ICOMOS PRINCIPAI DĖL SIENINĖS TAPYBOS IŠSAUGOJIMO IR KONSERVAVIMO-RESTAURAVIMO (2003 m.) [EN]

Ratifikuoti ICOMOS 14-osios generalinės asamblėjos
Viktorijos krioklių mieste, Zimbabvėje, 2003 m.

ĮVADAS IR APIBRĖŽTYS

Sieninė tapyba yra žmogaus kūrybos kultūrinė raiška istorijos raidoje, prasidėjusi ankstyviausiuoju uolų menu ir besiplėtojanti iki šiuolaikinių sienų tapinių. Sieninės tapybos kūrinių nykimas ir atsitiktinis arba tyčinis naikinimas – tai netektis, kuri veikia reikšmingą pasaulinio kultūros paveldo dalį. Venecijos chartija (1964 m.) nustatė bendruosius kultūros paveldo konservavimo-restauravimo principus. Amsterdamo deklaracija1 (1975 m.) pateikė integruoto konservavimo koncepciją, o Naros autentiškumo dokumentas (1994 m.) išplėtė šiuos principus, nagrinėdamas kultūrų įvairovę. Atsižvelgiant į šiuos ir atitinkamus papildomus įnašus, tokius kaip ICOM-CC2 etikos kodeksas3 (1984 m.), Pavijos dokumentas4 (1997 m.) ir E.C.C.O5 profesinės gairės6 (1997 m.), šiuo dokumentu siekiama suteikti konkretesnius principus, skirtus sieninės tapybos apsaugai, išsaugojimui ir konservavimui-restauravimui. Todėl šis dokumentas išsako pamatinius ir visuotinai taikytinus principus bei praktikas, bet neatsižvelgia į atskirąsias regionų arba šalių problemas. Prireikus šias bendrąsias nuostatas galima papildyti, regioniniu ir nacionaliniu lygmeniu pateikiant smulkesnių rekomendacijų.

Sieninės tapybos turtingumą grindžia kultūros raiškų įvairovė, estetiniai pasiekimai ir labai skirtingos medžiagos bei technikos, taikytos nuo senovės iki dabarties. Šio dokumento straipsniai skirti tapiniams ant neorganinio pagrindo, tokio kaip tinkas, plytos, molis ir akmuo, tačiau neapima tapybos ant organinio pagrindo, pavyzdžiui, medžio, popieriaus ir drobės. Daugelyje istorinių pastatų esančios kompozitinės medžiagos turi būti aptartos specialiai, nebe šiame dokumente. Architektūriniai paviršiai ir jų apdailos sluoksniai turi savų istorinių, estetinių ir techninių verčių, todėl turėtų būti laikomi vienodai svarbiais istorijos paminklų komponentais.

Sieninės tapybos kūriniai yra neatsiejama paminklų ir vietų bei vietovių dalis. Jie turėtų būti saugomi in situ7. Daugelis sieninę tapybą veikiančių problemų yra susijusios su bloga statinio arba struktūros būkle, taip pat netinkamu naudojimu, palaikomosios priežiūros stoka, dažnais taisymais ir keitimais. Nebepataisomos žalos gali padaryti ir dažnas restauravimas, nebūtini atidengimai8, netinkamų metodų ir medžiagų taikymas. Nesėkmių patiriama dėl žemesnės nei pagal standartus ir netinkamos praktikos bei menkos profesinės kvalifikacijos. Dėl šių priežasčių būtinai reikia atitinkamo dokumento, apimančio deramo sieninės tapybos konservavimo-restauravimo principus.

1 STRAIPSNIS. APSAUGOS POLITIKA

Metodas, kurį būtina taikyti kiekvienos kultūros ir religijos sieninės tapybos apsaugai, yra paminklų ir vietų bei vietovių, kuriose yra sieninės tapybos, surašymas ir suinventorinimas, net jei dabar tapinių nematyti. Kultūros paveldo apsaugos įstatymai ir reglamentai privalo uždrausti sieninės tapybos ir jos aplinkumos naikinimą, neleisti jai degraduoti arba ją keisti. Teisės aktai turėtų ne vien numatyti sieninės tapybos apsaugą, bet ir atverti prieigą prie išteklių, kurių reikia moksliniams tyrimams, profesionaliai konservavimo-restauravimo paveikai ir stebėsenai, taip pat pasirūpinti jų materialiųjų ir nematerialiųjų verčių pripažinimu visuomenėje.

Jeigu prireikia intervencijų, jos turi būti atliktos remiantis išsamiomis visapusiškomis žiniomis ir sutikus atsakingoms valdžios institucijoms. Už bet kokius tokių reglamentų pažeidimus turi būti numatytos teisinės sankcijos. Taip pat reikia numatyti teisines priemones dėl naujų radinių ir jų išsaugojimo, kol laukiama oficialios apsaugos. Regioninio, miestų arba architektūrinio vystymo projektai, tokie kaip kelių ir užtvankų statyba, pastatų konversijos ir pan., kurie veikia sieninę tapybą, neturėtų būti įgyvendinami, pirmiau neišstudijavus ir neįvertinus poveikio bei nenumačius tinkamų šių tapinių saugojimo priemonių.

Siekiant suderinti požiūrius dėl religinių tapinių ir gerbti jų sakralinę funkciją nesumenkinant šio paveldo autentiškumo, būtinos specialios įvairių bendradarbiaujančių valdžios institucijų pastangos.

2 STRAIPSNIS. TYRINĖJIMAS

Kiekvieno konservavimo projektas turėtų prasidėti išsamiai moksliškai ištiriant. Tokių tyrinėjimų tikslas – kuo daugiau sužinoti apie konkrečios struktūros audinį ir jį dengiančius sluoksnius, jų istorines, estetines ir technines dimensijas. Turėtų būti apimtos visos materialiosios ir nematerialiosios tapinio vertės, įskaitant istorinius pakeitimus, papildymus ir restauravimus9. Tam reikia tarpdalykinės prieities.

Kiek įmanoma, tyrinėjimo metodai turėtų būti neardomieji. Ypatingą dėmesį reikia atkreipti į sieninę tapybą, galimai slypinčią po balinimo kalkėmis, dažymo sluoksniais, tinku ir pan. Būtina išankstinė kiekvienos konservavimo programos sąlyga – makro- ir mikromastu moksliškai ištirti10 irimo procesai, atlikta medžiagų analizė ir būklės diagnozė.

3 STRAIPSNIS. DOKUMENTAVIMAS

Laikantis Venecijos chartijos, sieninės tapybos konservavimą-restauravimą turi lydėti skrupulinga dokumentavimo programa – analitinės ir kritinės ataskaitos pavidalu, iliustruota piešiniais, kopijomis, fotonuotraukomis, atvaizdžiais11 ir pan. Privaloma dokumentuoti tapinių būklę, sukūrimo procesui ir objekto istorijai priklausančius techninius ir formos požymius. Dar daugiau – turėtų būti dokumentuotas kiekvienas konservavimo-restauravimo etapas, naudotos medžiagos ir taikyta metodologija. Ši ataskaita turėtų būti padėta į viešos institucijos archyvą, užtikrinant prieigą suinteresuotajai visuomenei. Tokios dokumentacijos kopijas taip pat reikėtų saugoti in situ arba jas turi turėti už paminklą atsakingi asmenys. Taip pat rekomenduojama publikuoti šio darbo rezultatus. Tokių tyrinėjimų, diagnozės ir atliekamos paveikos dokumentacijoje taip pat reikėtų atsižvelgti į apibrėžiamus ploto vienetus12. Įprastinius rašytinio ir grafinio dokumentavimo būdus galima papildyti skaitmeniniais13. Visgi, nepaisant atlikimo technikos, ypač svarbu, kad dokumentavimo įrašai būtų ilgaamžiai, o dokumentacija – prieinama ir ateityje.

4 STRAIPSNIS. PREVENCINIS KONSERVAVIMAS, PALAIKYMAS IR VIETOS VALDYMAS

Prevencinio konservavimo tikslas yra sukurti palankias – irimą mažinančias – sąlygas14 ir išvengti nebūtinų pataisomosios paveikos procedūrų, tuo ilginant sieninės tapybos kūrinių gyvavimo trukmę. Esminiai prevencinio konservavimo komponentai yra tinkama stebėsena ir fizinės aplinkos sąlygų kontrolė. Netinkamos klimato sąlygos15 ir problemos dėl drėgmės gali tapti nykimo ir biologinio užteršimo16 priežastimi. Stebėsena gali aptikti prasidedančius tapinio arba jo pagrindo struktūros irimo procesus, tokiomis aptiktimis užkertant kelią tolesnei žalai. Jau ankstyvoje stadijoje galima atpažinti deformacijas ir stabilumo mažėjimą, kurie gali baigtis netgi visišku laikančiosios struktūros suirimu. Sieninės tapybos saugojimą geriausiai užtikrina nuolatinė pastato arba kitos struktūros palaikomoji priežiūra.

Sieninei tapybai gali pakenkti netinkamas arba nekontroliuojamas paminklų ir vietų su tapiniais viešas naudojimas. Tuomet gal prireiktų apriboti lankytojų skaičių, o tam tikrais atvejais – laikinai uždrausti visuomenei lankyti tokius objektus17. Tačiau labiau pageidautina, kad visuomenė turėtų galimybių išgyventi ir branginti sieninės tapybos kūrinius kaip bendrojo kultūros paveldo sudėtinę dalį. Todėl labai svarbu, kad vietos valdymas apimtų ir kruopščiai suplanuotą prieigą bei naudojimą, kiek įmanoma išsaugant autentiškas paminklų ir vietų bei vietovių materialiąsias ir nematerialiąsias vertes.

Dėl įvairių sociologinių, ideologinių ir ekonominių priežasčių daugelis tapinių, neretai išdėstytų atsietose vietose, tampa vandalizmo ir vagysčių aukomis. Tokiais atvejais atsakingos valdžios institucijos turėtų imtis specialių prevencinių priemonių.

5 STRAIPSNIS. KONSERVAVIMO-RESTAURAVIMO PAVEIKOS PROCEDŪROS

Sieninė tapyba yra integrali pastato arba kitos struktūros dalis. Todėl jos konservavimas turėtų būti svarstomas drauge su viso architektūros objekto ir jo aplinkumos audiniu. Bet kuri intervencija į paminklą privalo atsižvelgti į konkrečius tapinių ypatumus ir jų išsaugojimo sąlygas. Visos intervencijos, pavyzdžiui, sutvirtinimas, valymas bei reintegravimas18, neturėtų viršyti būtino minimalaus lygio. Tai leistų išvengti bet kokio materialiojo ir vaizdinio autentiškumo mažinimo. Jei tik įmanoma, reikėtų išsaugoti, geriausiai in situ, stratigrafinių sluoksnių19 ėminius, patvirtinančius tapinių istoriją.

Savaiminis senėjimas yra laiko pėdsakų liudijimas, todėl turėtų būti gerbiamas. Neatgręžtines chemines ir fizines transformacijas reikia palikti, jeigu jas pašalinti būtų žalinga. Ankstesni restauravimai, papildymai ir užtapymai yra tapinio istorijos dalis. Todėl juos reikėtų laikyti ankstesnių interpretacijų liudijimais ir kritiškai įvertinti.

Visus sieninės tapybos konservavimui-restauravimui taikomus metodus ir naudojamas medžiagas reikia parinkti atsižvelgiant į būsimos paveikos galimybę20. Naujų medžiagų naudojimas ir metodų taikymas privalo būti pagrįsti išsamiais ir visapusiškais mokslo duomenimis, taip pat teigiamais testavimo – tiek laboratorijose, tiek vietoje – rezultatais. Tačiau būtina nepamiršti, kad ilgalaikiai naujų medžiagų bei metodų poveikiai sieninei tapybai nėra žinomi ir gali būti žalingi. Todėl reikėtų skatinti tradicinių medžiagų naudojimą, jei tik jos suderinamos su tapinio ir jo aplinkinės struktūros komponentais.

Restauravimo tikslas – padidinti tapinio formos ir turinio raiškumą, drauge gerbiant originalųjį kūrinį ir jo istoriją21. Estetinis reintegravimas22 padeda mažinti žalos matomumą. Jis turėtų būti atliekamas visų pirma ten, kur nėra originalios tapinio medžiagos23. Retušuoti ir rekonstruoti reikėtų taip, kad retušą bei rekonstrukcijas galima būtų atskirti nuo originalo. Visi papildymai turi būti lengvai pašalinami24. Būtina vengti užtapymų.

Sieninės tapybos atidengimas reikalauja gerbti istorinę situaciją ir įvertinti tai, kas galėtų būti prarasta. Ši operacija turėtų būti atliekama tik iš anksto ištyrinėjus tapinių fizinę būklę, dydį ir vertę, taip pat nedarant žalos, jei tik įmanoma. Naujai atidengti tapiniai neturėtų patirti nepalankių sąlygų poveikio.

Kai kuriais atvejais dekoratyvios sieninės tapybos arba dažytų architektūrinių paviršių rekonstrukcija gali būti konservavimo-restauravimo programos dalis. Tai reikalauja konservuoti autentiškus fragmentus. Taip pat juos galbūt prireiks visiškai arba iš dalies padengti apsauginiais sluoksniais. Gerai dokumentuotos ir profesionaliai atliktos rekonstrukcijos, kurioms naudotos tradicinės medžiagos ir technikos, gali tapti fasadų ir interjerų istorinio pavidalo liudijimais.

Konservavimo-restauravimo projektams bet kurioje jų stadijoje būtinas kompetentingas vadovavimas ir atitinkamų valdžios institucijų pritarimas. Pageidautina, kad kompetentingos valdžios arba kitos institucijos, komerciškai nesuinteresuotos rezultatais, užtikrintų nepriklausomą projektų vykdymo priežiūrą. Būtina konkrečiai įvardyti asmenis, atsakingus už valdymo sprendimus, o pačius darbus privalo atlikti reikiamų žinių ir įgūdžių turintys profesionalai.

6 STRAIPSNIS. EKSTREMALIOMS SITUACIJOMS SKIRTOS PRIEMONĖS

Saugant sieninę tapybą, skubos atvejais reikia neatidėliotinų ekstremalioms situacijoms skirtų paveikos priemonių. Naudotos medžiagos ir taikytos technikos neturi užkirsti kelio vėlesnei paveikai. Reikiamas konservavimo priemones būtina įgyvendinti taip greitai, kaip įmanoma, gavus atitinkamų valdžios institucijų leidimą.

Atskyrimas ir perkėlimas25 yra pavojingos, drastiškos ir neatgręžtinės operacijos, kurios nepaprastai stipriai veikia tapinio fizinę kompoziciją, materialiąją struktūrą ir estetinius ypatumus. Todėl šios operacijos pateisinamos tik ekstremaliais atvejais, kai visos pasirinktys atlikti paveiką in situ nėra perspektyvios. Ištikus tokioms situacijoms, sprendimus, susijusius su atskyrimu ir perkėlimu, visada turėtų priimti veikiau profesionalų darbo grupė nei pavienis konservavimo darbus atliekantis asmuo. Kur tik įmanoma, atskirtieji tapiniai turėtų būti sugrąžinti į savo kilmės vietą.

Būtina imtis specialių priemonių, kurios apsaugotų atskirtuosius tapinius, užtikrintų jų palaikomąją priežiūrą ir prevenciją nuo vagystės ir išsklaidymo.

Kai ant esamo dekoro dedamas dengiamasis sluoksnis, kurio paskirtis – žalos arba irimo prevencija, apsaugant tapinį nuo jį veikiančios nepalankios fizinės aplinkos, toks padengimas turėtų būti atliktas medžiagomis, suderinamomis su šia sienine tapyba, ir tokiu būdu, kad ateityje tapinius galima būtų atidengti.

7 STRAIPSNIS. MOKSLINIAI TYRIMAI IR VIEŠOJI INFORMACIJA

Mokslo tyrimų projektų įtvirtinimas sieninės tapybos konservavimo-restauravimo srityje yra iš esmės būtinas tvaraus išsaugojimo politikai. Reikia skatinti mokslinio tyrimo klausimais pagrįstus tyrinėjimus, kurie gali suteikti daugiau žinių apie degradacijos procesus. Esminis dalykas, įgyvendinant atitinkamus konservavimo projektus, – mokslo tyrimai, kurie praplėstų mūsų žinias apie originalo tapybos technikas, taip pat apie ankstesnėje restauravimo praktikoje naudotas medžiagas ir taikytus metodus. Tokie mokslo tyrimai taip pat yra svarbūs susijusiems meno ir mokslo26 dalykams. Reikėtų ypač mažinti reikšmingo audinio pažeidimą studijavimo tikslais arba norint gauti ėminių.

Svarbi mokslo tyrimų ypatybė yra žinių sklaida, kuri turėtų būti vykdoma tiek profesiniu, tiek populiarinimo lygmenimis. Viešai skelbiamos žinios gali labai padidinti informuotumą apie tai, kad sieninę tapybą reikia išsaugoti, net jei konservavimo-restauravimo darbai galėtų sukelti laikinų nepatogumų.

8 STRAIPSNIS. PROFESINĖS KVALIFIKACIJOS IR IŠSIMOKSLINIMAS

Sieninės tapybos konservavimas-restauravimas yra specializuotas paveldo išsaugojimo srities dalykas. Šis darbas reikalauja specifinių žinių, įgūdžių, ypatingos patirties ir atsakomybės, todėl šios rūšies kultūros paveldo konservatoriai-restauratoriai turi gauti tokį profesinį išsilavinimą ir išsimokslinimą, kurį rekomenduoja ICOM komiteto konservavimui etikos kodeksas (1984 m.) ir tokios asociacijos kaip E.C.C.O (Europos konservatorių-restauratorių organizacijų konfederacija) ir ENCoRE (Europinis švietimo konservavimo-restauravimo srityje tinklas).

9 STRAIPSNIS. ATNAUJINIMO TRADICIJOS

Daugelyje pasaulio regionų autentiškoji dailininkų ir amatininkų kuriamos sienų tapybos praktika yra tęsiama kartojant istorines puošybines bei ikonografines programas ir naudojant tradicines medžiagas bei technikas. Šios tradicijos turėtų būti tvariai palaikomos tenkinant religinius-kultūrinius poreikius ir laikantis Naros principų. Nors labai svarbu išsaugoti šias specifines žinias, tai nereiškia, jog konservavimo-restauravimo paveikos procedūras turi atlikti amatininkai arba dailininkai27.

10 STRAIPSNIS. TARPTAUTINIS BENDRADARBIAVIMAS

Dalijimosi bendrojo paveldo globa idėjai pritariama nacionaliniu ir tarptautiniu požiūriais. Todėl visais lygmenimis būtina skatinti žinių mainus ir informacijos sklaidą. Tarpdalykinio bendradarbiavimo dvasia sieninės tapybos konservatoriams-restauratoriams reikia palaikyti ryšius su savo kolegomis kitose šalyse ir su atitinkamomis institucijomis bei specialistais visame pasaulyje.

Šio dokumento projektas dabartiniu pavidalu buvo parengtas Kopenhagoje, 2002 metų spalio 28 – lapkričio 1 dienomis. Jis redaguotas ir baigtas Tesalonikuose 2003 metų gegužės 8–9 dienomis.

Pranešėja:

Isabelle Brajer

Dalyviai:

R. C. Agrawal (Indija)

Valia Anapliotou (Graikija)

Stefan Belishki (Bulgarija)

Giorgio Bonsanti (Italija)

Isabelle Brajer (Danija)

Marjan Buyle (Belgija)

Jaime Cama Villafranca (Meksika)

Nikolas Charkiolakis (Graikija)

Rob Crèvecoeur (Nyderlandai)

Luigi Dei (Italija)

Alberto Felici (Italija)

Vaios Ganitis (Graikija)

George Kavakas (Graikija)

Haris Lionis (Graikija)

Penelope Mavroudi (Graikija)

Vassilis Petropoulos (Graikija)

Michael Petzet (Vokietija)

Ursula Schädler-Saub (Vokietija)

Walter Schudel (Belgija)

Nimal de Silva (Šri Lanka)

Roland Silva (Šri Lanka)

Kirsten Trampedach (Danija)

Ioannis Zervos (Graikija)

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Priimta Europos architektūros kongreso, 1975-uosius metus pažymint kaip Europos architektūros paveldo metus. Chartiją paskelbė Europos Tarybos Ministrų Komitetas.
2 Vert. koment. ICOM-CC (ICOM tarptautinis komitetas konservavimui) yra ICOM (Tarptautinė muziejų taryba) komitetas, kurio specializacija – bendrieji konservavimo-restauravimo klausimai.
3 Vert. koment. ICOM etikos kodeksą ICOM-CC parengė dar 1984 m. Šį profesinės etikos kodeksą ICOM priėmė 1986 m., vėliau  (2001 ir 2004 m.) pataisė. Dabar jis vadinamas ICOM etikos kodeksu muziejams ir pagrindinis tarptautinis konservavimo-restauravimo etikos dokumentas muziejininkystės, kilnojamojo ir iš dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos srityje.
4 Vert. koment. Tai Europos kultūros paveldo konservavimo-restauravimo ekspertų priimtos rekomendacijos Europos Sąjungai dėl konservatoriaus-restauratoriaus profesijos įteisinimo, universitetinio profesinio išsimokslinimo užtikrinimo, universitetinių programų rengimo ir pan.
5 Vert. koment. E.C.C.O yra Europos konservatorių-restauratorių organizacijų konfederacija.
6 Vert. koment. E.C.C.O profesinės gairės apibrėžia konservatoriaus-restauratoriaus profesiją; nusako, kad šią profesiją iš kitų išskiria specifinis, konservavimo-restauravimo srities studijomis įgytas, profesinis išsimokslinimas ir profesiniai įgūdžiai; nustato profesinės etikos kodeksą; apibrėžia universitetinio profesinio išsimokslinimo lygmenis ir privalomas teorinių žinių bei praktinių žinių sritis. Priėmusi šias gaires 1997 m., E.C.C.O jas vėliau aktualizavo, paskutinė redakcija priimta 2004 m.
7 Vert. koment. buvimo (radimo), kitaip kilmės, vietoje. Išsaugoti paveldą in situ, jei tik įmanoma, yra viena iš pagrindinių paveldo autentiškumo apsaugos sąlygų.
8 Vert. koment. Sieninės tapybos atidengimas – tai invaziniai tyrimai, kuriais nuimami viršutiniai sluoksniai, norint moksliškai ištirti giliau esančiuosius, pažinti visą tapinių istorinę raidą. Taip daromas itin didelis poveikis paveldo autentiškumui – nuimtų sluoksnių neįmanoma sugrąžinti į buvusią vietą, o paliktieji patiria stiprius neigiamus aplinkos poveikius, nuo kurių pirmiau buvo apsaugoti, ir dėl to gali labai nukentėti, jeigu nedelsiant nesiimama būtinų konservavimo darbų (kurie ne visada įmanomi, pvz., stokojant lėšų).
9 Vert. koment. Paveldo savaiminis keitimasis ir keitimas, įskaitant įvairiais laikotarpiais atliktą įvairų istorinį restauravimą, yra svarbus jo istorinės raidos liudijimas.
10 Vert. koment. Angl. scientific investigation. Tai ištyrimas fizinių ir biomedicinos mokslų (ypač fizikos, chemijos ir mikrobiologijos) metodais, siekiant identifikuoti materialius konkretaus paveldo irimo procesus.
11 Vert. koment. Angl. mapping. Tai įvairios išsidėstymo schemos, pvz., statinių su tapiniais vietovėje, tapinių vietų statinyje, aplinkos poveikių, tapybinių sluoksnių, tapinio pažeidimų ir netekčių vietų bei tipų išsidėstymo tapinyje ir pan.
12 Vert. koment. Sakoma, kad tokį plotą reikia nurodyti konkrečiai, pvz., rašyti xx kv. cm, o ne „mažas“ arba „didelis“ plotas.
13 Vert. koment. Kai buvo rengiama ši chartija, skaitmeninis dokumentavimas, ypač lauko sąlygomis, dar nebuvo plačiai paplitęs konservavimo srityje, be to, Chartija skirta visoms pasaulio šalims, ne tik išsivysčiusiosioms.
14 Vert. koment. Kalbama apie fizinės terpės sąlygas.
15 Vert. koment. Kalbama apie tiesiogiai veikiančias objektą tiek iš išorės, tiek ir vidaus erdvėse sąlygas (pastaruoju atveju paprastai nurodomos „mikroklimato sąlygos“).
16 Vert. koment. Pvz., puvimo bakterijos, pelėsių grybeliai, vabzdžiai ir t. t.
17 Vert. koment. Kartais lankymą tenka uždrausti visiškai. Pvz., vienas įstabiausių paleolito dailės kūrinių – tapinių kompleksas Lasko urve, Pietų Prancūzijoje, jau keliasdešimt metų patiria didelę grėsmę dėl biologinio užteršimo. Mikroklimato pasikeitimą sukėlė pernelyg dideli lankytojų srautai ir kitos išorės priežastys. Todėl urvas jau keliasdešimt metų uždarytas lankytojams, o nuo 2008 m. – net mokslininkams ir konservatoriams, tyrinėjantiems nykimo priežastis ir ieškantiems kovos su jomis būdų (daromos tik retos išimtys stebėsenos ir pan. tikslais). Kita vertus, buvo sukurtas vadinamasis Lasko II – itin preciziška (milimetrų tikslumu) urvo replika, rodanti pagrindines jo dalis. Taigi lankytojai gali gėrėtis tik šia replika, bet ne tapybos originalu.
18 Vert. koment. vienio (vientisumo) sugrąžinimas.
19 Vert. koment. Senoviniai tapiniai paprastai turi keletą, kartais net keliolika sluoksnių – tapinio atlikimo technologinių (nuo pagrindo iki paviršiaus) pertapymų, atsiradusių dėl laikui bėgant besikeičiančių vertybių, požiūrių, skonių, taip pat dėl ankstesnių konservacijų ir restauracijų. Stratigrafiniais moksliniais tyrimais identifikuojami šie sluoksniai, nustatomas jų atsiradimo laikas, sudėties medžiagos ir pan.
20 Vert. koment. Turimas galvoje atgręžtinumas – vienas pagrindinių šiuolaikinio konservavimo principų, pagal kurį bet kuriuos naujus paveldo objekto keitimus (įskaitant konservavimą ir restauravimą) reikia atlikti, užtikrinant galimybę ateityje pašalinti invazijų poveikius ir grįžti kuo arčiau originalios (autentiškos) būklės, kad tą patį paveldo objektą būtų galima „gydyti kitaip“.
21 Vert. koment. Konservuoti būtina, antraip neįmanoma išsaugoti paveldo. Tačiau šimtmečius veikti laiko ir žmonių senieji kūriniai gali būti labai pakitę, sunkiai įžvelgiami, todėl ne specialistui sunku juos įvertinti, jais grožėtis. Restauravimu siekiama padėti visuomenei juos geriau pamatyti. Diskursas dėl to, kaip reikėtų atskleisti buvusį vaizdą (t. y. restauruoti), jau nuo XIX a. yra labai svarbi paveldo saugos diskurso ašis.
22 Vert. koment. Kūrinio vientiso pavidalo vizualizavimas įvairiomis grafinėmis priemonėmis – nuo „užuominų“ apie buvusį vaizdą lengvu pieštiniu kontūru iki beveik visiškos vaizdo rekonstrukcijos.
23 Vert. koment. Saugant išlikusių dalių materialųjį autentiškumą.
24 Vert. koment. Turimas galvoje atgręžtinumo principas, žr. 20 komentarą.
25 Vert. koment. Tai sudėtinga „chirurginė“ paveikos procedūra, kuria tapinys su pagrindu atskiriamas nuo sienos mūro, perkeliamas ant specialiai suformuoto naujo pagrindo, taip paverčiant tapinį kilnojamuoju.
26 Vert. koment. Angl. arts and sciences. Sąvoka apima meno, humanitarinius bei socialinius mokslus (arts) ir fizinius, biomedicinos bei technologijos mokslus (sciences).
27 Vert. koment. Turima galvoje, kad jas turi atlikti profesionalai – konservatoriai-restauratoriai.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2003; © Jūratė Markevičienė, 2016