kiek tik įmanoma, turi būti vykdoma, kol vyksta darbai.

3.19 Visa kontrolės ir stebėsenos veikla turėtų būti dokumentuota ir išsaugota kaip konstrukcijos istorijos dalis.

II dalis. GAIRĖS

1. Bendrieji kriterijai

Architektūros paveldo studijoms būtinas mokslinių ir kultūrinių žinių bei patirties derinys. Tik tokiame kontekste gairės gali padėti [pasiekti] geresnį pastatų konservavimą, sustiprinimą ir restauravimą. Visų studijų, mokslinių tyrimų ir intervencijų tikslas yra išsaugoti pastato kaip visumos kultūrinę ir istorinę vertę, o statybos inžinerija yra mokslinė parama, būtina siekiant šio rezultato.

Architektūros paveldo konservavimas paprastai reikalauja daugiadalykės prieities, įtraukti įvairius specialistus ir organizacijas. Šios gairės yra parengtos, kad padėtų šiam darbui ir palengvintų tų, kurie į jį įtraukti, bendravimą.

Bet koks konstrukcijų konservavimo planavimas reikalauja ir kokybinių duomenų, pagrįstų tiesioginiu medžiagų irimo ir konstrukcinių pažeidimų stebėjimu, istoriniais moksliniais tyrimais ir t. t., ir kiekybinių duomenų, pagrįstų specifiniais bandymais ir matematiniais modeliais, kurie naudojami moderniosios inžinerijos srityje. Toks prieičių derinys taisyklių ir normų nustatymą paverčia labai sudėtingu. Nors aiškių gairių nebuvimas gali lengvai lemti dviprasmybes ir nepagrįstus sprendimus, tačiau normos, pritaikytos modernioms konstrukcijoms projektuoti, dažnai yra netinkamai taikomos istorinėms konstrukcijoms. Pavyzdžiui, seisminių ir geotechninių4 normų reikalavimai gali lemti drastiškas ir dažnai nereikalingas priemones, kurios nesugeba atsižvelgti į realią konstrukcijų elgseną.

Subjektyvūs aspektai, įsipynę istorinio pastato studijų ir saugumo nustatymo srityje, hipotetinių duomenų neužtikrintumas ir tikslaus reiškinių įvertinimo sudėtingumas gali lemti abejotino patikimumo išvadas. Todėl yra svarbu AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE aiškiai aprašyti visus šiuos aspektus, ypač priežiūrą, kurios imtasi vystant studijas, ir rezultatų patikimumą. Ši ataskaita reikalauja atidžios ir kritiškos konstrukcijos saugumo analizės, kad būtų pateisintos bet kokios intervencijos priemonės ir palengvintas galutinis konstrukcijos saugumo įvertinimas bei sprendimai, kurių reikia imtis.

Pastato įvertinimas dažnai reikalauja holistinės prieities, suvokiant pastatą kaip visumą, o ne tik nustatant individualius elementus.

2. Duomenų gavimas: informacija ir tyrinėjimai

2.1. Bendrieji aspektai

Konstrukcijos tyrinėjimai reikalauja daugiadalykės prieities, kuri peržengia paprastus techninius svarstymus, nes istoriniai moksliniai tyrimai gali atrasti reiškinius, susijusius su konstrukcijų elgsena, o istoriniai klausimai gali būti atsakyti apsvarsčius konstrukcijų elgseną. Taigi yra svarbu, kad būtų suformuota tyrėjų komanda, apimanti gebėjimų diapazoną, atitinkantį pastato ypatumus ir vadovaujama kažkieno, turinčio adekvačią patirtį.

Konstrukcijų išmanymas reikalauja informacijos apie jų idėją, statybos technikas, irimo procesus ir pažeidimus, pakitimus, kurie buvo atlikti, ir galų gale apie jų esamą būklę. Toks išmanymas paprastai gali būti pasiekiamas tokiais žingsniais:

  • pastato istorinės ir kultūrinės reikšmės apibrėžimas, aprašymas ir supratimas;
  • originalių statybos medžiagų ir statybos technikų aprašymas;
  • istorinis mokslinis tyrimas, apimantis visą konstrukcijos gyvavimą, įtraukiant ir formos pakitimus, ir bet kokias ankstesnes konstrukcines intervencijas;
  • esamos konstrukcijos būklės aprašymas, įtraukiant pažeidimų, irimo ir galimai progresuojančių reiškinių identifikavimą, naudojant tinkamo tipo bandymus;
  • susijusių poveikių, konstrukcijų elgsenos ir medžiagų tipų aprašymas;

Šios studijos turėtų vadovautis vietos ir pastato „išankstine apžiūra“.

Visi šie veiksmai gali būti atliekami skirtingu detalumo lygmeniu, todėl yra svarbu sukurti ekonomiškai efektyvų veiksmų planą, proporcingą konstrukcijos sudėtingumui, kuris taip pat atsižvelgtų į realią naudą, gautą iš įgytų žinių. Kai kuriais atvejais yra patogu imtis šių studijų etapais, pradedant nuo paprasčiausio.

2.2. Istoriniai, konstrukcijų ir architektūriniai tyrinėjimai

Istorinės apžvalgos tikslas yra suprasti pastato idėją ir reikšmę, jo statybai naudotas technikas ir įgūdžius, vėlesnius ir konstrukcijos, ir jos aplinkos pakitimus, ir bet kokius įvykius, kurie galėjo sukelti pažeidimų. Tam naudoti dokumentai turėtų būti įvardyti.

Šaltinių, kaip priemonių rekonstruoti statybos istoriją, patikimumas turėtų būti nustatytas. Jų atidi interpretacija yra esminė, jei jie pateiks patikimos informacijos apie pastato statybos istoriją.

Prielaidos, sukurtos interpretuojant istorinę medžiagą, turėtų būti aiškios.

Ypatingas dėmesys turėtų būti atkreiptas į bet kokį pažeidimą, griuvimus5, atstatymus, priestatus, pakitimus, restauravimo darbus, konstrukcijų pakitimus ir naudojimo pasikeitimus, kurie atvedė prie dabartinės būklės.

Turėtų būti atsimenama, kad dokumentai, kurie gali būti naudojami, paprastai buvo rengiami ne statybos inžinerijos, o kitais tikslais, todėl gali apimti techninę informaciją, kuri yra neteisinga ir (arba) gali praleisti ar iškreipti pagrindinius faktus ar įvykius, kurie yra konstrukciškai reikšmingi.

2.3. Konstrukcijos apžiūra

Tiesioginis konstrukcijų stebėjimas yra esminė studijos fazė, dažniausiai vykdoma kvalifikuotos komandos, kad būtų pateiktas pirminis konstrukcijos supratimas ir suteikta tinkama kryptis tolesniems tyrinėjimams.

Pagrindiniai tikslai apima:

  • irimo ir pažeidimų identifikavimą,
  • nustatymą, ar reiškiniai stabilizavosi, ar ne,
  • sprendimą, yra ar nėra tiesioginio pavojaus ir todėl turi būti imtasi skubių priemonių,
  • bet kokio tebevykstančio aplinkos poveikio pastatui identifikuoti.

Konstrukcinių defektų studija prasideda matomų pažeidimų pažymėjimu. Šio proceso metu radinių interpretavimas turėtų būti naudojamas orientuojant apžiūrą, o ekspertas jau vystytų idėją apie galimą konstrukcijų elgseną, kad kritiniai konstrukcijos aspektai būtų ištirti detaliau. Apžiūros brėžiniuose turėtų būti pažymėtos skirtingos medžiagų rūšys, nurodant visus irimus ir visus konstrukcijų nuokrypius bei pažeidimus, atkreipiant ypatingą dėmesį į plyšių tinklą, gniužimo reiškinius.

Geometriniai nuokrypiai gali būti ankstesnių deformacijų rezultatas, gali žymėti dviejų skirtingų statybos fazių sandūrą arba audinio pakeitimus.

Svarbu atskleisti, kaip aplinka galbūt kenkia pastatui, nes tai gali pabloginti prastas originalus dizainas ir / ar meistriškumas (pvz., drenažo nebuvimas, kondensacija, kylanti drėgmė), netinkamų medžiagų naudojimas ir / ar prasta vėlesnė priežiūra.

Plotų, kuriuose pažeidimai yra susitelkę kaip didelio gniuždymo (sugniužimo zonos) arba didelio tempimo (pleišėjimo zonos ar elementų atplyšimas) rezultatas ir plyšių krypties stebėjimas kartu su grunto sąlygų tyrinėjimu gali parodyti šių pažeidimų priežastis. Tai gali būti papildyta informacija, įgyta atliekant specifinius bandymus.

2.4. Moksliniai tyrimai vietoje ir laboratoriniai bandymai

Bandymų grafikas turėtų būti pagrįstas aiškiu išankstiniu požiūriu, kuriuos reiškinius svarbiausia suprasti. Bandymais dažniausiai siekiama identifikuoti mechaninius (stipris, deformatyvumas ir t. t.), fizinius (poringumas ir t. t.) ir cheminius (sudėtis ir t. t.) medžiagų ypatumus, konstrukcijos įtempius bei deformacijas ir bet kokių konstrukcijos pertrūkių6 buvimą.

Paprastai bandymų grafikas turėtų būti padalintas etapais, pradedant nuo gavimo pagrindinių duomenų, jį lydėtų detalesnė apžiūra atliekant bandymus, pagrįstus pradinių duomenų reikšmių nustatymu.

Pirmenybė turėtų būti teikiama neardomiesiems tyrimams, o ne tiems, kurie apima bet kokius konstrukcijos pakeitimus. Jei jų nepakanka, būtina nustatyti naudą, kuri būtų gaunama atvėrus konstrukciją, mažesnės konstrukcinės intervencijos prieš kultūriškai reikšmingos medžiagos praradimą aspektu (kaštų ir naudos analizė).

Bandymai visada turėtų būti vykdomi įgudusių asmenų, gebančių teisingai išmatuoti jų patikimumą, o bandymų duomenų reikšmės turėtų būti labai atidžiai nustatytos. Jei įmanoma, turėtų būti taikomi skirtingi metodai, o rezultatai turėtų būti palyginti. Taip pat gali prireikti atlikti bandymus su atrinktais mėginiais, paimtais iš konstrukcijos.

2.5. Stebėsena

Tam tikrą laikotarpį stebėti konstrukcijas gali prireikti ne tik tam, kad būtų įgyta naudingos informacijos, kai įtariamas progresuojantis reiškinys, bet ir žingsnis po žingsnio vykstant konstrukcijų renovacijos procedūrai. Vykstant pastarajai, elgsena yra stebima kiekviename etape (stebėjimo prieitis), o įgyti duomenys naudojami kaip pagrindas visiems tolesniems veiksmams. Stebėjimo sistema paprastai siekia užfiksuoti deformacijų, plyšių, temperatūrų ir t. t. pakitimus. Dinaminis stebėjimas yra taikomas siekiant užfiksuoti pagreitį, kaip antai, seisminėse srityse.

Stebėjimas taip pat gali veikti kaip pavojaus signalas.

Paprasčiausias ir pigiausias būdas stebėti plyšius yra skersai jų pritvirtinti „žyminius“7. Kai kurie atvejai reikalauja naudoti kompiuterizuotas stebėjimo sistemas, kad duomenys būtų įrašomi realiuoju laiku.

Bendra taisyklė – stebėjimo sistemų naudojimas turėtų būti pateiktas kaštų ir naudos analizei, kad būtų renkami tik progresuojantiems reiškiniams atskleisti griežtai būtini duomenys.

3. Konstrukcijų elgsena

3.1. Bendrieji aspektai

Bet kurios konstrukcijos elgsena yra veikiama trijų pagrindinių veiksnių: konstrukcijos formos ir ryšių joje, statybos medžiagų ir veikiančių jėgų, pagreičio ir deformacijos (poveikių). Šie veiksniai detaliai nagrinėjami žemiau.

3.2. Konstrukcinė schema ir pažeidimai

Konstrukcijų elgsena priklauso nuo medžiagų ypatumų, konstrukcijos matmenų, ryšių tarp skirtingų elementų, grunto būklės ir t. t.

Reali pastato elgsena paprastai yra per sudėtinga, kad būtų visiškai sumodeliuojama, todėl mes esame įpareigoti atvaizduoti jį supaprastintoje „konstrukcinėje schemoje“, t. y. pastato idealizacijoje, kuri reikalingu tikslumu parodo, kaip jis atlaiko įvairius poveikius.

Konstrukcinė schema rodo, kaip pastatas transformuoja poveikius į įtempius ir užtikrina stabilumą.

Pastatas gali būti pavaizduotas skirtingomis įvairaus sudėtingumo ir skirtingo priartėjimo prie realybės laipsnio schemomis.

Originali konstrukcinė schema gali būti pakitusi dėl pažeidimų (plyšių ir t. t.), sustiprinimo ar kitų pastato pakeitimų. Schema, naudojama konstrukcijų analizei, dažniausiai yra kompromisas tarp tos, kuri artima realybei, bet yra pernelyg sudėtinga skaičiavimams, ir tos, kurią paprasta apskaičiuoti, bet ji yra pernelyg toli nuo pastato realybės.

Naudojamoje schemoje reikia atsižvelgti į visus pakeitimus ir susilpninimus, tokius kaip plyšiai, pertrūkiai, sugniužimas, posvyriai ir t. t., kurių poveikis gali daryti ženklią įtaką konstrukcijų elgsenai. Šie pakeitimai gali būti sukelti tiek gamtinių reiškinių, tiek žmogaus intervencijų. Pastarieji apima angų, nišų ir t. t. įrengimą; arkų, perdangų, sienų ir t. t. pašalinimą, kuris gali sukurti nesubalansuotas jėgas; konstrukcijos aukščio padidinimą, kuris gali padidinti svorį; kasinėjimus, galerijas, kaimyninius pastatus ir t. t., kurie gali sumažinti grunto laikomąją galią.

3.3. Medžiagų ypatumai ir irimo procesai

Medžiagų ypatumai (ypač stipris), kurie yra pagrindiniai bet kurio skaičiavimo parametrai, gali būti susilpnėję dėl irimo, sukelto cheminio, fizinio ar biologinio poveikio. Irimo rodikliai priklauso nuo medžiagų savybių (tokių kaip poringumas) ir suteiktos apsaugos (stogo nuosvyros ir t. t.), taip pat nuo priežiūros. Nors irimas gali pasireikšti paviršiuje ir būti iš karto pastebimas atlikus paviršinę apžiūrą (druskų kristalizavimasis, padidėjęs poringumas ir t. t.), tačiau taip pat yra irimo procesų, kurie gali būti aptikti tik sudėtingesniais bandymais (termitų poveikis medienai ir t. t.).

3.4. Poveikiai konstrukcijoje ir medžiagose

„Poveikiai“ yra apibrėžti kaip bet koks veiksnys (jėgos, deformacijos ir t. t.), kuris sukelia įtempius ir santykines deformacijas konstrukcijoje, ir bet koks reiškinys (cheminis, biologinis ir t. t.), kuris veikia medžiagas, paprastai sumažindamas jų stiprį. Originalūs poveikiai, kurie veikia nuo pat statybos pradžios ir statinio užbaigimo (pavyzdžiui, savasis svoris), per jo gyvavimą gali būti pakeisti, ir būtent šie pakitimai dažnai sukuria pažeidimus ir irimą.

Poveikiai yra labai skirtingos prigimties su labai skirtingais padariniais ir konstrukcijai, ir medžiagoms.

Dažnai daugiau negu vienas poveikis (ar originalių poveikių pakitimas) bus paveikęs konstrukciją, ir tai turi būti aiškiai nustatyta prieš parenkant taisymo priemones.

Poveikiai gali būti suskirstyti į mechaninius, kurie veikia konstrukciją, ir cheminius bei biologinius, kurie veikia medžiagą. Mechaniniai poveikiai yra arba statiniai, arba dinaminiai, pirmieji – tiesioginiai arba netiesioginiai (žiūrėti 1 lentelę).

1 lentelė. Skirtingų rūšių poveikių konstrukcijose ir jų medžiagose klasifikacija

1. Mechaniniai poveikiai, veikiantys konstrukciją, medžiagoje sukuria įtempius ir santykines deformacijas, galimai sukeliančius matomą pleišėjimą, sugniužimą ir judėjimą. Jie gali būti statiniai arba dinaminiai.

i) Statiniai poveikiai gali būti dviejų rūšių:

a) Tiesioginiai poveikiai, t. y. uždėtosios apkrovos, tokios kaip savasis svoris (pastato svoris ir t. t.), ir kintamosios apkrovos (baldai, žmonės ir t. t.). Pakitimai, o daugiausia apkrovų padidėjimas, yra išaugusių įtempių, taigi ir žalos konstrukcijai šaltinis. Kai kuriais atvejais apkrovos sumažinimas taip pat gali būti žalos konstrukcijai šaltinis.

b) Netiesioginiai poveikiai, apimantys deformacijas, sukeltas prie konstrukcijos ribų, tokias kaip grunto nusėdimas, ar įvykusias medžiagų viduje, tokias kaip temperatūrinis judėjimas, medienos pasislinkimas, skiedinio susitraukimas ir t. t. Šie poveikiai, kurie gali nuolatos ar cikliškai kisti, sukelia jėgas tik tada, jei deformacijos negali laisvai vystytis.

Pats svarbiausias ir dažnai pats pavojingiausias iš visų netiesioginių poveikių yra grunto nusėdimas (sukeltas gruntinio vandens horizonto pakitimų, kasinėjimų ir t. t.), kuris gali sukurti plačius plyšius, posvyrį ir pan.

Nemažai netiesioginių poveikių yra cikliški iš prigimties, įskaitant temperatūros pokyčius ir kai kuriuos žemės judėjimus, priklausomai nuo sezoninių gruntinio vandens lygio svyravimų. Poveikis paprastai taip pat yra cikliškas, bet gali susidaryti progresuojanti deformacija arba irimas, nes kiekvienas ciklas sukelia kokį nors mažą, bet ilgalaikį konstrukcijos pokytį. Temperatūros skirtumai tarp išorinio paviršiaus ir vidinio kūno gali sukelti santykines medžiagos deformacijas ir dėl to – įtempius bei mikroplyšius, kurie toliau greitina irimą.

Netiesioginiai poveikiai taip pat gali būti sukelti progresuojančio neapibrėžtos (hiperstatiškos) konstrukcijos elementų standumo mažėjimo (silpnėjimas, irimo procesai ir t. t.), kurio pasekmė yra įtempių persiskirstymas.

ii) Dinaminiai poveikiai sukeliami, kai pagreičiai perduodami konstrukcijai dėl žemės drebėjimų, vėjo, uraganų, vibruojančių mechanizmų ir t. t.

Pats svarbiausias dinaminis poveikis paprastai yra lemiamas žemės drebėjimų. Sukeltų jėgų intensyvumas yra susijęs ir su pagreičio dydžiu, ir su konstrukcija bei jos pajėgumu išsklaidyti energiją. Žemės drebėjimo poveikis taip pat yra susijęs su prieš tai vykusių žemės drebėjimų, kurie galėjo pamažu susilpninti konstrukciją, istorija.

2) Fiziniai, cheminiai ir biologiniai poveikiai yra visiškai kitokios prigimties negu tie, kurie aprašyti aukščiau, ir veikia medžiagas, pakeisdami jų prigimtį, dažnai sukeldami skirtingos rūšies irimą ir ypač paveikdami jų stiprį.

Medžiagų ypatumai bėgant laikui gali kisti dėl natūralių procesų, būdingų medžiagai, tokių kaip lėtas kalkinio skiedinio kietėjimas ar lėtas vidinis irimas.

Šiuos poveikius gali lemti ir paspartinti vanduo (lietus, drėgmė, gruntinis vanduo, drėkimo ir džiūvimo ciklai, organinės apnašos8 ir t. t.), temperatūros svyravimai (plėtimasis ir susitraukimas, šalnos poveikis ir t. t.) bei mikroklimato sąlygos (užterštumas, paviršiaus nuosėdos, vėjo greičio pokyčiai dėl gretimų konstrukcijų ir t. t.). Gaisras gali būti laikomas ekstremaliu temperatūros pokyčiu.

Labai paplitęs poveikis yra metalų oksidacija. Ji gali būti matoma paviršiuje arba, vykdama metalo sustiprinimo vietose, esančiose kitos medžiagos viduje, matoma tik iš antrinių efektų, tokių kaip kitos medžiagos skeldėjimas9 ir subyrėjimas10. Cheminių pakitimų gali įvykti netikėtai – dėl medžiagai būdingų ypatumų, arba atsirasti kaip išorinių veiksnių, tokių kaip teršalų nuosėdos arba vandens ar kitų veiksnių judėjimas per medžiagą, rezultatas.

Biologiniai veiksniai medienoje dažnai yra aktyvūs tose vietose, kurias nėra lengva patikrinti.

4. Diagnozė ir saugumo įvertinimas

4.1. Bendrieji aspektai

Diagnozė ir konstrukcijos saugumo įvertinimas yra du nuoseklūs ir susiję etapai, kurių pagrindu yra apibrėžiamas tikrasis paveikos priemonių poreikis ir apimtis. Jei šie etapai yra atlikti neteisingai, juos lydintys sprendimai bus nepagrįsti: prastas sprendimas gali baigtis arba atsargiomis ir todėl perdėtomis konservavimo priemonėmis, arba neadekvačiu saugumo lygmeniu.

Pastato saugumo įvertinimas turėtų būti pagrįstas ir kokybiniais (pvz., dokumentavimas, stebėjimas ir t. t.), ir kiekybiniais (pvz., eksperimentinis, matematinis) metodais, kurie atsižvelgia į reiškinio poveikį konstrukcijų elgsenai.

Bet koks saugumo nustatymas yra rimtai veikiamas dviejų tipų problemų:

  • neužtikrintumo, susijusio su duomenimis (poveikiai, atsparumas, deformacijos ir t. t.), įstatymų, modelių, prielaidų ir t. t., naudotų moksliniuose tyrimuose;
  • realaus reiškinio tikslaus atvaizdavimo sudėtingumo.

Todėl, atrodo, protinga išbandyti skirtingas prieitis, kurių kiekviena įneštų atskirą indėlį, tačiau sujungtos jos pateiktų geriausią įmanomą „verdiktą“, pagrįstą mūsų dispozicijoje esančiais duomenimis.

Nustatant saugumą, taip pat reikia atsižvelgti į tam tikrą priimtų prielaidų, rezultatų ir siūlomose priemonėse numanomo atsargumo laipsnio patikimumo indikaciją, net jei tik kokybinę.

Šiuolaikiniai teisės aktai ir profesinės praktikos kodeksai taiko atsargią prieitį, apimančią saugumo veiksnių taikymą, atsižvelgiant į įvairius neužtikrintumus. Tai yra tinkama naujoms konstrukcijoms, kurių saugumas gali būti padidintas tik šiek tiek pakėlus elementų kainą ir dydį. Vis dėlto tokia prieitis nėra tinkama istorinėms konstrukcijoms, kur reikalavimai padidinti stiprį gali lemti istorinio audinio praradimą ar originalios konstrukcijos idėjos pakitimą. Istorinių konstrukcijų atveju reikia taikyti lankstesnę ir platesnę prieitį, kad pataisomosios priemonės būtų aiškiau susietos su faktine konstrukcijų elgsena ir būtų vykdomos, atsižvelgiant į minimalios intervencijos principą.

Verdiktas dėl konstrukcijos saugumo yra pagrįstas rezultatų, gautų iš trijų diagnostikos procedūrų, kurios bus aptartos žemiau, įvertinimu. Turima omenyje, kad kokybinė prieitis vaidina tokį patį svarbų vaidmenį kaip ir kiekybinė.

Taip pat reikia pažymėti, kad saugumo veiksniai, nustatyti naujiems pastatams, atsižvelgia į statybos netikslumus. Egzistuojančiuose pastatuose šie netikslumai gali būti sumažinti, nes gali būti stebima ir kontroliuojama reali konstrukcijos elgsena. Jei galima gauti patikimesnių duomenų, teoriškai mažesni saugumo veiksniai nebūtinai atitinka realiai sumažėjusį saugumą. Vis dėlto yra atvejų, kai tiesa yra priešinga, o istorinės konstrukcijos duomenys yra sunkiau gaunami. (Tai detaliau aptariama žemiau –4.3.1 ir 4.3.4 skirsniuose).

4.2. Priežasčių identifikavimas (diagnozė)

Diagnozė yra skirta pažeidimų ir irimo priežastims identifikuoti, remiantis surinktais duomenimis. Ji kyla iš trijų veiklos sričių:

  • Istorinės analizės (žiūrėti 4.3.2 skirsnį)
  • Kokybinės analizės (žiūrėti 4.3.3 skirsnį)
  • Kiekybinės analizės, kuri apima ir matematinį modeliavimą (žiūrėti 4.3.4 skirsnį) ir bandymus (žiūrėti 4.3.5 skirsnį).

Diagnozė dažnai yra sudėtingas etapas, nes prieinami duomenys paprastai nurodo poveikį, o reikia nustatyti priežastį ar, kaip dažniausiai nutinka, keletą susijusių priežasčių. Štai todėl intuicija ir patirtis yra esminiai diagnozavimo proceso komponentai. Teisinga diagnozė yra būtina siekiant tinkamai įvertinti saugumą ir rasti racionalų sprendimą dėl taikytinų paveikos priemonių.

4.3. Saugumo įvertinimas

4.3.1. Saugumo įvertinimo problema

Saugumo įvertinimas yra kitas žingsnis diagnostikos etapo užbaigimo link. Jei diagnozės tikslas yra identifikuoti pažeidimo ir irimo priežastis, tai saugumo įvertinimas turi nustatyti, ar saugumo lygmuo yra priimtinas, ar ne, analizuojant ir konstrukcijos, ir medžiagų esamą būklę. Todėl saugumo įvertinimas yra esminis restauravimo projekto žingsnis, nes jo metu yra padaryti sprendimai dėl bet kokių pataisomųjų priemonių poreikio ir masto.

Vis dėlto saugumo įvertinimas taip pat yra sudėtinga užduotis, nes konstrukcijų analizės metodai, taikomi naujoms statyboms, istorinėse konstrukcijose gali būti netikslūs ir nepatikimi ir gali lemti netinkamus sprendimus. Tai įvyksta dėl tokių veiksnių kaip sunkumai visiškai suprasti senovės pastato ar paminklo sudėtingumą, neužtikrintumas dėl medžiagų ypatumų, nežinoma ankstesnių reiškinių įtaka (pavyzdžiui, grunto nusėdimas) ir neišsamios žinios apie praeityje vykdytus pakeitimus ir taisymus. Taigi kiekybinė prieitis, pagrįsta matematiniais modeliais, negali būti vienintelė procedūra, kurios laikomasi. Kaip ir diagnozės atveju, taikomos kokybinės prieitys, pagrįstos istoriniu moksliniu tyrimu ir konstrukcijos stebėjimu, taip pat turėtų būti naudojamos. Ketvirtoji prieitis, pagrįsta specifiniais bandymais, taip pat gali būti naudinga kai kuriose situacijose.

Kiekviena iš šių prieičių, kurios yra aptariamos žemiau, gali teikti informaciją siekiant įvertinti saugumą, tačiau tik iš kiekvienos jų gautos informacijos kompleksinė analizė gali lemti „geriausią nuosprendį“. Formuojant šį nuosprendį, turėtų būti atsižvelgta ir į kiekybinius, ir į kokybinius aspektus, juos pasvėrus duomenų ir priimtų prielaidų patikimumo pagrindu. Visa tai turi būti išdėstyta jau aptartame AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE.

Taigi turi būti aišku, kad architektas ar inžinierius, atsakingas už istorinio pastato saugumo įvertinimą, neturėtų būti teisiškai įpareigotas grįsti savo sprendimus tik skaičiavimų rezultatais, nes, kaip minėta, jie gali būti nepatikimi ir netinkami.

Panašių procedūrų turi būti laikomasi siekiant įvertinti saugumo lygį po kokios nors rūšies intervencijos projekto (žiūrėti 5 skirsnį) tam, kad būtų nustatyta jo nauda ir užtikrinta, kad jo taikymas yra tinkamas (nei nepakankamas, nei perdėtas).

4.3.2. Istorinė analizė

Žinios apie tai, kas įvyko praeityje, gali padėti prognozuoti ateities elgseną ir gali būti naudinga saugumo lygmens, užtikrinamo esamos konstrukcijos būklės, indikacija. Istorija yra išsamiausia natūralaus dydžio eksperimentinė laboratorija. Ji parodo, kaip konstrukcijos tipas, statybos medžiagos, ryšiai, jungtys, pristatymai ir žmogiškieji pakeitimai sąveikauja su skirtingais poveikiais, tokiais kaip perkrovos, žemės drebėjimai, nuošliaužos, temperatūrų svyravimai, atmosferos užterštumas ir t. t., galbūt keičiančiais originalią konstrukcijos elgseną, sukeliančiais plyšius, įtrūkius11, gniužimą, horizontalų poslinkį12, irimą, griūtį ir t. t. Struktūrinis uždavinys yra atmesti perteklinę informaciją ir teisingai interpretuoti duomenis, aktualius aprašant konstrukcijos statinę ir dinaminę elgseną.

Nors patenkinama konstrukcijos elgsena, rodyta praeityje, yra svarbus veiksnys prognozuojant pastato išlikimą ateityje, tačiau tai ne visada patikimas kelrodis. Tai ypač teisinga, kai konstrukcija pasiekia savo laikomosios galios ribą ir joje veikia sugniužimo elgsena (tokia kaip didelis gniuždymas kolonose), kai konstrukcijoje yra reikšmingų pakitimų ar kai galimi pakartotiniai poveikiai (tokie kaip žemės drebėjimai), kurie laipsniškai silpnina konstrukciją.

4.3.3. Kokybinė analizė

Ši prieitis pagrįsta esamos konstrukcijos ir kitų panašių konstrukcijų, kurių elgsena jau perprasta, būklės palyginimu. Patirtis, gauta iš skirtingų konstrukcijų analizės ir lyginimo, gali sustiprinti ekstrapoliacijos galimybę ir sudaryti saugumo nustatymo pagrindą.

Ši prieitis (filosofijos terminologijoje žinoma kaip indukcijos procedūra) nėra visiškai patikima, nes ji priklauso labiau nuo asmeninio sprendimo, o ne nuo griežtai mokslinių procedūrų. Vis dėlto ji gali būti racionaliausia prieitis, kai problemoms būdingi tokie neaiškumai, kad kitos prieitys gali tik atrodyti tikslesnės ir patikimesnės.

Atlikus skirtingų konstrukcijų tipų stebėjimą įvairiuose pažeidimo ir irimo, sukeltų skirtingų poveikių (žemės drebėjimų, grunto nusėdimo ir t. t.), etapuose ir įgijus patirties jų tvirtumo ir ilgaamžiškumo aspektu, galima ekstrapoliuoti šį žinojimą, siekiant prognozuoti apžiūrimos konstrukcijos elgseną. Įvertinimo patikimumas priklausys nuo stebėtų konstrukcijų skaičiaus ir todėl – nuo susijusių individų patirties bei gebėjimų. Tinkama progresuojančio reiškinio tyrinėjimo ir stebėsenos programa gali padidinti jo patikimumą.

4.3.4. Analitinė prieitis

Ši prieitis taiko modernios konstrukcijų analizės metodus, kurie tam tikrų hipotezių (tamprumo teorijos, plastiškumo teorijos, karkaso modelių ir t. t.) pagrindu daro išvadas, pagrįstas matematiniais skaičiavimais. Filosofijos terminologijoje tai – dedukcijos procedūra. Vis dėlto neužtikrintumai, kurie gali paveikti matematinių charakteristikų atvaizdavimą ir netobulas konstrukcijų elgsenos atvaizdavimas, kartu su priimtais supaprastinimais, gali lemti ne visada patikimus, netgi labai besiskiriančius nuo realios situacijos rezultatus. Problemos esmė yra reikšmingų modelių, kurie adekvačiai, su visu jų sudėtingumu, vaizduoja ir konstrukciją, ir susijusį reiškinį, identifikavimas, įgalinantis taikyti mūsų dispozicijoje esančias teorijas.

Matematiniai modeliai yra įprasti įrankiai, naudojami konstrukcinėje analizėje. Modeliai, aprašantys originalią konstrukciją, jei tinkamai sukalibruoti, leidžia palyginti skirtingos rūšies poveikių sukeltą teorinį pažeidimą su faktiškai ištirtu pažeidimu, taip pateikdami naudingą įrankį tokio pažeidimo priežastims identifikuoti. Ir pažeistos, ir sustiprintos konstrukcijos matematiniai modeliai padės įvertinti esamą saugumo lygį, siekiant nustatyti pasiūlytų intervencijų naudą.

Konstrukcijų analizė yra būtinas įrankis. Net kai skaičiavimų ir analizės rezultatai negali būti tikslūs, jie gali nurodyti įtempių tėkmę ir galimas kritines vietas. Bet vien tik matematiniai modeliai paprastai negali pateikti patikimo saugumo įvertinimo. Svarbiausių klausimų perpratimas ir teisingų matematinių technikų naudojimo ribų nustatymas priklauso nuo to, kaip ekspertas naudoja savo mokslines žinias.

Bet koks matematinis modelis turi atsižvelgti į tris aspektus, aprašytus 3 skyriuje: konstrukcinę schemą, medžiagų ypatumus ir poveikius, kurie veikia konstrukciją.

4.3.5. Eksperimentinė prieitis

Specifiniai bandymai (tokie kaip grindų, sijų apkrovos bandymai ir t. t.) pateiks tiesioginį saugumo ribų matą, net jeigu jie taikomi tik vienam elementui, o ne pastatui kaip visumai.

4.4. Sprendimai ir aiškinamoji ataskaita

Sprendimas dėl konstrukcijos saugumo yra pagrįstas trijų (arba keturių) aukščiau aprašytų pagrindinių prieičių (ketvirtoji prieitis yra riboto taikymo) rezultatais. Jei analizė parodo neadekvatų saugumo lygį, ji turėtų būti patikrinta, išanalizuojant, ar ji naudojo nepakankamai tikslius duomenis, ar pernelyg atsargias vertes. Tai gali lemti išvadą, kad prieš atliekant diagnozę, reikia daugiau tyrinėjimų.

Kokybiniai įvertinimai gali vaidinti tokį patį svarbų vaidmenį, kaip ir kiekybiniai duomenys, todėl saugumo nustatymas ir vėlesni sprendimai dėl intervencijos turėtų būti išdėstyti AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE (jau buvo aptarta), kuriame aiškiai išdėstomi visi svarstymai, kurie vedė prie galutinio įvertinimo ir sprendimai. Jie turi atsižvelgti ir į tikslumo laipsnį, ir į atsargumą, kuriais grindžiamas kiekvienas sprendimas, ir būti pagrįsti logiškai nuosekliais samprotavimais.

AIŠKINAMOJOJE ATASKAITOJE turi būti atsižvelgta į laiko veiksnį, nes sprendimas imtis neatidėliotinų priemonių ir sprendimas susitaikyti su status quo yra tik du kraštutinumai pasirinkimų skalėje. Alternatyvos dažnai yra konstrukcijos stiprinimas esamų žinių pagrindu arba mokslinio tyrimo pratęsimas, siekiant gauti išsamesnių ir patikimesnių duomenų, viliantis sumažinti bet kokias intervencijas. Vis dėlto turi būti nustatytas koks nors paskutinis terminas sprendimams įgyvendinti, turint omenyje, kad saugumas yra tikimybinio pobūdžio su pažeidimo ar griuvimo tikimybe, didėjančia, kuo ilgiau atidėliojami pataisomieji veiksmai.

Veiksniai, grindžiantys paskutinio termino nustatymą, iš esmės priklausys nuo trijų tipų reiškinių:

  • tęstinių procesų (pavyzdžiui, irimo procesas, lėtas grunto nusėdimas ir t. t.), kurie ilgainiui gali sumažinti saugumo lygį žemiau priimtinų ribų, todėl turi būti imtasi priemonių anksčiau, nei jie įvyksta;
  • ciklinio pobūdžio reiškinių (temperatūrų svyravimai, drėgmės kiekis ir t. t.), kurie sukels didėjantį irimą;
  • reiškinių, kurie gali įvykti staiga (tokie kaip žemės drebėjimai, uraganai ir t. t.). Jų atsitikimo bet kuriame apibrėžtame lygyje tikimybė didėja bėgant laikui, taigi siektinas saugumo lygis teoriškai gali būti susietas su tikėtina konstrukcijos gyvavimo trukme (pavyzdžiui, yra gerai žinoma, kad siekiant penkis šimtmečius apsaugoti pastatus nuo žemės drebėjimų, reikia nustatyti didesnius poveikius negu tie, kurie turėtų būti vertinti siekiant apsaugoti tą patį pastatą vieną šimtmetį).

5. Konstrukciniai pažeidimai, medžiagų irimas ir pataisomosios priemonės

5.1. Bendrieji aspektai

Šis skyrius nagrinėja sprendimo procedūras, susijusias su konstrukcijos tyrinėjimu ir taikytinų pataisomųjų priemonių parinkimu. Kitose pastraipose, neapsimetant, kad bus pateikta daugybės galimų, kitur publikuotų, sprendimų išsami apžvalga, trumpai aprašyti kai kurie pagrindinių konstrukcinių medžiagų dažniausių pažeidimų ir taisymo metodų pavyzdžiai.

Konstrukcinis pažeidimas įvyksta, kai įtempiai, sukelti vieno ar daugiau poveikių (žiūrėti 3.4 skirsnį), reikšmingose zonose viršija medžiagų stiprį, nes arba patys poveikiai yra sustiprėję, arba stipris yra sumažėjęs. Esminiai konstrukcijos pakitimai, įskaitant dalinį nugriovimą, taip pat gali būti pažeidimo šaltinis.

Pažeidimo pasireiškimas yra susijęs su poveikio rūšimi ir medžiagų statyba. Trapios medžiagos neatlaikys nė nedidelių deformacijų, o plastiškos medžiagos prieš sugriūdamos atlaikys didelę deformaciją.

Pažeidimas, o ypač plyšių atsiradimas, nebūtinai yra griūties rizikos konstrukcijoje indikacija, nes plyšiai gali palengvinti įtempius, kurie nėra esminiai palaikant pusiausvyrą (pavyzdžiui, kai kurios plyšių rūšys, sukeltos grunto nusėdimo) ir gali, per pokyčius konstrukcinėje sistemoje sudaryti sąlygas naudingam įtempių perskirstymui.

Pažeidimų taip pat gali atsirasti nekonstrukciniuose elementuose, pavyzdžiui, dangoje ar vidinėse pertvarose, kaip įtempių, išsivysčiusių šiuose elementuose dėl deformacijų ar matmenų pokyčių konstrukcijoje, rezultatas.

Medžiagų irimo priežastys yra cheminiai, fiziniai ir biologiniai poveikiai, medžiagos gali pradėti greičiau irti, kai šie poveikiai kinta į nepalankią pusę (pvz.,, užterštumo ir t. t.). Pagrindinės pasekmės yra paviršiaus suirimas, medžiagos praradimas ir, mechaniniu požiūriu, stiprio sumažėjimas. Todėl medžiagų ypatumų stabilizavimas yra svarbi užduotis konservuojant istorinius pastatus; palaikomosios priežiūros programa yra esminė veikla, kadangi nors pokyčių vyksmą sutrukdyti ar susilpninti galima, tačiau sugrąžinti prarastas medžiagų savybes dažnai yra sudėtinga ar netgi neįmanoma.

5.2. Mūriniai pastatai

Mūro terminas čia reiškia akmens, plytų ir žemės pagrindo konstrukcijas (t. y. plaušamolio13, suplūktos žemės14, nedegto molio mūro15 ir t. t.). Mūrinės konstrukcijos paprastai yra statomos iš medžiagų, kurios pasižymi labai žemu atsparumu tempimui ir gali lengvai supleišėti ar pasimatyti elementų atplyšimas. Nepaisant to, šie ženklai nebūtinai yra pavojaus ženklas, nes mūrinės konstrukcijos daugiausia yra skirtos gniuždymui atlaikyti.

Preliminari mūro analizė reikalauja nustatyti šios sudėtinės medžiagos sudėtinių dalių ypatumus: akmenų (kalkakmenio, smiltainio ir t. t.) ar plytų (išdegtų ar išdžiovintų saulėje ir t. t.) ir skiedinio tipo (cementinis, kalkinis ir t. t.). Taip pat reikia žinoti, kaip elementai yra surišti (sausos siūlės, skiedinio siūlės ir t. t.) ir būdą, kaip jie geometriškai vienas su kitu susiję. Skirtingi bandymų tipai gali būti naudojami sienos sudėčiai nustatyti (endoskopiniai tyrimai ir t. t.).

Mūrinės konstrukcijos paprastai kliaujasi stogo ir perdangų poveikiu perskirstant šonines (horizontaliąsias) apkrovas ir tuo užtikrinant jų bendrą stabilumą. Svarbu apžiūrėti tokių konstrukcijų išdėstymą ir jų faktinius sujungimus su mūru. Taip pat reikia suprasti statybos seką, kadangi skirtingų periodų skirtingi mūro ypatumai gali veikti bendrą konstrukcijos elgseną.

Pagrindinės pažeidimų ar griūties priežastys yra vertikalios apkrovos, sukeliančios gniužimą, įlinkius, trapųjį suirimą ir t. t. Šios situacijos yra ypač pavojingos, nes jos paprastai atsitinka esant mažoms deformacijoms ir nedaugeliui matomų ženklų. Šoninės jėgos ir jų poveikis yra aktualūs seisminėse zonose, aukštose konstrukcijose ir veikiant arkų ir skliautų skėtimo jėgai.

Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į storas sienas, pastatytas iš skirtingų medžiagų rūšių. Tokios sienos apima sienas su vidiniu oro tarpu, nuolaužomis užpildyto mūro sienas16 ir apdailines (nelaikančiąsias) plytų sienas, kurios turi prastos kokybės šerdį. Šerdies medžiaga gali būti ne tik mažiau gebanti pakelti apkrovą, bet ir sukelti skėtimo jėgą fasaduose. Tokio tipo mūre išoriniai sluoksniai gali atsiskirti nuo šerdies, todėl reikia nustatyti, ar apdailos sluoksnis ir šerdis veikia kartu ar atskirai. Pastaroji būklė paprastai yra pavojinga, nes fasadai gali tapti nestabilūs.

Gniuždymo įtempiai, artimi medžiagų galimybėms, gali sukelti vertikalius plyšius, kaip pirmąjį pažeidimo, ilgainiui vedančio prie didelių šoninių deformacijų, subyrėjimo ir t. t., ženklą. Mastas, kurį pasiekus šie poveikiai tampa matomi, priklauso nuo medžiagos ypatumų, o ypač nuo trapumo. Šie poveikiai gali vystytis labai lėtai (netgi dešimtmečiais) ar greitai, bet įtempiai, artimi maksimaliam stipriui, sukelia didelę sugriuvimo riziką, net jeigu apkrovos lieka pastovios.

Įtempių pasiskirstymo analizė yra naudinga, siekiant identifikuoti pažeidimo priežastis. Norint suprasti pažeidimo priežastį (diagnozė), pirmiausia būtina nustatyti įtempių lygį ir pasiskirstymą, net jeigu tik apytiksliai, nes jie paprastai yra labai žemi, taigi kokios nors klaidos labai nepaveiktų saugumo ribų. Detalus vizualinis plyšių tinklo patikrinimas gali pateikti apkrovų išsidėstymo konstrukcijoje indikaciją.

Kai įtempiai reikšmingose zonose yra artimi maksimaliam stipriui, būtina atlikti arba kruopštesnę konstrukcijų analizę, arba specifinius mūro bandymus (bandymą hidrauliniais domkratais17, bangų bandymus18 ir t. t.), kad stipris būtų nustatytas tiksliau.

Plokštumoje veikiančios šoninės apkrovos gali sukelti įstrižinius plyšius ar slinktį. Plokštumą veikiančios arba išcentrinės apkrovos gali sukelti sluoksnių atsiskyrimą daugiasluoksnėje sienoje arba visos sienos pasisukimą apie savo pagrindą. Kai taip nutinka, pagrinde gali būti matomi horizontalūs plyšiai, kol siena nuvirsta.

Įvairios intervencijos sienoms stiprinti apima:

  • mūro užtaisymas, sienos sutvirtinimas skiediniu,
  • vertikalus, išilginis ar skersinis sustiprinimas,
  • suirusios medžiagos pašalinimas ir pakeitimas,
  • arba dalinis, arba visiškas demontavimas ir atstatymas.

Tinkamų skystų skiedinių (kalkių, cemento, dervų, specialių produktų ir t. t.), injektuojamų siekiant sutvirtinti mūrą, kad būtų imtasi pleišėjimo ir irimo problemų, pasirinkimas priklauso nuo medžiagų ypatumų. Ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į originalių ir naujų medžiagų suderinamumą. Cementai, turintys druskų, gali būti naudojami tik tada, kai nėra rizikos pažeisti mūrą ir ypač jo paviršių. Sienose su gipso turinčiais skiediniais, gipso ir cemento mineralų reakcija baigiasi druskų, kurios anksčiau ar vėliau sukels žalą, susiformavimu. Gali kilti tirpių druskų plovimo iš skiedinių problema, sukelianti druskų kristalizavimąsi ant mūrinių paviršių (ypač rizikingą, kai ten yra istorinių tinkų ar freskų).

Kaip alternatyva sutvirtinant pačią medžiagą, padidinant mūro laikomąją galią, gali būti naudojami ryšiai, pagaminti iš tinkamos medžiagos.

Daugybė produktų yra prieinami siekiant sutvirtinti paviršius, neturinčius juos saugančio tinko. Vis dėlto šie produktai retai yra visiškai efektyvūs ir ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į galimus šalutinius efektus.

Mūro konstrukcijoms yra būdingos arkos ir skliautai. Jie kliaujasi savo išlinkio ir skėtimo jėga atramose, kad sumažintų ar pašalintų lenkimo momentus, tuo sudarydami sąlygas naudoti medžiagas su mažu tempimo stipriu. Jų apkrovos laikomoji galia yra puiki, tik atramų judėjimas sukelia lenkimo momentus ir tempimo įtempius, lemiančius jungčių atsivėrimą ir galimą griūtį.

Siaurų plyšių susiformavimas yra reiškinys, visiškai normalus kai kurių skliautinių konstrukcijų elgsenai.

Konstrukcijų nuovargis19 gali būti siejamas su prastu atlikimu (prasti mazgų sujungimai, žema medžiagų kokybė ir t. t.), netinkama apkrovos paskirstymo geometrija ar netinkamu sudėtinių dalių, turinčių atsispirti skėtimo jėgai (grandinių, menčių), stipriu ir standumu.

Kai statybinių medžiagų stipris yra labai mažas (kaip kad konstrukcijose, sumūrytose iš netaisyklingų akmenų su daug skiedinio), yra įmanoma, kad skliautų dalys atsiskirs viena nuo kitos tose zonose, kur gniuždymas yra mažesnis ar kur yra tempimo įtempių, galimai kreipiančių prie progresuojančios griūties.

Ryšys tarp apkrovos paskirstymo ir konstrukcijos geometrijos turi būti kruopščiai apgalvotas, kai apkrovos (ypač sunkus savasis svoris) yra pašalinamos arba uždedamos ant arkų ir skliautinių mūro konstrukcijų.

Pagrindinės taisymo priemonės yra pagrįstos aukščiau išdėstytų punktų pažinimu, t. y. naujų templių pridėjimu (paprastai skliautų pradžios lygyje ar išilgai lygiagrečių apskritimų kupoluose), kontraforsų statyba; apkrovos paskirstymo koregavimu (kai kuriais atvejais pridedant apkrovų).

Aukštybiniai pastatai, pvz., bokštai, varpinės, minaretai ir t. t., pasižymi dideliais gniuždymo įtempiais ir pateikia problemų, panašių į stulpų ir kolonų. Papildomai šios konstrukcijos yra toliau silpninamos netobulų sienų sujungimų ir pakeitimų, tokių, kaip angų įrengimas ar užmūrijimas ir t. t.

Diafragmos, horizontalios surišimo juostos ir grandinės gali pagerinti gebėjimą atsispirti sunkio apkrovoms.

5.3. Statybinė mediena

Medis yra naudojamas ir laikančiųjų sienų, ir karkasinėse konstrukcijose, sudėtinėse medžio ir mūro konstrukcijose, ir sudarant svarbius elementus sienų mūrinėse konstrukcijose.

Jo konstrukcinės savybės yra veikiamos rūšies, augimo ypatumų ir irimo. Išankstinės operacijos turėtų būti rūšių, kurios yra skirtingai imlios biologiniam užteršimui, nustatymas ir atskirų konstrukcijos elementų stiprio, susijusio su šakų dydžiu ir išsidėstymu bei kitomis augimo ypatybėmis, nustatymas. Išilginiai plyšiai dėl susitraukimo džiūstant, lygiagretūs su pluoštu, nėra pavojingi, kai jų matmenys yra maži.

Ilgaamžiškumas gali būti paveiktas auginimo, paruošimo ir perdirbimo metodų, kurie skirtingais laikais gali būti skirtingi.

Grybelių ir vabzdžių atakos yra pagrindiniai pažeidimų šaltiniai. Jie susiję su aukštu drėgmės kiekiu ir temperatūra. Esamas drėgmės kiekis turėtų būti matuojamas kaip pažeidžiamumo atakai indikacija. Prasta pastatų priežiūra ar radikalūs vidaus sąlygų pokyčiai yra pagrindinės medžio irimo priežastys.

Sąlytis su mūru dažnai yra drėgmės šaltinis. Tai gali įvykti arba kai mūras remia medį, arba kai medis naudojamas mūrui sustiprinti.

Irimas ir vabzdžių atakos gali būti nematomi paviršiuje, bet medienos vidaus apžiūrai yra prieinami metodai, tokie kaip mikrogręžimas.

Cheminiai produktai gali apsaugoti medį nuo biologinės atakos. Pavyzdžiui, perdangose ar stoguose esantys sijų galai, įleisti į mūrines sienas, gali būti reikalingi apsaugos.

Kai įterpiamos arba sustiprinimo medžiagos, arba konsolidantai, jų suderinamumas su medžio konstrukcija turi būti patikrintas. Pavyzdžiui, plieno sąvaržos, sąveikaudamos su kai kuriomis rūšimis, gali būti linkusios į koroziją, todėl turėtų būti naudojamas nerūdijantysis plienas. Intervencijos neturėtų riboti drėgmės garavimo iš medienos.

Dėl žalos rizikos medinių konstrukcijų demontavimas ir surinkimas iš naujo yra delikati operacija. Taip pat galima prarasti susijusias medžiagas, kurios turi istorinę reikšmę. Vis dėlto kadangi daugelis medinių konstrukcijų originaliai buvo surenkamosios20, yra aplinkybių, kai arba dalinis, arba visiškas demontavimas gali palengvinti efektyvų taisymą.

Mediena dažnai naudojama karkasinėms ir rėminėms konstrukcijoms, kurių pagrindinės problemos yra susijusios su lokaliais susilpnėjimais mazguose. Įprastos pataisomosios priemonės susideda iš mazgų sustiprinimo arba papildomų įstrižų elementų21 pridėjimo, kai reikia pagerinti stabilumą dėl šoninių jėgų.

5.4. Geležis ir plienas

Būtina atskirti ketaus, kaltinio metalo ir plieno konstrukcijas. Pirmosios yra ne tik silpnos tempiant, bet gali turėti vidinių įtempių, kilusių liejimo procese. Tai yra trapi medžiaga ir, jei yra tempimo įtempio objektas, gali lūžti be perspėjimo. Atskirų konstrukcijos elementų stipris gali būti neigiamai paveiktas prasto meistriškumo liejykloje.

Geležis ir plienas yra lydiniai, ir jų polinkis į koroziją priklauso nuo jų sudėties. Koroziją visada lydi medžiagos tūrio padidėjimas, kuris gali didinti įtempius susijusiose medžiagose; pavyzdžiui, akmens ar betono skilimas kaip įdėtinių geležies juostų ar sąvaržų korozijos rezultatas.

Pažeidžiamiausios plieno konstrukcijų vietos yra jų sujungimai, kur įtempiai paprastai yra didžiausi, ypač skylėse sąvaržoms. Tiltai ir kitos konstrukcijos, patiriančios pasikartojančias apkrovas, gali būti griuvimo dėl nuovargio objektas.

Todėl yra labai svarbu kniedytuose ir varžtais suveržtuose sujungimuose tikrinti plyšius, pradedant nuo skylių. Lūžio analizė leidžia nustatyti likusią konstrukcijos gyvavimo trukmę.

Geležies ir plieno apsauga nuo korozijos pirmiausia reikalauja pašalinti rūdis nuo paviršių (smėlio srove ir t. t.) ir tada nudažyti paviršių tinkamu produktu.

Sunkiai pažeistos ir deformuotos geležies ir plieno konstrukcijos paprastai negali būti sutaisytos. Silpnų konstrukcijų stiprinimas dažnai gali būti pasiektas pridedant naujų elementų, atkreipiant ypatingą dėmesį į suvirinimą.

5.5. Gelžbetonis

Gelžbetonis ir iš anksto įtemptas betonas yra pagrindinės medžiagos daugelyje modernių pastatų, kurie dabar yra pripažinti esantys istorinės svarbos. Vis dėlto jų statybos metu išsamus supratimas apie šių medžiagų savybes dar tik vystėsi, todėl jie gali turėti specifinių ilgaamžiškumo problemų (prasti cemento mišiniai, neadekvatus armatūrą dengiantis sluoksnis ir t. t.).

Pačios įprasčiausios problemos apima betono karbonizaciją (betonas sukietėja, bet kartu tampa trapesnis), sumažinančią jo gebą apsaugoti plieną. Gelžbetonis, paveiktas chloridų (arba jūrinėse vietovėse, arba dėl kelio barstymo druska), yra ypač linkęs į plieno koroziją.

Plieno korozija sukelia betono byrėjimą. Taip paveikto gelžbetonio elemento sutvirtinimas paprastai reikalauja pašalinti suirusį betoną (vandens srove ir t. t.), nuvalyti plieną, naujai sustiprinti ir atstatyti paviršių, dažnai – naudojant specialius betonus.

III dalis

TERMINŲ ŽODYNĖLIS22

Poveikis (daikt.) [angl. action] – bet koks veiksnys (jėgos, deformacijos ir t. t.), kuris tiesiogiai ar netiesiogiai sukelia įtempius ir / ar santykines deformacijas pastato konstrukcijoje ir bet koks reiškinys (cheminis, biologinis ir t. t.), veikiantis medžiagas, iš kurių yra sudaryta pastato konstrukcija. Skirtingos poveikių kategorijos ir jų apibrėžimai yra pateikti „Gairėse“.

Plaušamolis (daikt.) [angl. adobe] – plaušamolis23 yra plytos, pagamintos iš molio ir paprasčiausiai išdžiovintos saulėje. Kai kurios organinės medžiagos, tokios kaip šiaudai ar gyvulių ekskrementai gali būti naudojami, kad pagerintų atsparumą ar sumažintų traukimąsi.

Anamnezė (daikt.) [angl. anamnesis] – pastato ligos istorijos aprašymas, apimantis praeities traumas, intervencijas, pakeitimus ir t. t. Mokslinis tyrimas turi turėti šią informaciją prieš pradedant apžiūrą. Tai yra pirmasis žingsnis prieš diagnozę. Žiūrėti Kontrolė, Diagnozė ir Terapija.

Architektūros paveldas (daikt.) [angl. architectural heritage] – pastatai ir pastatų kompleksai (miestai ir t. t.), turintys istorinę vertę. Žiūrėti Pastatas.

Plyta (daikt.) [angl. brick] – plyta yra mūro vienetas, paprastai pagamintas iš molio, kuris gali būti išdegtas arba paprasčiausiai išdžiovintas saulėje.

Plytų mūras (daikt.) [angl. brick masonry] – plytų mūras yra sudėtinė konstrukcija ar medžiaga, sudaryta iš perstumtų plytų eilių, įsodintų skiedinyje.

Pastatas (daikt.) [angl. building] kažkas, kas yra pastatyta. Šių „Rekomendacijų“ kontekste vartojamas terminas apima bažnyčias, šventyklas, tiltus, užtvankas ir visus statybos darbus. Taip pat vadinama architektūros paveldu.

Kontrolė (daikt.) [angl. control] – palyginimo standartas eksperimento rezultatams patikrinti. Patikrinti ir reguliuoti įvykdytos terapijos efektyvumą per bandymus, stebėjimą ir apžiūrą. Žiūrėti Anamnezė, Diagnozė ir Terapija.

Konservavimas (daikt.) [angl. conservation] – operacijos, kurios palaiko pastatą tokį, koks jis yra dabar, net jeigu sutinkama su ribotomis intervencijomis, kad būtų pagerintas saugumo lygmuo.

Kaštų ir naudos analizė [angl. cost benefi analysis] – kaštai ir nauda reiškia bendruosius, o ne monetarinius terminus. Kaštai taip pat gali būti nustatomi potencialiai praradus audinį dėl terapijos invaziškumo, o nauda gali būti gaunama ne tik iš terapijos, bet ir iš žinių, kurios pasirodys naudingos ateityje. Šis terminas neturėtų būti interpretuojamas kaip „vertės inžinerija“.

Pažeidimas (daikt.) [angl. damage] – konstrukcijų elgsenos pakitimas ir blogėjimas, sukeltas mechaninių poveikių ar / ir stiprio sumažėjimo. Mechaninės laikomosios galios sumažėjimas yra susijęs su konstrukcinės sistemos suirimu. Žiūrėti Irimas ir Konstrukcija.

Irimas (daikt.) [angl. decay] – medžiagų ypatumų pakitimas ir blogėjimas, sukeltas cheminių ar biologinių poveikių. Cheminis suirimas yra susijęs su medžiagų, iš kurių yra sudaryta konstrukcinė sistema, suirimu. Kokybės praradimas, sunykimas, suiręs audinys. Žiūrėti Pažeidimas.

Diagnozė (daikt.) [angl. diagnosis] pažeidimo bei irimo prigimties ir priežasties identifikavimo ir apibrėžimo veiksmas ar procesas, atliekant stebėjimą, tyrinėjimus (įskaitant matematinius modelius) bei istorinę analizę, ir nuomonė, išvesta iš šių veiksmų. Žiūrėti Anamnezė, Kontrolė ir Terapija.

Apžiūra (daikt.) [angl. examination] – vizualinė tyrinėjimų dalis, kuri neapima medžiagų bandymų, konstrukcinės analizės, konstrukcijų bandymų ir kitų, įmantresnių, tyrinėjimo technikų. Žiūrėti Tyrinėjimas, Medžiagų bandymai, Konstrukcinė analizė ir Konstrukcijų bandymai.

Aiškinamoji ataskaita [angl. explanatory report] – ataskaita, kuri konkrečiai apibrėžia subjektyvius aspektus, įtrauktus į saugumo nustatymą, tokius kaip hipotetinių duomenų neužtikrintumas ir tikslaus reiškinių įvertinimo sudėtingumas, kurie gali lemti abejotino patikimumo išvadas.

Audinys (daikt.) [angl. fabric] konstrukcinės ir medžiaginės dalys, kurios sudaro pastatus (karkasas, sienos, perdangos, stogas ir t. t).

Išdegtos plytos [angl. fired bricks] – išdegta plyta yra keraminė medžiaga, gauta paruošiant, liejant (ar išspaudžiant) iš neapdirbtos medžiagos (molio) ir vėliau džiovinant ir išdegant tinkamoje temperatūroje.

Geometriniai matavimai [angl. geometrical survey] – matavimų lapai. Apmatavimų brėžiniai (planai, fasadai, pjūviai ir t. t.), kuriuose identifikuojama pastatų geometrija.

Paveldo vertė [angl. heritage value] – architektūrinė, kultūrinė ir / ar istorinė vertė, priskirta pastatui ar vietai arba vietovei. Paveldo vertės apibrėžimai ir svarba skirtingose kultūrose gali būti skirtingi.

Istorinė prieitis [angl. historical approach] – įvertinimas, pagrįstas istoriniu moksliniu tyrimu ir praeities patirtimi. Žiūrėti Kokybinė prieitis ir Kiekybinė prieitis.

Holistinis (būdv.) [angl. holistic] – pabrėžiantis visumos svarbą ir jos dalių tarpusavio priklausomybę.

Intervencija (daikt.) [angl. intervention] fizinis įsiskverbimas į pastatą, vykdant diagnozę ar jo terapiją.

Tyrinėjimas (daikt.) [angl. investigation] sistemingas ir detalus pastato įvertinimas, kuris gali apimti apžiūrą, medžiagų bandymus, konstrukcinę analizę ir konstrukcijų bandymus. Žiūrėti Diagnozė, Apžiūra, Medžiagų bandymai, Konstrukcinė analizė ir Konstrukcijų bandymai.

Priežiūra [angl. maintenance] serija baigtų veiksmų, atliekamų konservuojant vertybę.

Medžiagų bandymai [angl. material testing] – medžiagų laboratoriniai ar lauko bandymai (fiziniai, cheminiai, poringumo, greitėjančio dūlėjimo24 ir t. t.).

Skiediniai [angl. mortars] skiedinys yra vienos ar daugiau rišamųjų medžiagų, užpildo ir vandens mišinys. Kartais tam tikromis proporcijomis yra pridedama priedų, kad mišinys įgautų tinkamą konsistenciją ir darbines savybes, kol yra šviežias, ir pakankamas fizines-mechanines savybes, kai sukietėja.

Daugiasluoksnis mūras25 [angl. multi leaf masonry] – mūras, susidedantis iš skirtingos sudėties sluoksnių. (populiariausias yra trijų sluoksnių mūras, susidedantis iš dviejų išorinių paviršių ir tarp jų vidinės nuolaužų šerdies).

Natūralūs akmenys [angl. natural stones] – natūralūs akmenys, suformuoti geologinių procesų. Jie susideda iš mineralų mišinio.

Natūralūs akmenys pagal kilmę gali būti grupuojami į magminius, metamorfinius ir nuosėdinius (smiltainis, kalkakmenis ir t. t.). Natūralūs akmenys skiriasi kilme, jei jų sudėtis nebuvo pakeista žmogaus.

Stebėjimo metodas [angl. observational method] – laipsniška intervencijos ar stiprinimo prieitis, pradedant nuo mažiausio intervencijos lygmens, su galimu tolesniu koreguojančių priemonių taikymu.

Kiekybinė prieitis [angl. quantitative approach] – įvertinimas, pagrįstas analitiniu ar moksliniais metodais, tokiais kaip bandymai, skaičiavimai ir matematinis modeliavimas. Žiūrėti Istorinė prieitis ir Kokybinė prieitis26.

Atgaivinimas [angl. rehabilitation] procesas, suteikiantis pastatui naują naudojimą ar funkciją, nepakeičiant pastato dalių, kurios yra reikšmingos jo istorinei vertei.

Užtaisymas [angl. repointing] – suirusių mūro siūlių taisymo ar restauravimo rezultatas. Jis gali būti toks pat kaip ir esama siūlė arba pagamintas iš kitokios medžiagos (pvz., cemento ar polimerų).

Restauravimas [angl. restoration] – pastato pavidalo, kaip jis atrodė tam tikru laiko periodu, sugrąžinimo procesas, taikant pridėtų dirbinių pašalinimą arba pakeičiant trūkstamą vėlesnį dirbinį.

Saugumo įvertinimas (nustatymas) [angl. safety evaluation (assessment)] – konstrukcijos saugumo ribų įvertinimas dėl sunkaus pažeidimo, dalinio ar visiško sugriuvimo. Žiūrėti Istorinė prieitis, Kokybinė prieitis, Kiekybinė prieitis. Saugumo priešprieša yra rizika.

Stiprinimas [angl. strenghtening] – intervencijos, skirtos padidinti konstrukcijos laikomąją galią.

Konstrukcinė analizė [angl. structural analysis] – skaičiavimai, kalkuliacija, kompiuterinė analizė, taikant matematinius modelius.

Konstrukcinė schema [angl. structural scheme] – apytikslė konstrukcijos reprezentacija (ar modelis), skirtingas, bet artimas realybei.

Konstrukcijų bandymai [angl. structural testing] – konstrukcijų laboratoriniai ar lauko bandymai (sistemų ir atskirų elementų bandymai, leistinoji apkrova, vibraciniai stalai ir t. t.).

Konstrukcijų tipologija [angl. structural typology] – konstrukcijų tipai, interpretuojami atsižvelgiant į jų konstrukcjų elgseną ir galią atlaikyti apkrovą.

Konstrukcija (daikt.) [angl. structure] – pastato dalis, kuri jam suteikia laikomąją galią, kartais sutampanti su pačiu pastatu.

Žyminys [angl. tell-tale] – įtaisas, pritvirtintas skersai plyšio mūrinėje konstrukcijoje, kad parodytų judėjimą.

Terapija [angl. therapy] – pataisomųjų priemonių pasirinkimas (sustiprinimo, stiprinimo27, pakeitimo) atsakant į diagnozę. Žiūrėti Anamnezė, Kontrolė ir Diagnozė.

Vertėja Viltė Janušauskaitė ©, Vilnius 2016


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Čia ir toliau terminas „prieitis“ keičia socialiniuose moksluose vartojamą terminą „prieiga“ (pavyzdžiui, kokybinė prieiga), kurio nesiūlo vartoti lietuvių kalbos specialistai.
2 Vert. koment. Susidėvėjusių ar sunykusių konstrukcijų ar jų elementų pakeitimas naujais.
3 Vert. koment. Demontavimas – konstrukcijos išrinkimas į atskiras dalis ir elementus, kad vėliau, pašalinus jų defektus, kurie nėra pasiekiami neišardžius konstrukcijos, būtų galima sugrąžinti buvusią konstrukcijos formą.
4 Vert. koment. Normos, susijusios su požeminiais ir žemės darbais, pavyzdžiui, su gruntų charakteristikomis ir nuo jų priklausančiomis pamatų savybėmis.
5 Vert. koment. Griuvimas (angl. failure) – konstrukcinio vientisumo ir laikomosios galios praradimas, įvykstantis, kai apkrova viršija maksimalią leistinąją galią ir todėl įvyksta lūžiai arba deformacijos.
6 Vert. koment. Pertrūkis – plyšys ar tarpas konstrukcijoje, pavyzdžiui, skilimas sienoje ar pamate, sija, pajudėjusi iš lizdo ir t. t.
7 Vert. koment. Tai yra priemonės ar prietaisai, galintys iškart vizualiai parodyti pokyčius konstrukcijoje. Pavyzdžiui, skersai plyšio sienoje užklijuojama popieriaus juostelė arba užcementuojamas plyšio ruožas. Jei po kurio laiko popierius suplyšta ar cementas suskyla, tampa aišku, kad plyšys plečiasi.
8 Vert. koment. Turimos galvoje ant paviršių susidarančios augalinės apnašos – kerpės, samanos, dumbliai, grybai.
9 Vert. koment. Procesas, kai medžiaga dėl veikiančių apkrovų ar susidėvėjimo pradeda skilinėti ir netenka vientisumo.
10 Vert. koment. Procesas, kai medžiaga dėl natūralaus senėjimo arba neigiamų pašalinių poveikių netenka savaiminio atsparumo ir pradeda byrėti, skilinėti, trūkinėti, sluoksniuotis, atšoka jos sluoksniai ir pan.
11 Vert. koment. Įtrūkis (angl. fissure) – ilgas, labai siauras plyšys (angl. crack).
12 Vert. koment. Konstrukcijos, pavyzdžiui, sienos, nukrypimas nuo vertikalios ašies, posvyris.
13 Vert. koment. Molio su organinėmis priemaišomis plytos (angl. adobe). Plačiau žiūrėti terminų žodynėlį.
14 Vert. koment. Orig. pisé de terre – statybos technika, naudojanti nedegtas medžiagas, dažniausiai žemę (molį, žvyrą, kreidą), kalkes ir t. t. Drėgnas mišinys presuojamas klojiniuose, sukonstruotuose pagal būsimų sienų ir t. t. formą.
15 Vert. koment. Natūrali statybos medžiaga (angl. cob arba cobb), sudaryta iš molingo dirvožemio, vandens, organinės plaušinės medžiagos (dažniausiai šiaudų) ir kartais kalkių. Molis ir šiaudai statant sieną klojami sluoksniais, vėliau konstrukcija tinkuojama.
16 Vert. koment. Lietuviškai dažniausiai vadinamos kiautinėmis.
17 Vert. koment. Šis bandymas yra mažai destruktyvus būdas in situ nustatyti mūro įtempius: išpjaunamos mūro siūlės, jose matuojami duomenys, esant įvairiam spaudimui. Atlikus bandymą, siūlės užtaisomos.
18 Vert. koment. Pavyzdžiui, tyrimas ultragarsu.
19 Vert. koment. Konstrukcijų nuovargis (angl. fatigue) – konstrukcijų susilpnėjimas dėl besikartojančių per didelių apkrovų.
20 Vert. koment. Surenkamosios konstrukcijos yra pagamintos iš anksto ir statybos aikštelėje tik sumontuojamos į reikiamas vietas.
21 Vert. koment. Pavyzdžiui, spyrių.
22 Vert. koment. Žodynėlio terminai surašyti nekeičiant dokumento originalo terminų surašymo tvarkos.
23 Vert. koment. Šiame dokumente terminas adobe vartojamas kalbant apie plaušamolį, tačiau dažnai jis pasitelkiamas įvardijant ir kitų dirvožemio tipų su organinėmis priemaišomis statinius, statomus iš plytų arba plūkiamus iš masės. Tai labai paplitusi pasaulyje technika, todėl ICOMOS įsteigtas netgi atskiras Tarptautinis žemės architektūros paveldo komitetas (sutrumpintai – ISCEAH).
24 Vert. koment. Irimas dėl atmosferos (gamtos reiškinių) poveikio.
25 Vert. koment. Dar vadinamas kiautiniu mūru.
26 Vert. koment. Dokumento originale „kokybinės prieities“ sąvokos išaiškinimas nepateiktas.
27 Vert. koment. Angl. reinforcement, strenghtening, kurių pirmasis reiškia sustipinimą išorinėmis (papildomomis) priemonėmis, o antrasis – stiprinimą, t. y. pačios medžiagos ar elemento stiprio padidinimą.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2003; © Viltė Janušauskaitė, 2016