ICOMOS CHARTIJA DĖL KULTŪROS PAVELDO VIETŲ BEI VIETOVIŲ INTERPRETAVIMO IR PATEIKTIES1 [EN]

Parengta globojant ICOMOS tarptautiniam moksliniam kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimo ir pateikties komitetui2
Ratifikuota ICOMOS 16-osios generalinės asamblėjos Kvebeke (Kanada), 2008 m. spalio 4 d.

PREAMBULĖ

Nuo pat įsisteigimo 1965 metais ICOMOS kaip pasaulinė paveldo profesionalų organizacija, pasišventusi kultūros paveldo vietų bei vietovių studijavimui, dokumentavimui ir apsaugai, stengiasi visa savo veikla skatinti konservavimo etiką ir padėti puoselėjant teigiamą visuomenės požiūrį į materialųjį žmonijos paveldą visais jo pavidalais ir įvairove.

Venecijos chartijoje (1964 m.) pažymėta: „iš esmės svarbu sutarti dėl senovinių statinių išsaugojimo ir restauravimo principų bei įtvirtinti juos tarptautiniu lygmeniu, kiekvienai šaliai prisiimant atsakomybę įgyvendinti šį planą savo kultūros bei tradicijų kontekste“. Paskesnės ICOMOS chartijos ėmėsi šios misijos, nustatydamos profesines gaires pagal konkrečius iššūkius konservavimui ir skatindamos veiksmingai bendrauti dėl paveldo konservavimo svarbos kiekviename pasaulio regione.

Šios ankstyvesnės chartijos pabrėžė, kad viešasis bendravimas yra svarbus kaip esminė platesnio konservavimo proceso dalis (vadinama įvairiai – „sklaida“, „populiarinimu“, „pateiktimi“ ir „interpretavimu“). Jos netiesiogiai pripažįsta, kad visų pasaulio kultūrinių tradicijų kontekste kiekvienas paveldo konservavimo veiksmas pagal savo prigimtį yra komunikacinis veiksmas.

Daugybė įvairių išlikusių materialiųjų reliktų ir praeities bendruomenių bei civilizacijų nematerialiųjų verčių liudija, kad visos pasirinktys, ką ir kaip išsaugoti bei pateikti visuomenei, yra vietos arba vietovės interpretavimo elementai. Jie ženklina kiekvienos kartos viziją apie tai, kas yra reikšminga, svarbu ir kodėl praeities materialieji reliktai turėtų būti perduoti ateinančioms kartoms.

Akivaizdu, kad interpretavimui ir pateikčiai reikia aiškaus loginio pagrindo, standartizuotos terminijos ir priimtų profesinių principų3. Pastaraisiais metais daugelyje paveldo vietų bei vietovių nepaprastai plėtėsi interpretavimo veikla, taip pat buvo įdiegtos ištobulintos interpretavimo technologijos ir naujos ekonominės tokio paveldo rinkodaros bei valdymo strategijos. Visa tai iš naujo komplikavo reikalus ir iškėlė pamatinių klausimų, kurie visame pasaulyje pagrindžia tiek kultūros paveldo vietų bei vietovių konservavimo, tiek jų visuomeninio pripažinimo tikslus:

  •  Kokie yra priimti ir priimtini kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimo ir pateikties tikslai?
  •  Kokie principai turėtų padėti nustatant, kurios techninės priemonės ir metodai yra tinkami konkrečiuose kultūros ir paveldo kontekstuose?
  •  Kokie bendrieji etiniai ir profesiniai sumetimai turėtų padėti formuojant interpretavimą ir pateiktį, turint galvoje didelę jų konkrečių formų ir technikų įvairovę?

Todėl šios Chartijos tikslas – apibrėžti pamatinius interpretavimo ir pateikties principus tiek kaip esminius paveldo konservavimo pastangų komponentus, tiek kaip priemones kultūros paveldo vietų bei vietovių visuomeniniam pripažinimui ir supratimui puoselėti4.

APIBRĖŽTYS

Šios Chartijos tikslai:

Interpretavimas reiškia visas galimas veiklas, skirtas visuomenės informuotumui didinti ir jos supratimui apie kultūros paveldo vietą arba vietovę gilinti. Tai gali būti spausdinti ir elektroniniai leidiniai, viešosios paskaitos, pačioje vietoje esančios ir tiesiogiai susijusios nuotolinės instaliacijos, švietėjiškos programos, bendruomeninė veikla, taip pat tęstiniai moksliniai tyrimai, mokymas ir paties interpretavimo proceso vertinimas.

Pateiktis konkrečiau susijusi su kruopščiai suplanuotu interpretuojamo turinio perdavimu, tuo tikslu kultūros paveldo vietoje arba vietovėje pateikiant šią informaciją, užtikrinant fizinę prieigą ir įrengiant interpretavimo infrastruktūrą. Ši informacija gali būti pateikta įvairiomis techninėmis priemonėmis, įskaitant, bet nebūtinai reikalaujant, tokius elementus kaip informaciniai skydai, muziejinio tipo stovai, pėsčiųjų maršrutai su nuorodomis pakeliui, paskaitos ir ekskursijos, multimedijos programėlės ir tinklavietės.

Interpretavimo infrastruktūra reiškia pačioje kultūros paveldo vietoje ar vietovėje esančias arba su ja sujungtas fizines instaliacijas, infrastruktūras ir teritorijas, kurios gali būti konkrečiai naudojamos interpretavimo ir pateikties tikslais, įskaitant jų palaikymą pasitelkus naujas ir esamas technologijas.

Vietos interpretatoriai5 reiškia kultūros paveldo vietos ar vietovės darbuotojus arba savanorius, kurie nuolatos ar laikinai užsiima viešuoju bendravimu, teikdami informaciją apie šios vietos arba vietovės reikšmę ir vertes.

Kultūros paveldo vieta arba vietovė reiškia vietą, buvimo teritoriją, gamtinį kraštovaizdį, gyvenvietę, architektūrinį kompleksą, archeologinę vietą arba stacionarią struktūrą, pripažįstamą ir dažnai teisiškai saugomą kaip istorinės ir kultūrinės reikšmės vietą.

Nors šios Chartijos principai bei siekiniai gali vienodai tikti nuotoliniam interpretavimui, jos dėmesio centre yra interpretavimas ir pateiktis pačiose kultūros paveldo vietose ar vietovėse arba visiškai prie jų.

SIEKINIAI

Pripažindama interpretavimą ir pateiktį kultūros paveldo konservavimo ir valdymo visuminio proceso dalimi, ši Chartija siekia nustatyti vienodus kardinalius principus, turinčius pagrįsti interpretavimą ir pateiktį, nepaisant formų arba priemonių, kurios galėtų tikti konkrečiomis aplinkybėmis.

1 principas. Prieinamumas ir supratimas.

2 principas. Informacijos šaltiniai.

3 principas. Dėmesys apsupčiai ir kontekstui.

4 principas. Autentiškumo išlaikymas.

5 principas. Planavimas dėl tvarumo.

6 principas. Susirūpinimas dėl įtraukties.

7 principas. Mokslo tyrimų, profesinio išsimokslinimo ir įvertinimo svarba.

Laikydamasi šių septynių principų, Chartija siekia:

  1. Lengvinti kultūros paveldo vietų bei vietovių supratimą ir pripažinimą, taip pat skatinti visuomenės informuotumą apie tai, kad jas reikia apsaugoti bei konservuoti, ir stiprinti jos įsipareigojimus tai daryti.
  2. Perteikti kultūros paveldo vietų bei vietovių prasmę įvairioms auditorijoms, tam naudojant išsamų, dokumentuotą reikšmės pripažinimą, nustatytą taikant pripažintus mokslinius ir akademinius metodus, taip pat pasisėmus iš gyvųjų kultūrinių tradicijų.
  3. Saugoti materialiąsias ir nematerialiąsias vertes, būdingas konkrečioms kultūros paveldo vietoms bei vietovėms savo gamtinėje ir kultūrinėje apsuptyje bei socialiniuose kontekstuose.
  4. Gerbti kultūros paveldo vietų bei vietovių autentiškumą, pranešant apie jų istorinio audinio bei kultūrinių verčių reikšmę ir apsaugant jas nuo kenksmingo invazinės6 interpretavimo infrastruktūros poveikio, lankytojų sukeliamo spaudimo, netikslaus arba netinkamo7 interpretavimo.
  5. Prisidėti prie tvaraus kultūros paveldo vietų bei vietovių konservavimo, skatinant visuomenę suprasti tęstines konservavimo pastangas ir jose dalyvauti, taip pat užtikrinant, kad interpretavimo infrastruktūra būtų ilgai palaikoma, o jos pateikiamas interpretavimo turinys – sistemingai peržiūrimas.
  6. Skatinti įsitrauktį8 į kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimą, palengvinant suinteresuotųjų asmenų ir susijusių bendruomenių dalyvavimą kuriant ir įgyvendinant interpretavimo programas.
  7. Sukurti technines ir profesines gaires, skirtas paveldo interpretavimui ir pateikčiai, įskaitant technologijas, mokslinius tyrimus ir mokymą. Tokios gairės privalo būti tinkamos ir tvarios savo socialinių kontekstų atžvilgiu.

PRINCIPAI

1 principas. Prieinamumas ir supratimas

Interpretavimo ir pateikties programos turėtų palengvinti kultūros paveldo vietų bei vietovių fizinį ir intelektinį prieinamumą visuomenei.

  1. Veiksmingi interpretavimas ir pateiktis turėtų praturtinti asmeninę patirtį, padidinti visuomenės pagarbą ir supratimą, taip pat pranešti apie kultūros paveldo vietų bei vietovių konservavimo svarbą.
  2. Interpretavimas ir pateiktis turėtų skatinti žmones ir bendruomenes apmąstyti asmeninius vietos arba vietovės suvokimus, taip pat padėti jiems užmegzti prasmingus ryšius su šia vieta. Tikslas – akstinti toliau domėtis, daugiau sužinoti, patirti ir išsiaiškinti.
  3. Interpretavimo ir pateikties programos turėtų identifikuoti ir įvertinti savo auditorijas demografijos ir kultūros požiūriu. Reikia dėti visas pastangas, kad įvairioms su vieta arba vietove susijusioms auditorijoms būtų perteiktos jos vertės ir reikšmė.
  4. Interpretavimo infrastruktūroje būtina atsižvelgti į paveldo vietos arba vietovės lankytojų arba su vieta susijusių bendruomenių kalbinę įvairovę.
  5. Interpretavimo ir pateikties veiklos turėtų būti ir fiziškai prieinamos visuomenei, atsižvelgiant į visą jos įvairovę.
  6. Tais atvejais, kai fizinė prieiga prie kultūros paveldo vietos arba vietovės yra varžoma dėl konservavimo interesų, kultūrinio jautrumo, pritaikomojo pakartotinio naudojimo arba saugos problemų, interpretavimą ir pateiktį reikėtų padaryti prieinamus ne pačioje vietoje, bet kitur.

2 principas. Informacijos šaltiniai

Interpretavimas ir pateiktis turėtų būti pagrįsti įrodymais, sukauptais taikant pripažintus mokslinius bei akademinius metodus, taip pat pasisėmus iš gyvųjų kultūrinių tradicijų.

  1. Interpretavimas turėtų parodyti aprėptąją žodinę ir rašytinę informaciją, materialiuosius reliktus, tradicijas ir vietai arba vietovei priskirtas prasmes. Šios informacijos šaltinius būtina dokumentuoti, archyvuoti ir padaryti prieinamus visuomenei.
  2. Interpretavimas turėtų būti pagrįstas išsamiomis daugiadalykėmis mokslinėmis konkrečios vietos arba vietovės ir jos aplinkumos studijomis. Taip pat reikia pripažinti, kad prasmingas interpretavimas būtinai turi apimti alternatyvių istorinių hipotezių, vietos tradicijų ir pasakojimų apmąstymus.
  3. Tarp kultūros paveldo vietų bei vietovių esama tokių, kur svarbus informacijos apie vietos reikšmę šaltinis yra tradiciniai pasakojimai arba istorinių dalyvių prisiminimai. Ten interpretavimo programos turėtų įtraukti šiuos sakytinius liudijimus – arba netiesiogiai, techninėmis interpretavimo infrastruktūros priemonėmis, arba tiesiogiai, kai susijusių bendruomenių nariai aktyviai dalyvauja kaip interpretuotojai vietoje.
  4. Vaizdinės rekonstrukcijos9, sukurtos menininkų, architektų arba sumodeliuotos kompiuteriu, turėtų būti pagrįstos detalia ir sistemine aplinką apimančių archeologinių, architektūrinių ir istorinių duomenų analize, įskaitant rašytinių, sakytinių ir ikonografinių, taip pat fotografinių10 šaltinių išnagrinėjimą. Informacijos šaltinius, kuriais pagrįstos tokios vaizdinės perteiktys11, būtina aiškiai dokumentuoti, taip pat, jei įmanoma, palyginimo tikslais pateikti tais pačiais įrodymais pagrįstas alternatyvias rekonstrukcijas.
  5. Taip pat reikėtų dokumentuoti bei archyvuoti interpretavimo ir pateikties programas bei veiklas, paliekant jas ateičiai kaip informacijos ir apmąstymų šaltinius12.

3 principas. Kontekstas ir apsuptis

Kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimas ir pateiktis turi būti susieti su platesniais šio paveldo socialiniais, kultūriniais, istoriniais bei gamtiniais kontekstais ir apsuptimis.

  1. Konkrečios vietos arba vietovės reikšmę interpretavimas turėtų tyrinėti daugialypiame ir daugiabriauniame šio paveldo istoriniame, politiniame, dvasiniame ir meniniame kontekste. Jis turėtų atsižvelgti į visus šios vietos kultūrinės, socialinės ir ekologinės reikšmės bei verčių aspektus.
  2. Viešasis kultūros paveldo vietos arba vietovės interpretavimas turėtų aiškiai išskirti ir datuoti vienas kitą sekusius jos raidos tarpsnius ir įtakas. Reikėtų gerbti visų raidos laikotarpių įnašus į vietos arba vietovės reikšmę.
  3. Interpretavimas taip pat turėtų atsižvelgti į visas grupes, prisidėjusias prie šios vietos arba vietovės istorinės ir kultūrinės reikšmės.
  4. Aplinkinis kraštovaizdis, gamtinė aplinka ir geografinė vieta yra neatsiejamosios bet kurios paveldo vietos arba vietovės istorinės ir kultūrinės reikšmės dalys, todėl interpretavimas turi į jas atsižvelgti.
  5. Interpretuojant vietą arba vietovę, taip pat būtina atsižvelgti į nematerialiuosius jos paveldo elementus, tokius kaip kultūrinės ir dvasinės tradicijos, pasakojimai, muzika, šokiai, teatras, literatūra, vizualieji menai, vietiniai papročiai ir kulinarinis paveldas.
  6. Formuluojant interpretavimo programas, reikia atsižvelgti ir į tarpkultūrinę paveldo vietų bei vietovių reikšmę, taip pat aprėpti įvairius požiūrius į jas, pagrįstus moksliniais tyrimais, senoviniais įrašais ir gyvosiomis tradicijomis.

4 principas. Autentiškumas

Kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimas ir pateiktis privalo gerbti pamatinius autentiškumo principus Naros dokumento (1994 m.) dvasia.

  1. Autentiškumas yra susijęs tiek su žmonių bendruomenėmis, tiek su materialiaisiais reliktais. Interpretavimo programų sandara ir pavidalas turėtų gerbti tradicines socialines paveldo vietos arba vietovės funkcijas, taip pat vietinių gyventojų bei susijusių bendruomenių kultūrines praktikas ir orumą.
  2. Interpretavimas ir pateiktis turėtų prisidėti prie kultūros paveldo vietos arba vietovės autentiškumo konservavimo, pateikdami jos reikšmę, tačiau nesukeldami neigiamo poveikio jos vertėms arba neatgręžtinių jos audinio keitimų.
  3. Visa regimoji interpretavimo infrastruktūra (pavyzdžiui, kioskai, pėsčiųjų takai ir informaciniai skydai) privalo būti jautri konkrečios paveldo vietos arba vietovės charakteriui, apsupčiai ir kultūrinei bei gamtinei reikšmei, tačiau tuo pat metu – lengvai atpažįstama.
  4. Būtina rūpestingai planuoti paveldo vietoje rengiamus koncertus, vaidinimus ir kitas interpretavimo programas, siekiant apsaugoti šios vietos arba vietovės reikšmę bei fizinę aplinkumą ir kuo mažiau kliudyti vietiniams gyventojams.

5 principas. Tvarumas

Kultūros paveldo vietos arba vietovės interpretavimo planas privalo būti jautrus jos gamtinei ir kultūrinei aplinkai, pagrindiniams savo tikslams priskirdamas ir socialinį, finansinį bei ekologinį tvarumą.

  1. Interpretavimo ir pateikties programų kūrimas ir įgyvendinimas privalo būti integrali kultūros paveldo vietų bei vietovių bendrojo planavimo, biudžeto sandaros ir valdymo proceso dalis.
  2. Poveikio paveldui vertinamosios studijos privalo visiškai ir visapusiškai atsižvelgti į galimus interpretavimo infrastruktūros ir lankytojų skaičiaus padarinius paveldo vietos arba vietovės kultūrinei vertei, fiziniams ypatumams, vientisumui ir gamtinei aplinkai.
  3. Interpretavimas ir pateiktis turėtų būti priemonė, padedanti daugeliui labai įvairių konservavimo, švietimo ir kultūros siekinių. Interpretavimo programos sėkmės nereikėtų vertinti vien pagal lankomumo skaičius arba gautas pajamas.
  4. Interpretavimas ir pateiktis turėtų būti integrali konservavimo proceso dalis, didinanti visuomenės informuotumą apie specifines konservavimo problemas, su kuriomis susiduriama šioje vietoje arba vietovėje, ir aiškinanti pastangas, kurių imamasi vietos fiziniam vientisumui ir autentiškumui apsaugoti.
  5. Bet kuriuos techninius arba technologinius elementus, kuriuos numatyta paversti nuolatine paveldo vietos arba vietovės interpretavimo infrastruktūros dalimi, reikia suprojektuoti ir pagaminti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga nuolatinė jų techninė priežiūra.
  6. Interpretavimo programų tikslas turėtų būti vienodai teisinga ir tvari ekonominė, socialinė ir kultūrinė nauda, kuri visiems suinteresuotiesiems asmenims būtų teikiama švietimo, mokymo ir užimtumo galimybių paveldo vietos interpretavimo programose priemonėmis.

6 principas. Įsitrauktis13

Kultūros paveldo vietų bei vietovių interpretavimas ir pateiktis turi būti prasmingo paveldo profesionalų, bendruomenių šeimininkių14 bei susijusių bendruomenių ir kitų suinteresuotųjų asmenų bendradarbiavimo rezultatas.

  1. Į interpretavimo ir pateikties programų formulavimą būtina integruoti daugiadalykę mokslininkų, bendruomenės narių, konservavimo ekspertų, valdžios institucijų, vietos valdytojų ir interpretuotojų, turizmo operatorių ir kitų sričių specialistų patirtį.
  2. Planuojant paveldo vietos interpretavimo ir pateikties programas, reikėtų pažymėti ir gerbti nekilnojamojo turto savininkų ir bendruomenių šeimininkių bei susijusių bendruomenių tradicines teises, atsakomybes ir interesus.
  3. Interpretavimo ir pateikties programų plėtros arba peržiūros planai turėtų būti atviri visuomenei – pastaboms teikti ir dalyvauti. Kiekvienas turi teisę ir pareigą pareikšti savo nuomones ir požiūrius.
  4. Interpretavimo procesas ir jo raiška komunikacinės medijos priemonėmis (pvz.,multimedijos pateiktys tiesiogiai paveldo vietoje, skaitmeninės medijos ir spaudiniai) yra ypač susiję su intelektinės nuosavybės ir tradicinių kultūrinių teisių klausimu. Todėl planavimo procese būtina apsvarstyti, išsiaiškinti ir sutarti dėl vaizdų, tekstų ir kitos interpretavimui naudojamos medžiagos teisinės nuosavybės ir naudojimo teisės.

7 principas. Mokslo tyrimai, profesinis išsimokslinimas ir vertinimas

Tęstiniai moksliniai tyrimai, mokymas ir vertinimas yra esminiai kultūros paveldo vietos arba vietovės interpretavimo komponentai.

  1. Nereikėtų manyti, kad, baigus įrengti konkrečią interpretavimo infrastruktūrą, baigiasi ir pats kultūros paveldo vietos arba vietovės interpretavimas. Tęstiniai moksliniai tyrimai ir nuolatinis konsultavimasis yra svarbūs, toliau gilinant vietos reikšmės supratimą ir pripažinimą. Kiekvienos paveldo interpretavimo programos integraliu elementu turėtų tapti sisteminga šios programos peržiūra.
  2. Interpretavimo programą ir infrastruktūrą reikėtų sukurti ir įrengti taip, kad būtų lengviau nuolatos peržiūrėti ir (arba) plėsti jos turinį.
  3. Interpretavimo ir pateikties programas ir jų fizinį poveikį paveldo vietai arba vietovei reikėtų nuolatos stebėti, vertinti bei periodiškai keisti, remiantis tiek gamtos15 ir humanitarių bei socialinių mokslų16 analizėmis, tiek visuomenės atsaku. Į šį vertinimo procesą būtina įtraukti lankytojus ir susijusių bendruomenių narius, taip pat paveldo profesionalus.
  4. Kiekviena interpretavimo programa turėtų būti laikoma švietimo ištekliumi, skirtu bet kurio amžiaus žmonėms. Jos sandara ir pavidalas turėtų atsižvelgti į įvairias naudojimo galimybes – mokyklinėse, neformaliose ir mokymosi visą gyvenimą programose, komunikacinėse ir informacinėse medijose, specialiose veiklose, įvykiuose ir sezoninio savanorių dalyvavimo procese.
  5. Lemiamas siekinys – kvalifikuotų profesionalų mokymas specializuotose paveldo interpretavimo ir pateikties srityse, tokiose kaip turinio kūrimas, valdymas, technologijos, ekskursijų vedimas ir švietimas. Pagrindinių akademinių konservavimo studijų programų sudėtyje turėtų būti ir interpretavimo bei pateikties dalykų moduliai.
  6. Mokymo tiesiogiai vietoje programos ir kursai turėtų būti skirti visų lygmenų darbuotojams, užimtiems paveldu ir interpretavimu, taip pat bendruomenėms, kurios yra susijusios su šia vieta arba vietove, ir bendruomenėms šeimininkėms. Šiuos mokymus reikėtų kurti siekiant aktualizuoti turimas žinias ir suteikti naujos informacijos apie paskutinius šios srities pasiekimus ir inovacijas.
  7. Interpretavimo metodų ir technologijų standartams kurti bei palaikyti iš esmės svarbu, kad vyktų tarptautinis bendradarbiavimas ir būtų dalijamasi patirtimi. Todėl reikėtų skatinti tarptautines konferencijas, dirbtuves ir profesionalių darbuotojų mainus, taip pat nacionalinius ir regioninius susitikimus. Jie suteiks galimybių sistemingai dalytis informacija apie požiūrių į interpretavimą įvairovę ir skirtingų regionų bei kultūrų patirtis.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI 

1 Vert. koment. Pažymėtina, kad tai yra viena iš nedaugelio ICOMOS chartijų, skirtų tik vietovėms. Taip yra, nes vietos dvasios (lot. genius loci) reiškinys būdingas ne visoms paveldo rūšims, o tik teritoriniams dariniams.
2 Vert. koment. Komiteto tinklavietėje nurodyta, kad pagrindinis šio komiteto tikslas – studijuoti atsirandančias viešojo interpretavimo ir pateikties technologijas bei technikas, įvertinti jų potencialą turtinti šiuolaikinį istorinį diskursą ir didinti jautrumą kultūros paveldo vietose bei vietovėse glūdinčioms visuotinėms vertėms ir konkretiems žmogiškosios raiškos būdams. Komitetas ypač daug dėmesio skiria patirtinei paveldo vietų bei vietovių lankymo dimensijai, ypač kai tam naudojamos įvairios medijos ir taikomi viešosios komunikacijos metodai.
3 Žr. apibrėžtis.
4 Nors šios Chartijos principai bei siekiniai gali vienodai tikti nuotoliniam interpretavimui, jos dėmesio centre yra interpretavimas ir pateiktis pačiose kultūros paveldo vietose bei vietovėse arba visiškai prie jų.
5 Vert. koment. Interpretatorių nereikėtų painioti su gidais (asmenimis, vedančiais ekskursijas, vadovaujančiais kelionėms).
6 Vert. koment. Pvz., įrengti didžiuliai informaciniai skydai, šviečiantys stovai ir pan. gali užgožti vaizdus, trukdyti gėrėtis, pajusti vietos dvasią.
7 Vert. koment. Pvz., tendencingos ir klaidinančios informacijos, taip pat turiniu, meniniu sprendimu ir kt. paveldo vertėms ir prasmėms prieštaraujančios interpretacinės infrastruktūros.
8 Vert. koment. Bendruomenės ir paskiri žmonės gali patys stengtis įsitraukti į šią veiklą arba būti skatinami tą padaryti, pvz., valdžios institucijų, vietos valdytojų kvietimu, pagal tikslines įtraukties programas ir pan.
9 Vert. koment. Paveldo saugos srityje rekonstrukcija reiškia pirmykštės išvaizdos atstatymą pagal liekanas ir (arba) aprašymus. Šios sąvokos nereikėtų painioti su sąvoka rekonstrukcija, kuri vartojama Lietuvos šiuolaikinės statybos terminijoje ir reiškia esminį perstatymą, pertvarkymą.
10 Vert. koment. Kalbama apie specialiąją mokslinę fotografiją (iš oro, palydovų, infraraudonąją ir t. t.), atskiriant ją nuo „įprastinės“ fotografijos, kuri čia priskirta ikonografiniams šaltiniams.
11 Vert. koment. Mokslinių duomenų perteikimas vaizdais.
12 Vert. koment. Tai užtikrina tęstinumą, kuris iš esmės svarbus konservavimui – iš čia principinis reikalavimas nuosekliai ir detaliai dokumentuoti visą tyrimų, darbų ir procedūrų eigą bei rezultatus.
13 Vert. koment. Apie įsitrauktį žr. anksčiau.
14 Vert. koment. Angl. host community. Turizmo srityje paprastai vartojama sąvoka priimančioji bendruomenė. Tačiau kalbama apie nuolatinių gyventojų, ypač autochtonų, bendruomenes, kurios anaiptol ne visada linkusios turistus priimti, dar daugiau – protestuoja, ypač dėl didelio turistų srauto.
15 Vert. koment. Angl. scientific, liet. anksčiau vadinti gamtos mokslų, dabar – fizinių, biomedicinos ir atitinkamų technologijos mokslo sričių.
16 Vert. koment. Angl. scholarly, liet. akademinis arba humanitarinių mokslų (kartais priskiriant ir socialinius mokslus) sričių.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2008; © Jūratė Markevičienė, 2016