Jungtiniai ICOMOS-TICCIH pramonės paveldo vietų bei vietovių, struktūrų, teritorijų ir kraštovaizdžių konservavimo principai
(Dublino principai) [EN]

Priimti ICOMOS 17-osios generalinės asamblėjos 2011 m. lapkričio 28 d.

Preambulė

Visame pasaulyje daugybė nepaprastai įvairių vietų bei vietovių, struktūrų, kompleksų, miestų bei gyvenviečių, teritorijų, kraštovaizdžių ir kelių liudija žmogaus užsiėmimą pramonine gavyba ir gamyba. Daugelyje vietų šis paveldas vis dar naudojamas, o industrializavimas tebėra gyvas procesas, kuriame juntamas istorinis tęstinumas. Kitose vietose jis pateikia archeologinių praeities veiklos ir technologijų įrodymų. Pramonės paveldas apima ne vien materialųjį paveldą, susijusį su pramonės technologijomis bei procesais, inžinerija, architektūra, miestų planavimu, bet ir daugelį nematerialiųjų dimensijų, įkūnytų darbininkų ir jų bendruomenių įgūdžiuose, prisiminimuose ir socialiniame gyvenime.

Pastaruosius du šimtmečius pastebimas globalus pramonėjimo procesas – tai reikšmingas žmonių istorijos tarpsnis, todėl jo paveldas ypač svarbus ir lemtingas moderniajam pasauliui. Pramonėjimo pirmtakus ir pradininkus galima atpažinti daugelyje pasaulio dalių nuo pat senovės per tebeveikiančias arba archeologines vietas bei vietoves, o mūsų akiratis aprėpia bet kuriuos šio proceso ir jo paveldo pavyzdžius. Tačiau mūsų tikslais šių „Jungtinių principų“ interesai visų pirma sutampa su bendrosiomis sąvokomis, būdingomis moderniosios epochos pramoninei revoliucijai, kurią ženklina išskirtinės ir specializuotos gamybos, transporto ir energetikos vystymosi arba panaudojimo procesai ir technologijos, prekyba ir komercinės sąveikos, taip pat nauji socialiniai ir kultūriniai modeliai.

Pramonės paveldas yra itin pažeidžiamas, dažnai patiria riziką arba yra prarandamas dėl to, kad stinga informuotumo, dokumentacijos, pripažinimo arba apsaugos, taip pat dėl ekonominių tendencijų kaitos, neigiamo suvokimo, aplinkos apsaugos problemų arba savo išskirtinio dydžio ir sudėtingumo. Visgi pratęsdamas egzistuojančių struktūrų eksploatavimo trukmę ir jų įkūnytąją energiją, pastatytojo pramonės paveldo konservavimas gali prisidėti vietos, nacionaliniu ir tarptautiniu lygmenimis siekiant tvaraus vystymosi tikslų. Šis paveldas paliečia tiek socialinius, tiek fizinius ir su aplinka susijusius vystymosi aspektus, ir būtent tokį jį reikėtų pripažinti.

Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi mokslo tyrimai, tarptautinis ir tarpdalykinis bendradarbiavimas, daugėjo bendruomeninių iniciatyvų. Visa tai nepaprastai padėjo labiau branginti pramonės paveldą, taip pat padidino valdytojų, suinteresuotųjų asmenų ir profesionalų bendradarbiavimą. Šiai pažangai buvo naudinga ICOMOS – Tarptautinės paminklų ir vietų bei vietovių tarybos – tarptautinių nuorodų ir gairių visumos1 plėtotė, taip pat tarptautinių rekomendacijų ir priemonių, tokių kaip 1972 m. priimtoji UNESCO pasaulio paveldo konvencija, įgyvendinimas. Tarptautinis pramonės paveldo konservavimo komitetas (TICCIH)2 2003 m. priėmė Nižnyj Tagilo chartiją dėl pramonės paveldo, pirmąjį tokiu lygmeniu pripažintą tarptautinį nurodomąjį dokumentą, pateikiantį šios paveldo srities apsaugos ir konservavimo gaires.

Patvirtindami ypatingą pramonės paveldo pobūdį ir problemas bei grėsmes, kurios veikia šį paveldą dėl jo susieties su šiuolaikiniais ekonominiais, teisiniais, kultūriniais ir aplinkos kontekstais, ICOMOS ir TICCIH nori išplėsti savo bendradarbiavimą, priimdami šiuos Principus ir skatindami juos skleisti bei naudoti. Principų paskirtis – padėti dokumentuojant, apsaugant, konservuojant ir pripažįstant pramonės paveldą kaip viso pasaulio žmonių visuomenių paveldo dalį.

1. Apibrėžtis. Pramonės paveldą sudaro vietos bei vietovės, struktūros, kompleksai, teritorijos ir kraštovaizdžiai, taip pat su jais susiję mechaniniai įrenginiai, daiktai arba dokumentai, liudijantys praeityje vykusius arba tebevykstančius gamybos, žaliavų gavybos ir pavertimo gaminiais procesus, taip pat susijusios energetikos ir transporto infrastruktūros. Pramonės paveldas atspindi gelminį kultūrinės ir gamtinės aplinkos sąryšį, nes, siekiant pagaminti ir paskirstyti produktus po platesnes rinkas, pramoniniai procesai – tiek senoviniai, tiek modernieji – priklauso nuo žaliavų gamtinių šaltinių, energetikos ir transporto tinklų. Šis paveldas apima tiek materialiąsias – kilnojamas ir nekilnojamas – vertybes, tiek nematerialiąsias dimensijas – techninį išmanymą, darbo ir darbininkų organizavimą, taip pat sudėtingą socialinį ir kultūrinį palikimą, kuris formavo bendruomenių gyvenimą ir organizaciniu atžvilgiu stipriai pakeitė ištisas visuomenes ir apskritai visą pasaulį.

2. Pramonės paveldo vietos bei vietovės yra nepaprastai įvairios tikslais, sandara, pavidalu ir laikui bėgant vykusia raida. Daugelis jų reprezentuoja procesus, technologijas, taip pat regionines arba istorines sąlygas, o kitos yra išskirtiniai pasiekimai, darę įtaką pasauliui. Dar kita jų dalis – tai kompleksai ir daugelį vietų apimanti veikla arba sistemos, turinčios nemažai vienas nuo kito priklausomų komponentų. Jos neretai pasižymi skirtingomis technologijomis ir priklauso įvairiems istoriniams laikotarpiams. Pramonės paveldo reikšmė ir vertės glūdi pačiose struktūrose ir vietose bei vietovėse, jų materialiajame audinyje, komponentuose, mechaniniuose įrenginiuose ir apsuptyje, ryškėja pramoniniuose kraštovaizdžiuose, rašytinėje dokumentacijoje, taip pat nematerialiuosiuose liudijimuose, kurie slypi prisiminimuose, mene ir papročiuose.

I. Dokumentuoti ir suprasti pramonės paveldo struktūras, vietas bei vietoves, teritorijas bei kraštovaizdžius ir jų vertes

3. Pramoninių struktūrų, vietų bei vietovių, kraštovaizdžių ir susijusių mechaninių įrenginių bei kitos įrangos, įrašų arba nematerialiųjų aspektų moksliniai tyrimai ir dokumentavimas yra esminiai dalykai, siekiant identifikuoti, konservuoti ir pripažinti šio paveldo reikšmę bei vertę. Lemiamas konservavimo išteklius yra su senaisiais gamybos procesais susiję žmonių įgūdžiai ir žinios. Todėl į juos būtina atsižvelgti šio paveldo vertinimo procese.

4. Siekiant suteikti konservavimui ir valdymui vientisą pagrindą, pramonės paveldo vietų bei vietovių ir struktūrų moksliniai tyrimai ir dokumentavimas privalo atkreipti dėmesį į jų istorines, technologines ir socioekonomines dimensijas. Šio paveldo vietų ar vietovių arba struktūrų reikšmei identifikuoti reikia tarpdalykinio metodo, kurį palaikytų tarpdalykinės mokslo tyrimų ir švietimo programos. Šis metodas turėtų naudoti įvairiausius patirties ir informacijos šaltinius, įskaitant apžiūras vietoje, rekognoskavimą ir dokumentavimą, istorinius ir archeologinius tyrinėjimus, medžiagų ir kraštovaizdžio analizę, sakytinę istoriją ir (arba) mokslo tyrimus viešuosiuose, verslo korporacijų arba privačiuose archyvuose. Reikėtų skatinti dokumentavimo įrašų, bendrovių archyvų, statinių planų ir gamybos produktų pavyzdžių mokslinius tyrimus ir visų šių šaltinių išsaugojimą. Norint nustatyti konkretaus pramonės paveldo reikšmę, dokumentus turėtų įvertinti atitinkamų pramonės šakų specialistai. Bendruomenių ir kitų suinteresuotųjų asmenų dalyvavimas irgi yra integrali šios veiklos dalis.

5. Norint suprasti pramonės paveldo vietų bei vietovių arba struktūrų reikšmę, būtina išsamiai pažinti teritorijos ar šalies pramonės raidą ir socialinę ekonominę istoriją arba jų sąsajas su kitomis pasaulio dalimis. Vientisas pramonės šakos kontekstas, tipologinės arba regioninės pagrindinių pramonės sektorių arba technologijų studijos, apimančios ir lyginamąjį komponentą, yra labai naudingi atpažįstant nuo paskirų struktūrų, vietų ar vietovių, teritorijų arba kraštovaizdžių neatsiejamas paveldo vertes. Šios studijos turėtų būti prieinamos tiek visuomenei ir mokslininkams3, tiek valdytojams.

II. Užtikrinti veiksmingą pramonės paveldo vietų bei vietovių, struktūrų, teritorijų ir kraštovaizdžių apsaugą ir konservavimą

6. Norint apsaugoti pramonės paveldo vietas bei vietoves ir struktūras, įskaitant jų mechaninius įrenginius bei dokumentavimo įrašus, ir užtikrinti šio paveldo konservavimą, reikia imtis atitinkamų politinių, teisinių ir administracinių priemonių ir deramai jas įgyvendinti. Šios priemonės turi atsižvelgti į glaudžius ryšius, siejančius pramonės paveldą, pramoninę gamybą ir ekonomiką, ypač tokiais aspektais kaip verslo korporacijų, investicinės, prekybinės veiklos arba intelektinės nuosavybės, pavyzdžiui, patentų reglamentavimas, taip pat standartai, taikytini šiuo metu vykdomai pramoninei veiklai.

7. Šiai veiksmingai valdymo ir konservavimo politikai bei apsaugos priemonėms turėtų priklausyti ir integruotų inventorių bei sąrašų sudarymas ir naudojimas. Suinventorinti ir surašyti reikėtų struktūras, vietas bei vietoves, teritorijas, kraštovaizdžius, jų apsuptį ir susijusius daiktus, dokumentus, brėžinius, archyvus arba nematerialųjį paveldą. Siekiant užtikrinti, kad bus palaikoma pramonės paveldo reikšmė, vientisumas ir autentiškumas, šiam paveldui reikėtų palankaus teisinio reglamentavimo, atitinkamo konservavimo ir valdymo. Tais atvejais, kai pramonės paveldas identifikuojamas atsitiktinai aptikus, būtina užtikrinti jo laikiną apsaugą, skiriant tiek laiko, kiek reikia  tinkamai dokumentuoti ir moksliniams tyrimams atlikti.

8. Tais atvejais, kai paveldo reikšmę turi veikiančios pramoninės struktūros arba vietos ar vietovės, būtina pripažinti, kad jų tęstinis naudojimas ir veikimas galėtų būti šios reikšmės dalis, ir sudaryti jų fiziniam bei ekonominiam tvarumui reikalingas sąlygas, kad šie gamybos arba kasybos objektai gyvuotų. Šio paveldo specifinius techninius ypatumus bei savybes reikia gerbti ir taikant šiuolaikinius teisinius reglamentus, tokius kaip statybos kodeksai, aplinkosaugos reikalavimai arba rizikos mažinimo strategijos, skirtos kovai su gamtos arba žmogaus keliamomis grėsmėmis.

9. Apsaugos priemonės turėtų būti taikomos tiek statiniams, tiek jų turiniui4, nes pramonės paveldo struktūrų ir vietų bei vietovių reikšmei ypač svarbu sudėties kompleksiškumas arba funkcinis vientisumas. Jų paveldo vertė galėtų atsidurti dideliame pavojuje arba sumažėti, pašalinus mechaninius įrenginius ar kitus reikšmingus komponentus arba sunaikinus antrinius elementus, sudarančius visos vietos arba vietovės dalį. Būtina sukurti teisinius ir administracinius pagrindus, įgalinančius valdžios institucijas sparčiai reaguoti į veikiančių pramonės paveldo vietų ir kompleksų uždarymą, tuo užkertant kelią pašalinti arba sunaikinti reikšmingus elementus, tokius kaip mechaniniai įrenginiai, pramoniniai daiktai arba susiję dokumentavimo įrašai.

III. Konservuoti ir palaikyti pramonės paveldo struktūras, vietas bei vietoves, teritorijas ir kraštovaizdžius

10. Dažniausias ir neretai tvariausias būdas pramonės paveldo vietų ar vietovių arba struktūrų konservavimui užtikrinti – tinkamas pirminis arba alternatyvusis ir pritaikomasis naudojimas. Naujas naudojimas turėtų gerbti reikšmingą medžiagą, komponentus ir gamybos srautų bei veikimo modelius. Siekiant užtikrinti, kad šio paveldo reikšmė būtų turima galvoje ir gerbiama valdant tokių pramonės paveldo vietų bei vietovių ir struktūrų tvarų naudojimą, reikia specialiųjų įgūdžių. Kai statybos kodeksai, rizikos mažinimo reikalavimai, aplinkosauginiai arba pramoniniai reglamentai ir kiti standartai įgyvendinami fizinių intervencijų priemonėmis, juos reikėtų taikyti priderinant taip, kad būtų atsižvelgiama į paveldo dimensijas.

11. Kur įmanoma, fizinės intervencijos turėtų būti atgręžiamosios5, taip pat gerbti senumo vertę6 ir reikšmingus pėdsakus arba žymes. Pokyčiai turėtų būti dokumentuojami. Sugrąžinimas į ankstesnę žinomą būklę gali būti priimtinas išskirtinėmis aplinkybėmis švietimo tikslais ir privalo būti pagrįstas išsamiais moksliniais tyrimais bei kruopščiu dokumentavimu. Demontavimas ir perkėlimas priimtini tik išskirtiniais atvejais, kai vietą prireikia sunaikinti dėl objektyviai patvirtintų nenugalimų ekonominių arba socialinių reikmių.

12. Jei pramonės paveldo vietos ar vietovės arba struktūros tampa nebereikalingos, nebenaudojamos ir (arba) yra pritaikomos, reikėtų dokumentuoti šiuos procesus, įskaitant ir tokius atvejus, kai bus ardomi komponentai ir šalinami mechaniniai įrenginiai. Turi būti išsamiai dokumentuota jų materialioji forma, veikimas ir buvimo vieta, nes tai – gamybos procesų dalis. Taip pat reikėtų surinkti sakytinius ir (arba) rašytinius žmonių, susijusių su darbo procesais, pasakojimus.

IV. Pristatyti ir perteikti pramoninių struktūrų, vietų bei vietovių, teritorijų ir kraštovaizdžių paveldo dimensijas ir vertes, siekiant didinti visuomenės bei verslo informuotumą ir palaikyti profesinį mokymą bei mokslinius tyrimus

13. Pramonės paveldas yra toks mokymosi šaltinis, kurį reikia perteikti pagal jo įvairialypes dimensijas. Jis aiškina svarbius vietos, nacionalinės ir tarptautinės istorijos aspektus bei ryšius tarp laikotarpių ir kultūrų. Jis atskleidžia talentą ir išradingumą, susijusį su mokslo ir technologijų pasiekimais, taip pat socialinę ir meninę raidą. Visuomenės ir verslo informuotumas apie pramonės paveldą ir šio paveldo supratimas – tai svarbios sėkmingo konservavimo priemonės.

14. Reikėtų kurti ir palaikyti priemones – programas ir infrastruktūras, kurios didintų informuotumą apie pramonės paveldą ir skatintų jį pripažinti, apimant visą šio paveldo prasmės šiuolaikinėms visuomenėms turtingumą, pavyzdžiui, ekskursijas į veikiančias pramonės paveldo vietas bei vietoves, kurių metu būtų supažindinama su šio paveldo veikimu ir istorija, mechaniniais įrenginiais bei gamybos procesais, susijusiais pasakojimais ir nematerialiuoju paveldu, taip pat pramonės arba miestų muziejus ir interpretavimo centrus, parodas, publikacijas, tinklavietes, regioninius arba tarptautinius kelius7. Idealiausios tokių priemonių buveinės – pačios paveldo vietos, kuriose vyko atitinkami industrializavimo procesai, todėl būtent ten juos galima geriausiai perteikti. Kur tik įmanoma, nacionalinėms ir tarptautinėms paveldo mokslinių tyrimų ir konservavimo srities institucijoms turėtų būti leidžiama naudoti jas kaip švietimo ir mokymo priemones, skirtas plačiajai visuomenei ir profesinėms bendruomenėms.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Kitaip ICOMOS doktrina.
2 Vert. koment. Tarptautinio pramonės paveldo konservavimo komiteto (TICCIH) tinklavietėje nurodoma, kad tai pasaulinė organizacija, skatinanti tarptautinį bendradarbiavimą išsaugant, konservuojant, tyrinėjant, dokumentuojant, vykdant mokslinius tyrimus, interpretuojant pramonės paveldą ir teikiant švietimą šioje srityje. TICCIH nariai yra istorikai, konservatoriai-restauratoriai, muziejų kuratoriai, architektai, archeologai, studentai, dėstytojai, paveldosaugininkai profesionalai ir visi besidomintieji pramonės ir industrinės visuomenės raida. ICOMOS pripažįsta TICCIH savo konsultantu visais su pramonės paveldu susijusiais klausimais.
3 Vert. koment. Pažymėtina, kad angl. scholar paprastai reiškia ne bet kurį mokslininką, tik humanitarių ir socialinių mokslų specialistą, o angl. scientist vėlgi ne bet kurį mokslininką, tik fizinių, biomedicinos, technologijos mokslų specialistą.
4 Vert. koment. Kalbama apie materialųjį turinį, t. y. materialių sudedamųjų dalių visetą.
5 Vert. koment. Atgręžtinumas – vienas iš pagrindinių šiuolaikinio konservavimo principų, pagal kurį bet kurie šiuolaikiniai paveldo objekto keitimai (įskaitant konservavimą ir restauravimą) turi būti atliekami taip, kad naujadarus būtų galima pašalinti, objektui vėl sugrąžinant iki intervencijos buvusią būklę, kiek tai įmanoma.
6 Vert. koment. Senumo (kitaip senoviškumo, amžiaus) vertė paveldui priskiriama dėl jo istorinio amžiaus (nuo atsiradimo iki dabarties). Fiziniai senėjimo požymiai yra vertingiausi regimieji paveldo objekto nugyvento amžiaus įrodymai, todėl ypač saugomi ir eksponuojami specialiomis konservavimo, restauravimo ir pateikties priemonėmis. Senumo žymių (patinos, konstrukcijų pokyčių, istorinių įvykių paliktų fizinių pėdsakų ir pan.) panaikinimas, padarant daiktą „it naują“, paprastai laikomas paveldo vertės mažinimu ar net sunaikinimu.
7 Vert. koment. Kalbama apie specialų paveldo tipą, priskiriamą ypatingai paveldo rūšiai – kultūros keliams. Pagal ICOMOS Kultūros kelių chartiją (žr. šiame leidinyje) – tai bet kuris komunikacijos kelias, turintis nustatytas fizines ribas ir istorinę funkciją būti naudingam specifiniam ir aiškiai apibrėžtam tikslui. Šie keliai gali driektis net per didžiulius regionus ir daugelį valstybių. Pavyzdžiui, Šilko kelias driekiasi nuo Kinijos iki Viduržemio jūros, Vokietijos pramoninės kultūros kelio ilgis 400 km, jis jungia per 20 pagrindinių pramonės paveldo vietovių.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2011; © Jūratė Markevičienė, 2016