ICOMOS paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių dokumentavimo principai (1996 m.) [EN]

Ratifikuoti ICOMOS 11-osios generalinės asamblėjos Sofijoje, 1996 m. spalio mėn.

Kadangi kultūros paveldas yra unikali žmogaus pasiekimų išraiška,

kadangi šiam kultūros paveldui nuolatos kyla grėsmių,

kadangi dokumentavimas yra vienas pagrindinių būdų, kurie leidžia suteikti prasmę kultūros paveldo vertėms, jas suprasti, apibrėžti ir pripažinti,

kadangi už kultūros paveldo konservavimą ir palaikymą atsako ne tik jo savininkai, bet ir konservavimo specialistai bei profesionalai, vadovai, politikai ir administratoriai, dirbantys visais vykdomosios valdžios lygmenimis ir viešosiose tarnybose; o

pagal Venecijos chartijos 16 straipsnio reikalavimą iš esmės svarbu, kad atsakingos organizacijos ir fiziniai asmenys dokumentuotų kultūros paveldo prigimtį ir pobūdį,

šio dokumento tikslas – nustatyti kultūros paveldo dokumentavimo pagrindines priežastis, atsakomybes, planavimo priemones, turinį, valdymo ir sklaidos principus.

SĄVOKŲ APIBRĖŽTYS, VARTOJAMOS ŠIAME DOKUMENTE

Kultūros paveldas – paveldo verčių turintys paminklai, statinių grupės ir vietos bei vietovės, sudarančios istorinę arba pastatytąją aplinką.

Dokumentuoti – fiksuoti informaciją, nusakančią fizinį paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių konfigūravimą, būklę ir naudojimą tam tikrais laiko momentais; dokumentavimas yra esminė konservavimo proceso dalis.

Dokumentavimo įrašai, fiksuojantys paminklus, statinių grupes ir vietas bei vietoves, gali apimti tiek materialius, tiek ir nematerialius įrodymus; jie sudaro dalį dokumentacijos, galinčios praturtinti šio paveldo ir su juo susijusių verčių supratimą.

DOKUMENTAVIMO PRIEŽASTYS

  1. Kultūros paveldo dokumentavimas yra esminis dalykas, kai reikia:
    a) įgyti žinių, norint pagilinti kultūros paveldo, jo verčių ir raidos supratimą;
    b) dokumentuotosios informacijos sklaida skatinti žmones susidomėti paveldo išsaugojimu ir dalyvauti jį išsaugant;
    c) suteikti galimybių vykdyti žiniomis grįstą statybos darbų ir visų kultūros paveldo pokyčių valdymą bei kontrolę;
    d) užtikrinti, kad paveldo palaikymas ir konservavimas būtų jautrūs paveldo fizinei formai, medžiagoms, konstrukcijoms, istorinei bei kultūrinei reikšmei.
  2. Dokumentavimą reikėtų vykdyti atitinkamu lygmeniu, kad būtų:
    a) suteikta informacijos, reikalingos paveldo identifikavimo, supratimo, interpretavimo ir pateikties procesui, taip pat skatinamas aktyvus visuomenės dalyvavimas;
    b) užtikrintas nuolatinis visų paminklų, statinių grupių ir vietų bei vietovių, kurias ruošiamasi griauti ar kaip nors pakeisti arba kurioms kilo pavojus dėl gamtos poveikio ar žmogaus veiklos, dokumentavimas;
    c) suteikta informacijos administratoriams bei planuotojams nacionaliniu, regioniniu arba vietiniu lygmenimis, siekiant jautriau planuoti, vykdyti vystymo kontrolės politiką ir priimti sprendimus;
    d) suteikta informacijos, kuri padėtų identifikuoti tinkamą ir tvarų naudojimą, taip pat leistų planuoti veiksmingus mokslinius tyrimus, valdymą, palaikymo programas ir statybos darbus.
  3. Kultūros paveldo dokumentavimas turėtų būti laikomas prioritetu ir ypač vykdomas:
    a) kai sudaromas nacionalinis, regioninis arba vietinis inventorius;
    b) kaip visiškai integruota mokslinių tyrimų ir konservavimo veiklos dalis;
    c) prieš pradedant, vykdant ir pabaigus bet kuriuos taisymo, keitimo arba bet kurios kitos intervencijos darbus, taip pat tuomet, kai paveldo istorijos įrodymai atsiskleidžia šių darbų metu;d) kai galvojama visiškai arba iš dalies griauti, ardyti, atsisakyti globos1 ar perkelti arba kai šiam paveldui gresia žala dėl išorinių žmogaus ar gamtos veiksnių;
    e) kultūros paveldą žalojančių atsitiktinių ar nenumatytų ardymų metu arba jiems įvykus;
    f) kai keičiasi naudojimas arba atsakomybė už valdymą arba kontrolę.

ATSAKOMYBĖ UŽ DOKUMENTAVIMĄ

  1. Įsipareigojimas nacionaliniu lygmeniu konservuoti kultūros paveldą reikalauja vienodai įsipareigoti ir dėl dokumentavimo proceso.
  2. Dokumentavimo ir interpretavimo procesų sudėtingumas reikalauja pasitelkti daugiau žmonių, turinčių atitinkamų įgūdžių, žinių ir suvokimo, būtinų sprendžiant susijusius uždavinius. Siekiant šio tikslo galbūt reikės inicijuoti mokymo programas.
  3. Paprastai dokumentavimo procesas gali pareikalauti kolektyviai dirbančių kvalifikuotų asmenų, tokių kaip profesionalūs paveldo dokumentuotojai, topografai2, konservatoriai-restauratoriai, architektai, inžinieriai, mokslo tyrėjai, architektūros istorikai, antžeminių bei požeminių struktūrų archeologai3 ir kiti specialistai konsultantai.
  4. Visi kultūros paveldo vadovai ir administratoriai atsako už atitinkamo dokumentavimo, jo įrašų kokybės ir informacijos aktualizavimo4 užtikrinimą.

DOKUMENTAVIMO PLANAVIMAS

  1. Prieš darant naujus dokumentavimo įrašus, būtina rasti esamus informacijos šaltinius ir patikrinti jų atitiktį dokumentavimo reikmėms:
    a) aprašų tipų, kuriuose glūdi tokia informacija, reikėtų ieškoti matavimuose, piešiniuose ir brėžiniuose, fotonuotraukose, skelbtose ir neskelbtose ataskaitose bei aprašuose, taip pat bet kuriuose susijusiuose dokumentuose, atskleidžiančiuose statinio, statinių grupės arba vietos ar vietovės kilmę ir istoriją. Svarbu ištirti tiek šiuolaikinius, tiek ir senus dokumentavimo įrašus;
    b) esamų įrašų reikėtų ieškoti tokiose vietose kaip nacionaliniai ir vietiniai viešieji archyvai, profesiniai, institucijų arba privatūs archyvai, inventoriai ir rinkiniai, bibliotekos arba muziejai;
    c) įrašų reikia ieškoti konsultuojantis su asmenimis ir organizacijomis, kurie buvo statinio, statinių grupės arba vietos ar vietovės savininkai, naudotojai ar gyventojai, ją dokumentavo, statė, konservavo, atliko mokslinius tyrimus arba turi žinių apie šį statinį, statinių grupę arba vietą ar vietovę.
  2. Pagal pateiktą analizę dokumentavimo apimties, lygio ir metodų parinkimas reikalauja, kad:
    a) dokumentavimo metodai ir sudarytos dokumentacijos tipai atitiktų paveldo prigimtį ir pobūdį, dokumentavimo tikslus, kultūrinį kontekstą ir finansavimą arba kitus prieinamus išteklius. Toks išteklių ribotumas gali pareikalauti laipsniško dokumentavimo būdo. Tokie metodai gali apimti tekstinius aprašus ir rašytines analizes, fotonuotraukas (iš oro arba nuo žemės), perspektyvą koreguojantį ir vaizdus ištiesinantį fotografavimą, fotogrametriją, geofizinius matavimus, žemėlapius, mastelinius planus, brėžinius ir piešinius, replikas arba kitas tradicines bei šiuolaikines technologijas;
    b) dokumentavimo metodikos, kur tik įmanoma, turėtų taikyti neinvazines technines priemones ir nedaryti žalos objektams, kuriuos rengiamasi dokumentuoti;c) numatoma dokumentavimo apimtis ir metodas turi turėti aiškiai apibrėžiamą loginį pagrindą;
    d) medžiagos, vartojamos galutiniam dokumentavimo įrašui sudaryti, privalo būti patvarios ir stabilios, kad tiktų archyvuoti.

DOKUMENTAVIMO ĮRAŠŲ TURINYS

  1. Bet kuris dokumentavimo įrašas turi būti identifikuotas nurodant:
    a) statinio, statinių grupės arba vietos ar vietovės pavadinimą arba
    b) unikalų nuorodos numerį;
    c) dokumentavimo įrašo sudarymo datą;
    d) dokumentuojančiosios organizacijos pavadinimą;
    e) kryžmines nuorodas į susijusius statinio dokumentavimo įrašus ir ataskaitas, foto-, grafinę, tekstinę arba bibliografinę dokumentaciją, archeologinius ir aplinkai skirtus įrašus.
  2. Paminklo, statinių grupės arba vietos ar vietovės išsidėstymą ir apimtį būtina nurodyti tiksliai; tai galima padaryti aprašais, žemėlapiais, planais arba fotonuotraukomis iš oro. Kaimo vietovėse vieninteliai prieinami būdai gali būti žemėlapių nuorodos arba trianguliavimas pagal žinomus taškus. Miesto teritorijose gali pakakti adreso arba gatvės nuorodos.
  3. Nauji dokumentavimo įrašai turėtų žymėti visos informacijos, kuri nėra gauta tiesiogiai iš paties paminklo, statinių grupės arba vietos ar vietovės, šaltinius.
  4. Dokumentavimo įrašai turėtų apimti visą šią informaciją arba jos dalį:
    a) statinio, paminklo arba vietos ar vietovės tipą, formą ir matmenis;
    b) paminklo, statinių grupės arba vietos ar vietovės, atitinkamai vidaus ir išorės ypatumus;
    c) konkretaus paveldo ir jo sudedamųjų prigimtį ir pobūdį, savybes, kultūrinę, meninę ir mokslinę reikšmę, taip pat nurodant kultūrinę, meninę ir mokslinę reikšmę, kurią turi:
    • konkrečios medžiagos, sudėtinės dalys ir konstrukcijos, dekoras, ornamentavimas arba inskripcijos,
    • infrastruktūra, instaliacinė įranga ir mechaniniai įrenginiai,
    • pagalbiniai statiniai, parkai ir sodai, kraštovaizdis ir vietos arba vietovės kultūriniai, topografiniai bei gamtiniai požymiai;
    d) tradicines ir šiuolaikines technologijas bei įgūdžius, taikytus statybai ir palaikymui;
    e) įrodymus kilmės datai, autorystei, nuosavybei, originaliam dizainui, apimčiai, naudojimui ir dekorui nustatyti;
    f) įrodymus nuosekliai naudojimo istorijai, susijusiems įvykiams, struktūros arba dekoro pakeitimams, taip pat išorinių žmogaus arba gamtos veiksnių įtakai nustatyti;
    g) valdymo, palaikymo ir taisymų istoriją;
    h) reprezentatyvius statinio arba vietos ar vietovės medžiagų elementus arba pavyzdžius;
    i) dabartinės šio paveldo būklės įvertinimą;
    j) šio paveldo ir jo apsupties regimojo bei funkcinio sąryšio įvertinimą;
    k) konfliktų ir rizikos, kurių šaltinis yra žmogus arba gamta, taip pat aplinkos tarša arba žemėnauda kaimynystėje, įvertinimą.
  5. Svarstant įvairias priežastis dokumentavimui vykdyti (žr. 1.2 punktą), prireiks skirtingų lygmenų detalumo. Visa minėta informacija, net ir trumpai išdėstyta, suteikia svarbių duomenų vietinio planavimo ir statybos kontrolei bei valdymui. Išsamesnė informacija paprastai būtina vietos ar vietovės arba statinio savininkui, valdytojui arba naudotojui, kai jie siekia konservuoti, palaikyti ir naudoti šį paveldą.

DOKUMENTAVIMO ĮRAŠŲ VALDYMAS, SKLAIDA IR DALIJIMASIS JAIS

  1. Originalius dokumentavimo įrašus reikėtų laikyti saugiame archyve, o šio archyvo aplinka, laikantis pripažintų tarptautinių standartų, privalo užtikrinti, kad saugomoji informacija nepakistų ir būtų apsaugota nuo nykimo.
  2. Visa apimančias rezervines tokių dokumentavimo įrašų kopijas reikėtų laikyti kitoje saugioje vietoje.
  3. Mokslinių tyrimų, vystymo kontrolės ir kitais administraciniais bei teisiniais tikslais tokių dokumentavimo įrašų kopijos, kai priimtina, turėtų būti prieinamos valstybės valdymo institucijoms, suinteresuotiems profesionalams ir visuomenei.
  4. Jei įmanoma, aktualizuoti dokumentavimo įrašai turėtų būti lengvai prieinami pačioje vietoje ar vietovėje – šio paveldo mokslinių tyrimų, valdymo, palaikymo ir pagalbos ištikus stichinei nelaimei tikslais.
  5. Dokumentavimo įrašų formatas turėtų būti standartizuotas, o patys įrašai, jei tik įmanoma, indeksuoti, kad būtų lengviau keistis informacija ir ją gauti vietiniu, nacionaliniu ar tarptautiniu lygmenimis.
  6. Veiksmingas dokumentuotos informacijos kaupimas, valdymas ir sklaida reikalauja, kur tik įmanoma, suprasti ir tinkamai taikyti naujausias informacines technologijas.
  7. Dokumentavimo įrašų buvimo vietos turėtų būti skelbiamos viešai.
  8. Ataskaitos apie pagrindinius bet kurio dokumentavimo rezultatus, kai tinkama, turi būti skleidžiamos ir publikuojamos.

Vertėja Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Angl. abandon – palikti, apleisti, nustoti (saugojus) ir pan.
2 Vert. koment. Angl. surveyors. Kalbama apie visų rūšių matavimus – architektūrinius, topografinius ir įvairius kitus (ypač atliekamus šiuolaikinėmis pažangiomis technologijomis). Tačiau sąvoka matininkas paprastai reiškia vien žemės matuotoją, o kito lietuviško atitikmens, kuris apibrėžtų šią paveldo saugai labai svarbią ir įvairialypę veiklą, dar neturime. Todėl pavartota sąvoka yra sutartinė – ją reikėtų suprasti plačiąja prasme – kaip taikytiną bet kurios rūšies matavimams.
3 Vert. koment. Čia archeologija yra suprantama plačiai – kaip materialiosios kultūros moksliniai tyrimai, atliekami ir fizinės invazijos į autentišką audinį būdu (kasinėjant žemę, zonduojant pastatų sienas ir pan.).
4 Vert. koment. Duomenų aktualizavimas užtikrina pažinimo tęstinumą. Paveldo saugos srityje nepaprastai svarbu, kad visos žinios apie paveldo objektą, sukauptos įvairiais laikotarpiais, skirtingų mokslų ir įvairiais tyrimo aspektais, būtų integruojamos ir sisteminamos. Taip būtų išvengiama mokslinių tyrimų dubliavimo, tyrėjams suteikiama galimybė identifikuoti pažinimo spragas ir toliau tyrinėti. Konservuojant tik aktualios žinios padeda nepakenkti paveldui. Būtent todėl beveik visuose UNESCO ir ICOMOS paveldui skirtuose dokumentuose nustatomas reikalavimas ne tik tirti ir dokumentuoti, bet ir užtikrinti visų tyrimų bei dokumentavimo medžiagos viešumą bei prieinamumą, atiduodant šią informaciją saugoti viešuose archyvuose.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1996; © Jūratė Markevičienė, 2016