ISTORINIŲ MIESTŲ IR MIESTO TERITORIJŲ KONSERVAVIMO CHARTIJA 
(Vašingtono chartija, 1987 m.) [EN]

Priimta ICOMOS generalinės asamblėjos Vašingtone1, Kolumbijos apygardoje, 1987 metais

PREAMBULĖ IR APIBRĖŽTYS

Visos miestų bendruomenės, tiek susidariusios laipsniškai, laikui slenkant, tiek suburtos tikslingai, yra istorijos raidoje atsiradusios visuomenių įvairovės raiška.

Ši chartija skirta didelėms ir mažoms istorinėms miesto teritorijoms, įskaitant didmiesčius, miestus, taip pat istorinius centrus bei kvartalus drauge su jų gamtine ir žmogaus sukurta aplinka. Joms tenka istorijos dokumentų vaidmuo, tačiau jos taip pat įkūnija tradicinių miestiškųjų kultūrų vertes. Šiandien daugelis tokių teritorijų atsidūrė pavojuje, fiziškai degraduoja, yra žalojamos arba net naikinamos veikiant miestų vystymuisi, kuris visur seka paskui visuomenių pramonėjimą.

Susidūrusi su šia dramatiška situacija, kuri dažnai veda neatgręžtinių kultūrinių, socialinių ir net ekonominių netekčių link, Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių taryba (ICOMOS) mano, jog būtina patvirtinti tarptautinę chartiją, skirtą istoriniams miestams ir istorinėms miesto teritorijoms, kuri papildytų Tarptautinę paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartiją, paprastai vadinamą Venecijos chartija.

Šis naujasis tekstas apibrėžia principus, siekinius ir metodus, kurie būtini istoriniams miestams ir miesto teritorijoms konservuoti. Juo taip pat siekiama skatinti privataus ir bendruomeninio gyvenimo šiose teritorijose darną ir raginti išsaugoti šias kultūros vertybes, nes, tegu ir kuklaus dydžio, jos sudaro žmonijos atmintį.

UNESCO Rekomendacija dėl istorinių teritorijų saugojimo ir šiuolaikinio vaidmens (Varšuva–Nairobis, 1976 m.) ir įvairūs kiti tarptautiniai dokumentai nustato, kad „istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimą“ reikia suprasti kaip tokių miestų ir teritorijų apsaugai, konservavimui bei restauravimui ir kaip šio paveldo vystymui bei harmoningam pritaikymui šiuolaikiniam gyvenimui būtinus žingsnius.

PRINCIPAI IR SIEKINIAI

  1. Siekdamas didžiausio veiksmingumo, istorinių miestų ir kitokių istorinių miesto teritorijų konservavimas turėtų tapti neatsiejama sanglaudžios ekonominio bei socialinio vystymo politikos, taip pat miestų ir regioninio planavimo dalimi kiekvienu lygmeniu.
  2. Išsaugotinos savybės yra miesto arba miesto teritorijos istorinis charakteris ir visi šį charakterį išreiškiantys materialieji bei dvasiniai elementai, ypač:
    1. miesto sandaros modeliai, kuriuos charakterizuoja žemės sklypai ir gatvės;
    2. statinių ir žaliųjų bei atvirųjų erdvių sąryšiai;
    3. statinių formos pavidalas, jų vidus ir išorė, kuriuos charakterizuoja statinių mastelis, dydis, stilius, konstrukcijos, medžiagos, koloritas ir dekoras;
    4. miesto arba miesto teritorijos sąryšis su jį supančia aplinkuma, tiek gamtine, tiek žmogaus sukurta; taip pat
    5. įvairios funkcinės paskirtys, kurias laikui bėgant įgijo miestas arba miesto teritorija.
      Bet koks pavojus šioms savybėms keltų grėsmę istorinio miesto arba istorinės miesto teritorijos autentiškumui.
  3. Gyventojų dalyvavimas ir įsitrauktis yra iš esmės svarbūs konkrečių konservavimo programų sėkmei, todėl turėtų būti skatinami. Istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimas visų pirma rūpi jų gyventojams.
  4. Istorinio miesto arba miesto teritorijos konservavimui reikia išmintingo atsargumo, sisteminės prieities ir griežtumo. Tačiau reikėtų vengti sustabarėjimo, nes konkrečiais atvejais gali atsirasti specifinių problemų.

METODAI IR PRIEMONĖS

  1. Prieš planuojant istorinių miestų ir miesto teritorijų konservavimą, turėtų būti atliktos daugiadalykės studijos.
    Konservavimo planai privalo apimti visus atitinkamus veiksnius, įskaitant archeologiją, istoriją, technologijas, sociologiją ir ekonomiką.
    Turėtų būti aiškiai nustatyti pagrindiniai konservavimo plano tikslai, taip pat teisinės, administracinės ir finansinės priemonės, būtinos jiems pasiekti.
    Konservavimo planas turėtų siekti darniai susieti istorines miesto teritorijas ir miestą kaip vienį.
    Konservavimo planas turėtų nustatyti, kuriuos statinius būtina išsaugoti, kuriuos reikėtų išsaugoti tam tikromis aplinkybėmis, o kuriuos visiškai išskirtinėmis aplinkybėmis galima būtų paaukoti.
    Prieš pradedant bet kokią intervenciją reikėtų kruopščiai dokumentuoti esamą būklę.Konservavimo planą turėtų palaikyti konkrečios istorinės teritorijos gyventojai.
  2. Kol nepriimtas konservavimo planas, bet kuri būtina konservavimo veikla turėtų būti atliekama laikantis šios Chartijos ir Venecijos chartijos principų bei tikslų.
  3. Lemiamas dalykas veiksmingam istorinio miesto arba istorinės miesto teritorijos konservavimui yra nuolatinė palaikomoji šių teritorijų priežiūra.
  4. Naujos funkcijos ir veiklos turėtų būti suderinamos su konkrečiu istorinio miesto arba istorinės miesto teritorijos charakteriu.
    Šių teritorijų pritaikymas šiuolaikiniam gyvenimui reikalauja atsargiai įrenginėti arba gerinti komunalinių paslaugų infrastruktūrą.
  5. Vienas iš pagrindinių konservavimo siekinių turėtų būti būsto gerinimas.
  6. Prireikus pastatyti naujų statinių arba pritaikyti esamus, būtina gerbti esamą erdvinės formos sandarą, ypač mastelio ir žemės sklypų dydžio atžvilgiu.
    Nereikėtų varžyti šiuolaikinių, aplinkumai harmoningų elementų įterpties, nes tokie požymiai gali papildomai praturtinti teritoriją.
  7. Istorinio miesto arba istorinės miesto teritorijos istorijos pažinimą reikėtų plėtoti, archeologiškai ištiriant ir tinkamai išsaugant archeologinius radinius2.
  8. Transporto eismą istoriniame mieste arba istorinėje miesto teritorijoje būtina kontroliuoti, o automobilių stovėjimo vietos turi būti suplanuotos taip, kad nežalotų istorinio audinio arba jo aplinkos.
  9. Jei miesto arba regiono planavimu numatoma tiesti svarbesnius automobilių kelius, jie privalo nesiskverbti į istorinį miestą arba istorinę miesto teritoriją, tačiau turėtų palengvinti prieigą prie šių miesto dalių.
  10. Siekiant saugoti kultūros paveldą, taip pat užtikrinti gyventojų saugumą ir gerovę, istoriniai miestai turėtų būti apsaugoti nuo stichinių nelaimių ir grėsmės šaltinių, tokių kaip tarša ir vibracija.
    Nesvarbu, kokio pobūdžio stichinė nelaimė paveiktų istorinį miestą arba istorinę miesto teritoriją, tačiau prevencinės ir atitaisomosios priemonės privalo būti pritaikytos konkrečiam susijusių vertybių charakteriui.
  11. Siekiant paskatinti gyventojus dalyvauti ir įsitraukti, turėtų būti sukurta bendroji informavimo programa, skirta visiems gyventojams, pradedant mokyklinio amžiaus vaikais.
  12. Visoms profesijoms, susijusioms su konservavimu, reikia suteikti specializuotą mokymą.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. ICOMOS 8-oji generalinė asamblėja (skaitmeninės dokumentų versijos nėra).
2 Vert. koment. Archeologiniai tyrinėjimai pabrėžiami būtent todėl, kad paveldo saugojimo procese kitų sričių mokslinės studijos paprastai yra išankstinės, atliekamos prieš pradedant bet kokias intervencijas į paveldą, o archeologiniai tyrimai mieste neretai vykdomi dėl paveldo pažinimui šalutinių, atsitiktinių priežasčių – planuojant kitokias veiklas, ypač statybos ir pan.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1987; © Jūratė Markevičienė, 2016