ICOMOS DEKLARACIJA, PAŽYMINTI VISUOTINĖS ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJOS 50-METĮ [EN]

ICOMOS susitikimas Stokholme nori pabrėžti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, 1998 m. pažyminčios 50-metį, svarbą, ypač jos pripažįstamą kiekvieno žmogaus teisę laisvai dalyvauti kultūriniame visuomenės gyvenime.

Papildydama specialiųjų konvencijų arba įstatymų, skirtų kultūros paveldui ir jo išlaikymui, svarbą, ICOMOS pareiškia, kad teisė į kultūros paveldą1 yra neatsiejama žmogaus teisių dalis, nes paveldą sudarantis materialusis ir nematerialusis palikimas pagal savąjį pobūdį yra nepakeičiamas ir jam kyla grėsmių nuolat besimainančiame pasaulyje. Ši teisė apima pareigas ir atsakomybę žmonėms, bendruomenėms, taip pat institucijoms ir valstybėms. Apsaugodami šią teisę šiandien, išsaugosime ateities kartų teises:

  • teisę turėti autentišką kultūros paveldo liudijimą, kuris yra gerbiamas kaip konkrečios kultūrinės tapatybės visų žmonių bendrijoje raiška;
  • teisę geriau suprasti savo ir kitų paveldą;
  • teisę išmintingai ir tinkamai naudoti paveldą;
  • teisę dalyvauti priimant sprendimus, darančius poveikį paveldui ir jo įkūnijamoms kultūrinėms vertėms;
  • teisę burtis į susivienijimus kultūros paveldui apsaugoti ir skatinti.

ICOMOS nuomone, šios teisės privalo būti užtikrintos, siekiant išsaugoti ir turtinti pasaulio kultūrinę įvairovę.

Šios teisės numano, kad reikia suprasti, branginti ir prižiūrėti paveldą, taip pat tobulinti ir gerbti tokių veiksmų pagrindus. Jos taip pat numano, kad, siekiant darninti kultūros paveldą veikiančius interesus ir suderinti paveldo išsaugojimą su vystymusi, reikia kurti tinkamas vystymo strategijas ir plėtoti teisingą partnerystę tarp visuomenės, privataus sektoriaus ir fizinių asmenų. Vadovaudamosi šiuos teiginius įkvepiančia idėja, ICOMOS kviečia bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu, kuriant konvencijas, įstatymus ir kitas įstatymais nustatomas priemones.

Šia atsakomybe privalo dalytis visi – asmeniškai ir kolektyviai, taip, kaip visi dalijasi atminties turtais, tarnaudami žmonijai, kad būtų rasti keliai tvaraus vystymosi link.

Stokholmas, 1998 m. rugsėjo 11 d.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert koment. Jau keletą dešimtmečių vyksta tarptautinis diskursas dėl teisės į paveldą pripažinimo žmogaus teise, susiejant šią teisę su teise į kultūrą, o per ją – su tokiomis pamatinėmis žmogaus teisėmis kaip saviraiškos laisvė, minties, sąžinės ir religijos laisvė, žmogaus orumo užtikrinimas, taip pat tautų teisė į kultūrinį tapatumą ir pan. Taip pat teisė į paveldą siejama su teise į gyvybę, argumentuojant, kad pastaroji reiškia ne vien teisę išlikti gyvam, bet ir gyventi kokybiškai – oriai, laisvai ir t. t. Palyginti su kultūros paveldo tarptautine teise, žmogaus teisių gynimo konvencijų nuostatos yra kur kas griežtesnės, numato baudžiamąsias sankcijas ir jų taikymo mechanizmus. Iki šiol kultūros paveldo srityje yra priimtas tik vienas tokio tipo („griežtosios teisės“) tarptautinis susitarimas – UNESCO Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto metu konvencija, 1954 m. Kitos kultūros paveldo srities UNESCO konvencijos iš esmės yra „švelnioji teisė“, t. y. jų poveikio priemonės paprastai neturi teisinio privalomumo galios, yra rekomendacinės, etinės. Todėl kultūros paveldą gan sudėtinga apsaugoti tarptautiniu lygmeniu, daug vertybių prarandama dėl politinių, ideologinių, ekonominių ir pan. priežasčių, nors jos galėtų būti išsaugotos. Manoma, kad pripažinus teisę į paveldą žmogaus teise, jo apsauga būtų labiau užtikrinta. Šis požiūris turi ir priešininkų, kurie remiasi tarptautine tautų teise pačioms formuoti ir puoselėti savo kultūrą.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1998; © Jūratė Markevičienė, 2016