ICOMOS KULTŪROS KELIŲ CHARTIJA [EN] 

Parengė ICOMOS Tarptautinis mokslinis Kultūros kelių komitetas (CIIC)1

Ratifikuota ICOMOS 16-ojoje generalinėje asamblėjoje Kvebeke (Kanada) 2008 m. spalio 4 d.

Preambulė

Dėl mokslų, susijusių su kultūros paveldo konservavimu, pasiekimų nauja Kultūros kelių koncepcija rodo idėjų, susijusių su kultūros vertybių vizija, evoliuciją, taip pat augančią su kontekstu ir teritoriniu mastu susijusių verčių svarbą ir įvairiais lygmenimis atskleidžia paveldo makrostruktūrą. Ši koncepcija siūlo naują konservavimo etikos modelį, kuris šias vertes pripažįsta bendru paveldu, peržengiančiu valstybių sienas ir reikalaujančiu jungtinių pastangų. Gerbdamas kiekvieno dėmens tikrąją vertę, Kultūros kelias pripažįsta ir pabrėžia visų jo dėmenų, kaip esminių visumos sudedamųjų dalių, vertę. Jis taip pat padeda aiškinti šiuolaikinę socialinę kultūros vertybių, kaip tvaraus socialinio ir ekonominio vystymosi ištekliaus, sampratą.

Ši platesnė kultūros paveldo samprata reikalauja naujų požiūrių į jo vertinimą daug platesniame kontekste, siekiant apibūdinti ir saugoti reikšmingas paveldo sąsajas su jo gamtine, kultūrine ir istorine apsuptimi. Dėl šio pažangumo Kultūros kelio koncepcija yra novatoriška, kompleksiška ir daugialypė. Ji teikia ir atstovauja kokybiškai naujam požiūriui į kultūros paveldo konservavimo teoriją ir praktiką.

Kultūros keliai išreiškia interaktyvius, dinamiškus ir besivystančius žmonių tarpkultūrinių ryšių procesus, kurie atskleidžia turtingą skirtingų tautų indėlio į kultūros paveldą įvairovę.

Nors istoriškai Kultūros keliai atsirado tiek iš taikių, tiek ir iš priešiškų susidūrimų, jie liudija tam tikrus bendrumus, kurie peržengia savo pirmines funkcijas ir siūlo išskirtinę aplinką2 taikos kultūrai, pagrįstai bendra istorija, taip pat tolerancija, pagarba ir kultūrinės įvairovės, kuri būdinga dalyvaujančioms bendruomenėms, pripažinimu.

Kultūros kelių, kaip naujos koncepcijos ar kategorijos, samprata neprieštarauja ir nesutampa su kitomis kultūros vertybių kategorijomis ar tipais − paminklais, miestais, kultūriniais kraštovaizdžiais, pramoniniu paveldu ir t. t., jie gali egzistuoti tam tikro Kultūros kelio orbitoje. Kultūros kelias tiesiog susieja juos į bendrą sistemą, kuri sustiprina jų reikšmę.

Dėl novatoriškos mokslinės perspektyvos, kuri suteikia daugiašalę, išsamesnę ir tikslesnę istorijos viziją, ši integruota, tarpdalykinė ir bendra sistema sukuria tarp jų naujus santykius. Šis požiūris skatina ne tik pasaulio tautų supratimą ir bendravimą, bet ir didina bendradarbiavimą siekiant saugoti kultūros paveldą.

Kultūros kelių koncepcijoje įdiegtas naujumas atskleidžia specifinį paveldo turinį − žmonių mobilumo ir mainų reiškinį, išsivysčiusį per komunikacijos kelius, kurie palengvino jų srautą ir buvo naudojami ar sąmoningai buvo skirti konkrečiam ir savitam tikslui. Kultūrinis maršrutas gali būti konkretus kelias3, kuris buvo sukurtas specialiai šiam tikslui, arba maršrutas, kuris įgijo visišką ar dalinį pranašumą prieš anksčiau buvusius skirtingiems tikslams naudotus kelius. Tačiau jo, kaip Kultūros maršruto (išskyrus kaip komunikacijos ar transporto kelio pobūdį), gyvavimas ir reikšmė gali būti paaiškinta tik jo naudojimu tokiam specifiniam tikslui ilgą istorijos laikotarpį ir sukūrus su juo susijusias paveldo vertes bei kultūros vertybes, kurios atspindi abipuses skirtingų kultūrinių grupių įtakas, atsiradusias dėl savitos ypatingos dinamikos.

Todėl Kultūros keliai nėra paprasti komunikacijos ir transporto keliai, kurie gali turėti kultūros vertybių ir jungti skirtingas tautas, bet tai yra ypatingi istoriniai reiškiniai, kurie negali būti sukurti pasitelkus kieno nors vaizduotę bei valią ir pritaikyti dariniui iš grupės susijusių ir turinčių bendrų bruožų kultūros vertybių.

Kultūros keliai kartais atsirasdavo kaip projektas, suplanuotas a priori žmogaus valia, kuri turėjo pakankamai galios imtis konkretaus tikslo (pavyzdžiui, inkų ir Romos imperijos keliai). Kitais atvejais jie yra ilgo evoliucinio proceso, kurio metu kolektyvinės skirtingų žmogiškųjų veiksnių intervencijos sutampa ir yra nukreiptos į bendrą tikslą, rezultatas (pavyzdžiui, kelias į Santjagą, Afrikos prekybinių karavanų maršrutai ar Šilko kelias). Abiem atvejais tai yra procesai, kylantys iš žmogaus valios pasiekti tam tikrą tikslą.

Atsižvelgiant tiek į tarpusavio sąsajų, tiek ir į būdingųjų vertybių kultūrinį turtingumą bei įvairovę (pavyzdžiui, paminklai, archeologinės liekanos, istoriniai miestai, vietinė ir tradicinė architektūra, nematerialusis, pramoninis ir technologijų paveldas, visuomeniniai darbai4, kultūrinis ir gamtinis kraštovaizdis, keliavimo būdai bei priemonės ir kiti specifinių žinių bei techninių įgūdžių taikymo pavyzdžiai), tiesiogiai susijusią su Kultūros kelių gyvavimo priežastimi, jų tyrinėjimas ir valdymas reikalauja daugiadalykės prieigos, kuri paaiškina bei sustiprina mokslines hipotezes ir gausina istorines, kultūrines, technines bei menines žinias.

Chartijos tikslai

  • Nustatyti specifinės Kultūros kelio kategorijos tyrimo pagrindinius principus ir metodus, nes jie yra susiję su kitomis anksčiau nustatytomis ir tyrinėtomis kultūros vertybių kategorijomis.
  • Pasiūlyti pagrindinius žinių apie Kultūros kelius, jų vertinimo, apsaugos, išsaugojimo, valdymo, konservavimo ir vystymo mechanizmus.
  • Apibrėžti teisingas Kultūros kelių, kaip tvaraus socialinio ir ekonominio vystymosi ištekliaus, naudojimo pagrindines gaires, principus ir kriterijus, atsižvelgiant į kelių autentiškumą ir vientisumą, tinkamą saugojimą ir istorinę reikšmę.
  • Nustatyti nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo pagrindus, kurie bus labai svarbūs vykdant su Kultūros keliais susijusius mokslinių tyrimų, konservavimo ir vystymo projektus, taip pat finansavimą, kurio reikia šioms pastangoms įgyvendinti.

Apibrėžtis

Bet koks komunikacijos kelias (ar jis būtų žemės, vandens, ar kitos rūšies), turintis nustatytas fizines ribas ir pasižymintis savo specifine dinamiška bei istorine funkcija tarnauti specifiniam ir aiškiai apibrėžtam tikslui, kuris turi atitikti šias sąlygas:

a) Jis turi būti kilęs iš sąveikiojo žmonių judėjimo ir atspindėti jį, taip pat ilgalaikius daugialypius, tęstinius prekių, idėjų, žinių ir vertybių mainus tarp tautų, šalių, regionų ar žemynų;

b) Jis turi būti taip skatinęs susijusių kultūrų vaisingą sąveiką erdvėje ir laike, kaip tai atsispindi tiek jų materialiajame, tiek nematerialiajame pavelde;

c) Jis turi būti sujungęs į dinamišką sistemą istorinius ryšius ir kultūrines vertybes, susijusias su jo gyvavimu.

Kultūros kelių dėmenų apibrėžtis: kontekstas, turinys, tarpkultūrinė reikšmė kaip visuma, dinamiškas charakteris ir apsuptis.

  1. Kontekstas. Kultūros keliai susiklosto gamtos ir (arba) kultūros kontekste, kuriam jie daro įtaką ir kuriam jie, kaip interaktyvaus proceso dalis, suteikia naujų ypatumų bei praturtina naujais aspektais.
  2. Turinys. Kultūros kelias būtinai turi turėti materialiuosius dėmenis, kurie liudija jo kultūrinį paveldą ir yra fizinis jo gyvavimo patvirtinimas. Bet kokie nematerialieji dėmenys suteikia prasmę ir reikšmę įvairiems visumą sudarantiems dėmenims.
    1. Nepakeičiamas fizinis dėmuo, kuris lemia Kultūros kelio gyvavimą, pats savaime yra komunikacijos kelias, kuris kaip priemonė tarnauja suplanuotam projektui ar yra kilęs iš žmogaus veiklos, siekiant įgyvendinti specifinius tikslus.
    2. Kiti esminiai dėmenys yra materialiosios paveldo vertybės, susijusios su jo, kaip istorinio kelio, funkcijomis (sustojimo vietos5, muitinės įstaigos6, sandėliavimo ar saugojimo, poilsio ir apsistojimo vietos, ligoninės, turgūs, uostai, gynybiniai įtvirtinimai, tiltai, komunikacijos ir transporto priemonės; pramonės, kasybos ar kitos įmonės, taip pat tai, kas susiję su gamyba bei prekyba ir atspindi techninių, mokslinių ir socialinių priemonių taikymą bei pažangą įvairiais laikotarpiais; miesto centrai, kultūriniai kraštovaizdžiai, šventvietės, garbinimo ir pamaldumo, religinių apeigų vietos ir t. t.), taip pat nematerialiojo paveldo dėmenys, kurie liudija mainų ir dialogo tarp tautų, dalyvaujančių kelyje, procesą.
  3. Tarpkultūrinė reikšmė kaip visuma. Kultūros kelio koncepcija reiškia vertę kaip visumą, kuri yra didesnė nei jos dalių suma, ir suteikia Keliui jo prasmę.
    1. Kultūros kelias yra kultūrinė vertybė, praturtinta įvairių kultūrų, kurioms jis įkvėpė gyvybės ir kurias jis pranoksta savo visa apimančia verte, pateikdamas reikšmingą kiekį bendrų ypatybių ir verčių sistemų.
    2. Jo visa apimančiame tapatume dalių vertė yra jų bendra, besidalijama, daugialypė reikšmė.
    3. Jo platesnis mastas sudaro galimybes kultūriškai susieti tautas, šalis, regionus ir žemynus.
    4. Šis masto platumas yra svarbus tiek aprėpiamos teritorijos požiūriu, tiek ir dėl įvairių jame esančių paveldo dėmenų išsamaus valdymo. Tuo pačiu metu numanoma jo kultūrinė įvairovė suteikia alternatyvą kultūrinės homogenizacijos procesui.
  4. Dinaminis charakteris. Greta istorinio maršruto fizinių įrodymų, kartu su kultūros paveldo dėmenimis, Kultūros keliai turi dinaminį veiksnį, veikiantį kaip laidininkas ar kanalas, kuriuo sklido tarpusavio kultūrinės įtakos.
    1. Kultūros kelio dinamika nepaklūsta gamtos dėsniams ar atsitiktiniams reiškiniams, bet yra pavaldi tik žmogiškiems procesams bei interesams, todėl yra suprantama tik kaip kultūrinis reiškinys.
    2. Ši gyvybiškai svarbi kultūros tėkmė pasireiškia ne tik materialiuose ar apčiuopiamuose aspektuose, bet ir dvasioje bei tradicijose, kurios sudaro nematerialųjį Kultūros kelių paveldą.
    3. Kultūros kelią suvokiant kaip kultūrinės komunikacijos tarp tautų dinamikos dėmenų sankaupą, gali būti įvertinami tikrieji erdviniai bei istoriniai kultūros vertybių matmenys, ir tai sukuria  kelio, kaip visumos, išsamaus ir tvaraus išsaugojimo prielaidas.
  5. Apsuptis. Kultūros kelias yra glaudžiai susijęs su savo apsuptimi ir sudaro neatsiejamą jos dalį.
    1. Geografinė apsuptis padėjo formuoti Kultūros kelią arba nulėmė jo trajektoriją ar darė įtaką jo vystymuisi laike.
    2. Teritorinė apsuptis, gamtinė ar kultūrinė (miesto ar kaimo), sudaro Kultūros kelio struktūros pagrindą, suteikia jam savo ypatingą atmosferą, kuriai būdingi fizinės ir nematerialios prigimties dėmenys bei vertės, ir yra esmiškai svarbi suvokiant, išsaugant ir mėgaujantis keliu.
    3. Kultūros kelias sujungia bei susieja geografiją ir labai įvairias kultūros vertybes, sudarydamas visumą. Kultūros keliai ir jų apsuptis yra susiję su skirtingais gamtiniais ir kultūriniais kraštovaizdžiais, kurie yra tik vienas iš jų dėmenų ir turi savo išskirtinių ypatumų bei tapatybę, priklausančių nuo skirtingų teritorijų ir regionų, per kuriuos jie driekiasi. Skirtingi kraštovaizdžiai papildo kelio, kaip visumos, įvairių atkarpų ypatumus, praturtindami jį savo įvairove.
    4. Vienose atkarpose yra ypač jautrus santykis su gamta, kitose yra santykis su miesto ar kaimo aplinka, o teritorijose su paminklais, kurie yra atsiskyrę nuo kitų pastatų (tokie kaip koplyčios, vienuolynai, fontanai, tiltai, pasienio kryžiai7 ir t. t.), yra šių paminklų santykis su jų kraštovaizdžio apsuptimi, kuri formuoja tos Kultūros kelio atkarpos pobūdį.
    5. Kultūros kelių apsauga ir konservavimas reikalauja gilių žinių apie istorines, gamtines ir kultūrines jų apylinkių ypatybes. Bet kokios intervencijos, kurių gali prireikti, turi būti priderintos prie šio konteksto ir atsižvelgti į jo išskirtinius požymius, palengvindamos jų supratimą ir neiškraipydamos tradicinio kraštovaizdžio − ar jis būtų gamtinis, kultūrinis, ar mišrus8.
    6. Turi būti nužymėta Kultūros kelio apsuptis, aiškiai apibrėžiant tiksliai nustatytos, reguliuojamos buferinės zonos ribas, kurios turėtų apimti į jį įeinančias materialiąsias ir nematerialiąsias kultūros vertes, kad būtų patikimai saugomas jų autentiškumas ir vientisumas. Tokia apsauga turi apimti įvairių kraštovaizdžių, sudarančių Kultūros kelią ir formuojančių jo būdingą atmosferą, vertes.

Specifiniai rodikliai

Pagrindiniais skiriamaisiais rodikliais, taikomais Kultūros kelio kategorijai, turėtų būti laikomi šie: kelio sandara ir jo fizinis substratas9, taip pat istoriniai duomenys apie kelio naudojimą konkrečiam tikslui; bet kokios fizinės struktūros10, susijusios su konkrečiu Kultūros kelio tikslu ir funkcionavimu; komunikacijos dėmenys ir egzistuojančios bendros kilmės kultūrinės apraiškos išilgai kelio (ar tam tikruose jo taškuose), kaip antai, praktikos, tradicijos, papročiai ir religijos, ritualo, lingvistiniai, švenčių, kulinarijos bendrumai ar panaši gamta; tarpusavio įtakos muzikos, literatūros, architektūros, dailės, amatų, mokslo pažangos, techninių bei technologinių įgūdžių srityse, taip pat kitos materialios ir nematerialios vertybės, kurių visiškas supratimas kyla iš istorinės Kultūros kelio funkcijos.

Kultūros kelių tipai

Kultūros keliai gali būti klasifikuojami taip:

  • Pagal jų teritorinę aprėptį: lokaliniai, nacionaliniai, regioniniai, žemyniniai ar tarpžemyniniai.
  • Pagal jų kultūrinę aprėptį: tam tikro regiono arba nusidriekę per įvairias geografines teritorijas, kuriose vyko ar tebevyksta tarpusavio įtakų kultūros verčių formavimosi srityje ar evoliucijoje procesas.
  • Pagal jų tikslą ir funkciją: socialiniai, ekonominiai, politiniai ar kultūriniai. Šie ypatumai gali būti bendri daugiaplaniame kontekste.
  • Pagal jų gyvavimo trukmę: tie, kurie yra nebenaudojami, versus tie, kurie ir tebesivysto veikiami socioekonominių, politinių bei kultūrinių mainų įtakų.
  • Pagal jų struktūros konfigūraciją: linijiniai, žiediniai, kryžminiai, radialiniai ar tinkliniai.
  • Pagal jų gamtinę aplinką: žemės, vandens, mišrią arba kitą fizinę apsuptį.

Identifikavimas, vientisumas ir autentiškumas

  • Prima facie rodikliai11

Identifikavimo ir vertinimo tikslais šie aspektai gali būti pradžioje laikomi prima facie, nebaigtiniais Kultūros kelio buvimo įrodymais:

• ­dinamiškų socialinių, ekonominių, politinių ir kultūrinių procesų, kurie generuoja mainus tarp skirtingų kultūrinių grupių, esančių susijusiose teritorijose, apraiškos;

• skiriamieji ypatumai, kurie yra bendri skirtingoms geografinėms ir kultūrinėms teritorijoms, susijusioms istoriniais ryšiais;

• mobilumo ir santykių, susiklosčiusių tarp skirtingų kultūrų tautų ar etninių grupių, įrodymai;

• specifiniai kultūriniai bruožai, įsišakniję tradicinėje skirtingų bendruomenių gyvensenoje;

• paveldo dėmenys ir kultūrinės praktikos, pavyzdžiui, ceremonijos, šventės ir religinės iškilmės, kurios skirtingose specifinės kultūrinės ir istorinės teritorijos (-ų) bendruomenėse pasižymi bendromis vertėmis, yra susiję su Kelio reikšme ir funkcionalumu.

  • Identifikavimo procesas

Kultūros kelio identifikavimo procese būtina atsižvelgti į jo specifinį funkcionalumą, sutelktą įgyvendinti konkretų ir aiškiai apibrėžtą tikslą, materialiąsias ir nematerialiąsias jo paveldo vertes, kurias dinamiškai generuoja tarpusavio kultūrinės įtakos, jo struktūros konfigūraciją, jo visą geografinį ir istorinį kontekstą, jo gamtinę bei kultūrinę apsuptį (miesto ar kaimo) ir su ja susijusias būdingas aplinkos ypatybes, jo sąsajas su kraštovaizdžiu, jo gyvavimo trukmę ir simbolinį bei dvasinį matmenį, t. y. visa, kas prisidės prie jo identifikavimo ir reikšmės supratimo.

Nematerialiosios Kultūros kelio vertybės yra esmiškai svarbios siekiant suprasti jo reikšmę ir su juo susijusias paveldo vertes. Todėl materialieji aspektai visada turi būti tyrinėjami kartu su nematerialiosios prigimties vertėmis.

Siekiant Kelio palyginamojo įvertinimo, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į atskirų jo atkarpų gyvavimo trukmę ir istorinę reikšmę, siejamą su Kelio visuma.

Tebegyvuojančio Kultūros kelio atveju turėtų būti palaikomos sąsajos ir dinamiškos funkcijos, susijusios su specifiniu ir aiškiai nustatytu tikslu, kuris nulėmė jo atsiradimą ir padeda apibrėžti bei identifikuoti kelią; sąsajos turėtų būti palaikomos net ir tada, kai istoriniai procesai bėgant laikui pakito ir atsirado naujų dėmenų. Šie nauji dėmenys turėtų būti vertinami atsižvelgiant į jų funkcinį sąryšį su Kultūros keliu, nes gali pasitaikyti atvejis, kai paveldo vertę turinčios savybės negali būti laikomos Kultūros kelio komponentais, nes nėra jo dalis.

  • Autentiškumas

Kiekvienas Kultūros kelias turėtų atitikti autentiškumo kriterijus, akivaizdžiai ir patikimai išreikšdamas savo gamtinės ir kultūrinės aplinkos vertę, susiedamas savo materialios ir nematerialios prigimties skiriamuosius dėmenis ir išskirtinius požymius.

• Šie kriterijai turėtų būti taikomi kiekvienai atkarpai, atlikus jos tyrinėjimus, siekiant įvertinti reikšmę, susijusią su bendra Kelio prasme per visą jos istorinę raidą, ir patikrinti jos struktūros erdvinės sandaros autentiškumą per jos maršrute esančius pėdsakus.

• Autentiškumas taip pat turėtų būti akivaizdus kiekvieno tiriamojo ir vertinamojo Kelio ruožo objekto gamtiniame ir kultūriniame kontekste, taip pat kituose materialiojo ir nematerialiojo paveldo dėmenyse, kuriuos apima istorinė jo funkcija ir apsuptis.

• Net jei tam tikrose atkarpose materialių Kultūros kelio pėdsakų nėra aiškiai išlikusių, jo egzistavimas tose teritorijose galėtų būti parodytas pasitelkus istoriografiją, nematerialiuosius dėmenis ir informacijos šaltinius, kurie įrodo jų, kaip integralių Kelio komponentų, tikrąją prasmę ir paliudija jo autentiškumą.

• Tradicinės ar naujai įdiegtos technikos ir metodologijos, taikomos Kultūros kelių apsaugai, konservavimui ir valdymui, turi paisyti autentiškumo kriterijų.

  • Vientisumas

Kultūros kelio vientisumo verifikacija būtinai turi būti grindžiama pakankamai reprezentatyvia materialiųjų ir nematerialiųjų įrodymų sankaupa ir dėmenimis, kurie liudija jo pasaulinę reikšmę bei vertes kaip visumą ir užtikrina išsamų savybių ir istorinių procesų, kuriuos generavo Kultūros kelias, svarbos vaizdą.

Turėtų būti išlaikyti istorinių sąsajų ir dinamiškų funkcijų, būdingų išskirtiniam Kultūros kelio pobūdžiui, įrodymai. Be to, reikia atsižvelgti į tai, ar jo fizinės medžiagos ir (arba) jos reikšmingosios savybės yra geros būklės, ar nusidėvėjimo proceso poveikis kontroliuojamas, ar Kelyje esama ar ne kokių nors galimo šalutinio vystymosi, apleidimo ar nepriežiūros poveikio apraiškų.

Metodologija

Kultūros kelio koncepcija reikalauja specifinės tyrimų, vertinimo, apsaugos, išsaugojimo, konservavimo, naudojimo ir valdymo metodologijos. Atsižvelgiant į jo plotą ir vertę kaip visumą, taip pat jo teritorinį mastą, ši metodologija reikalauja nustatytos koordinuotų ir integraliai valdomų veiklų sistemos.

Būtina pradėti nuo Kelio, kaip visumos, ir jo atskirų atkarpų identifikavimo, kartu ir nuo vertybių, kurios jį sudaro, inventorinimo bei nuo jų konservavimo būklės analizės, kuri palengvintų jo išsaugojimo strateginio plano parengimą. Šiame plane būtinai turėtų būti numatytos priemonės, skirtos informuotumui apie Kelią didinti ir susidomėjimui juo tarp viešųjų ir privačių subjektų sukelti. Taip pat reikia suformuluoti visų Kelio dėmenų, kaip esminių jo vertės ir reikšmės kaip visumos, apsaugai, naudojimui ir valdymui skirtas koordinuotas priemones ir specialius teisinius aktus.

  1. Moksliniai tyrimai

Kultūros kelių tyrinėjimai gali išplisti po skirtingas geografines teritorijas, galbūt viena nuo kitos atokiai nutolusias. Todėl patartina įsteigti kelias mokslinių tyrimų grupes ir įkurdinti pagrindinėse charakteringiausiose Kelio vietose, kurios yra tyrinėjamos.

Mokslinių tyrimų metodologija, pasirinkdama praktikas ir rodiklius, skirtus kultūros vertėms tinkamai nustatyti ir vertinti skirtingose Kultūros kelio atkarpose, turėtų niekada nepaleisti iš akiračio Kelio, kaip visumos, prasmės, kad būtų išvengta bet kokio jo istorinės reikšmės praradimo.

Mokslinių tyrimų grupės, dirbančios šioje kultūros paveldo kategorijoje, turėtų būti tarpdalykinio ir kooperacinio pobūdžio. Turėtų būti nustatyti bendri veiklos kriterijai, pagrįsti tyrinėjimų, pradedamų nuo atskirų dalių, principu, bet dėmesį telkiant į projektą kaip visumą. Be to, renkant duomenis turėtų būti naudojami bendri ir iš anksto standartizuoti metodologiniai instrumentai. Projekto plane turėtų būti numatyti koordinavimo mechanizmai, kurie palengvintų komunikaciją ir bendradarbiavimą tarp tyrėjų, siekiant, kad būtų galima keistis informacija apie darbą ir kiekvienos grupės pasiekimus.

Tyrėjai turėtų nepamiršti, kad įvairios kultūros paveldo vertybės, esančios Kultūros kelio maršrute, nebūtinai yra neatsiejamos sudėtinės kelio dalys ar yra tinkami tyrinėjimų, susijusių su juo, objektai. Vieninteliai dėmenys, į kuriuos turėtų būti telkiamas Kultūros kelio tyrinėjimų dėmesys, yra tie, kurie susiję su specifiniu Kelio tikslu ir bet kokiomis įtakomis, nulemtomis jo funkcinės dinamikos.

  1. Finansavimas

Atsižvelgiant į užduočių, numatytų identifikuojant ir išryškinant plačios aprėpties Kultūros kelio vertę, apimtis, finansavimas turėtų būti skiriamas etapais, kad būtų užtikrintas subalansuotas, koordinuotas mokslinių tyrimų ir išsaugojimo, naudojimo bei valdymo projektų, susijusių su įvairiomis Kelio atkarpomis, progresas. Patartina nustatyti bendrą saugotinų verčių vertinimą taip, kad būtų galima numatyti veiklos prioritetų mastą ir atitinkamų strategijų įgyvendinimą. Tam reikia, kad finansavimas būtų gautas per dvišales arba daugiašales bendradarbiavimo sutartis, taip pat per institucijų, skirtų specialiai Kelio vertės tyrimams ir išryškinimui, sukūrimą. Greta šių veiklų regioninės institucijos, kurių jurisdikcija visiškai ar iš dalies sutampa su Kultūros kelio maršrutu, turėtų nuspręsti, kaip jos geriausiai galėtų paskatinti dalyvaujančių valstybių susidomėjimą ir nulemti bendradarbiavimą. Taip pat svarbu pritraukti bendradarbiavimui, jei įmanoma, filantropines institucijas ir privačius rėmėjus.

  1. Apsauga – vertingumo nustatymas – išsaugojimas (konservavimas)12

Kultūros keliai ir jų apsuptis reikalauja naujų vertingumo nustatymo, apsaugos, konservavimo ir įvertinimo instrumentų. Nepakanka užtikrinti Kelių paveldo dėmenų apsaugą, remiantis daliniais ar atsitiktinės atrankos būdais. Turėtų būti parengti tikslūs šių dėmenų inventoriai, taip pat turėtų būti atliktas jų autentiškumo ir integralumo vertinimas, siekiant nustatyti poveikį Kultūros kelio vertėms ir jo reikšmei. Taip pat būtina kontroliuoti nusidėvėjimo procesų poveikį ir parengti strategiją, kuri užkirstų galimybę neigiamam vystymosi ir nepriežiūros poveikiui. Visa tai reikalauja nustatyti koordinuotą teisinių priemonių ir atitinkamų instrumentų sistemą, kuri užtikrintų, kad Kelias bus išsaugotas, o jo vertė ir reikšmė bus išryškinta holistiniu būdu. Paveldo verčių supratimas yra svarbiau už bet kokią intervenciją, kuri gali paveikti (pakeisti) Kultūros kelių reikšmę.

  1. Tvarus naudojimas − ryšys su turizmo veiklomis

Atsižvelgiant į Kultūros kelio panaudos pobūdį, naudojimas gali būti nukreiptas į ypatingos socialinės ir ekonominės svarbos veiklą, skirtą tvariam vystymui.

Reikėtų imtis specialiųjų globos priemonių, siekiant išvengti painiavos tarp turistinių kelių koncepcijų (net ir tų, kurios siekia kultūrinių tikslų) ir Kultūros kelių. Tačiau taip pat turėtų būti suvokiama, kad Kultūros kelias yra tikrovė, kuri gali turėti didelę reikšmę teritorinei sanglaudai ir tvariam vystymuisi. Šiuo atžvilgiu turėtų būti dedamos pastangos skatinti žinias apie Kultūros kelius, kartu užtikrinant jų tinkamą ir tvarų naudojimą turizmo reikmėms, visada taikant tinkamas priemones, skirtas pašalinti galimas rizikas. Šiuo tikslu Kultūros kelio apsauga ir sklaida turėtų darniai integruoti papildomą infrastruktūrą, skirtą turizmo veikloms, prieigos keliams, informacijai, interpretavimui ir pateikčiai, su būtina sąlyga, kad ji nekelia pavojaus Kultūros kelio istorinių verčių prasmei, autentiškumui ir vientisumui − svarbiausiems dėmenims, kurie turi būti perteikti lankytojams.

Turistų apsilankymai turėtų būti valdomi racionaliai, atsižvelgiant į išankstinius poveikio aplinkai tyrinėjimus ir viešo naudojimo bei bendruomenės dalyvavimo planus, taip pat į kontrolės ir stebėsenos priemones, skirtas apsaugoti nuo negatyvaus turizmo poveikio.

Kultūros kelio vystymas turizmui turėtų bet kuriuo atveju užtikrinti, kad pirmenybė teikiama vietos bendruomenės ir vietinėms bei regioninėms turizmo bendrovėms. Turėtų būti dedamos visos pastangos, kad būtų užkirsta galimybė įsikurti didelių tarptautinių kompanijų monopolijoms ar galingoms bendrovėms, esančioms labiau išsivysčiusiose šalyse, per kurias driekiasi Kultūros kelio maršrutas.

Atsižvelgdami į tai, kad Kultūros kelias yra bendradarbiavimo ir supratimo priemonė, teikianti holistinį kultūrų ir civilizacijų, kurios sudaro Kelią, sandūros perskaitymą, taip pat turėtume nepamiršti, kad, nepriklausomai nuo santykinės kiekvienos jo dalių svarbos, teigiamų pokyčių kiekvienoje jų skatinimas lemia padidėjusį susidomėjimą Keliu ir yra naudingas likusioms dalims.

  1. Valdymas

Kultūros kelių reikšmės supratimas tampa pagrindiniu (esminiu)13 principu, susijusiu su kultūros kelių valdymu. Tai reiškia būtinybę užtikrinti, kad visos veiklos, susijusios su kelių moksliniais tyrimais, vertingumo nustatymu ir socialine žinių apie juos sklaida, yra vykdomos koordinuotai ir darniai. Tam taip pat reikia kryžminio koordinavimo, kuris užtikrina apsaugos, išsaugojimo, konservavimo, teritorinio organizavimo, tvaraus vystymo, naudojimo ir turizmo politikų dermę. Todėl reikia rengti jungtinius projektus, kurie užtikrintų tvarų vystymą nacionaliniu (provincijos, regiono, vietos ir t. t. lygmenimis) ir tarptautiniu mastu, taip pat nustatyti valdymo priemones, skirtas apsaugoti Kelią nuo stichinių nelaimių ir visų rūšių rizikos, kurios gali turėti įtakos Kultūros kelio vientisumui bei autentiškumui ir kartu jo reikšmei.

  1. Visuomenės dalyvavimas

Kultūros kelio apsaugai, konservavimui (išsaugojimui)14, sklaidai ir valdymui reikia skatinti visuomenės sąmoningumą ir teritorijų, kuriose yra Kelias, gyventojų dalyvavimą.

Tarptautinis bendradarbiavimas

Yra reikšmingų Kultūros kelių, kurių istoriniai maršrutai jungia įvairias šalis, pavyzdžių. Dėl šios priežasties tarptautinis bendradarbiavimas yra labai svarbus moksliniams tyrimams, vertingumo nustatymui ir vertybių, kurios sudaro tarptautinius Kultūros kelius, išsaugojimui.

Kai Kultūros keliai aprėpia šalis, kurių išsivystymo lygis yra skirtingas, rekomenduotina, kad labiau išsivysčiusios šalys teiktų ekonominio, techninio ir logistinio bendradarbiavimo priemones, taip pat pagalbą keičiantis informacija, patirtimi ir tyrėjais.

Labai pageidautina, kad UNESCO ir kitos tarptautinės organizacijos sukurtų bendradarbiavimo mechanizmus (finansinius, techninius ir logistikos), kurie padėtų skatinti ir įgyvendinti projektus, susijusius su Kultūros keliais, svarbiais daugiau nei vienoje šalyje.

Kultūros keliai turėtų būti vertinami kaip sąjungos tarp tautų simboliai. Kultūros keliuose išsivystę istoriniai ryšiai gali prisidėti skatinant projektus, grįstus atsinaujinusiu bendradarbiavimu tarp tautų, kurios praeityje dalijosi tam tikromis vertybėmis ir žiniomis.

Vertėja Rasa Butvilaitė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI 

1 Vert. koment. International Scientific Committee on Cultural Routes (CIIC) of ICOMOS.
2 Vert. koment. Tekste vartojama sąvoka setting ir turimas galvoje materialusis kontekstas.
3 Vert. koment. Sakinyje vartojamos sąvokos route ir road, kurių pirmoji reiškia platesnį maršrutą, o antroji – konkretų kelią.
4 Vert. koment. Tekste public works – turimi galvoje plataus užmojo infrastruktūriniai projektai, kuriuos inicijavo ir finansavo valstybė ar valdžios institucijos. Tai gali būti įrenginiai (įvairių rūšių transporto, ryšių, energijos, vandens tiekimo, atliekų šalinimo, statybos), įstaigos (švietimo, gydymo, saugos, rekreacinės), skirti visos valstybės, atskirų jos gyventojų grupių ar didelių bendruomenių poreikiams (nebūtinai susijusiems su ekonomine nauda), taip pat gamybinių ūkio šakų ir visuomenės normaliai veiklai užtikrinti.
5 Vert. koment. Tekste staging posts – turimos galvoje bet kokios sustojimo kelionėje vietos: transporto stotys, uostai, pašto skyriai, užvažiuojamieji namai ir pan.
6 Vert. koment. Tekste customs offices – gali būti verčiama ir tiesiog kaip „muitinės“ arba „muitinių pastatai“.
7 Vert. koment. Pasienio kryžius (angl. boundary cross) dažniausiai buvo statomas toje vietoje, kur susisieja (susieina) kelių (dažniausiai trijų) valstybių ar žemių teritorijos. Europoje žinoma per 40 pasienio kryžių, ženklinančių trijų valstybių ar kitą juridinį statusą turinčių žemės valdų sienų sandūras.
8 Vert. koment. Gamtinis arba natūralus kraštovaizdis – tai veikiant gamtiniams procesams atsiradęs ir tebesiformuojantis kraštovaizdis, kurio raidai gamtiniai procesai daro esminę, o žmogaus veikla – jokios arba minimalią įtaką. Kultūriniu yra laikomas žmogaus sukurtas ir jo sambūvį su aplinka atspindintis kraštovaizdis (tiek kaimiškasis, tiek miestiškasis).
9 Vert. koment. T. y. fizinis sluoksnis, pagrindas.
10 Vert. koment. Turimos galvoje struktūros, statiniai ir įrenginiai.
11 Vert. koment. Prima facie (lot.) − „iš pirmo žvilgsnio“, t. y. akivaizdūs rodikliai.
12 Vert. koment. Tekste originalo kalba greta pavartotos abi šios sąvokos (Preservation / Conservation).
13 Vert. koment. Tekste originalo kalba greta pavartotos abi šios sąvokos (basic / fundamental).
14 Vert. koment. Tekste originalo kalba greta pavartotos abi šios sąvokos (conservation / preservation).

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2008; © Rasa Butvilaitė, 2016