KSIANO DEKLARACIJA DĖL PAVELDO STRUKTŪRŲ, VIETŲ BEI VIETOVIŲ IR TERITORIJŲ APSUPTIES KONSERVAVIMO [EN]

Priimta Ksiane, Kinijoje,
ICOMOS 15-osios generalinės asamblėjos 2005 m. spalio 21 d.
Galutinė versija 2005-10-22

Preambulė

Susitikę senoviniame Ksiano mieste (Kinija) 2005 metų spalio 17–21 dienomis Kinijos ICOMOS kvietimu į ICOMOS 15-ąją generalinę asamblėją ir iškilmingus minėjimus, pažyminčius ICOMOS ilgalaikių pastangų užtikrinti kultūros paveldo, kaip viso pasaulio tvaraus ir žmogiško vystymosi dalies, saugojimą ir konservavimą 40-metį;

Pasinaudodami daugybe skirtingų atvejų tyrimų ir įžvalgų, kuriomis dalijomės Generalinės asamblėjos tarptautiniame simpoziume „Paminklai ir vietos bei vietovės savo apsuptyje1 – kultūros paveldo konservavimas kintančiuose miestovaizdžiuose ir kraštovaizdžiuose, bei mokydamiesi iš labai įvairios Kinijos ir viso pasaulio šalių valdžios bei kitų institucijų ir specialistų patirties reikiamai globoti ir valdyti paveldo struktūras, vietas bei vietoves ir teritorijas, tokias kaip istoriniai miestai, kraštovaizdžiai, jūrvaizdžiai, kultūros keliai2 ir archeologinės vietos, paspartintos kaitos ir vystymosi kontekste;

Atkreipdami dėmesį į tarptautinį ir profesinį susidomėjimą paminklų ir vietų bei vietovių apsupties konservavimu, išsakytą Tarptautinėje paminklų ir vietų bei vietovių konservavimo ir restauravimo chartijoje – Venecijos chartijoje (1964 m.) ir daugelyje kitų, jos įkvėptų, tekstų, ypač per ICOMOS nacionalinius ir tarptautinius komitetus, taip pat Naros autentiškumo dokumente (1994 m.) ir tarptautinių susitikimų išvadose bei rekomendacijose, tokiose kaip Hoi An deklaracija dėl istorinių rajonų konservavimo Azijoje3 (2003 m.), Deklaracija dėl Bamo kultūros paveldo susigrąžinimo (2004 m.) ir Seulo deklaracija dėl turizmo Azijos istoriniuose miestuose ir teritorijose (2005 m.);

Pažymėdami nuorodas į „apsupties“ sampratą UNESCO konvencijose ir rekomendacijose, tokiose kaip Rekomendacija dėl kraštovaizdžių ir vietų bei vietovių grožio ir charakterio saugojimo (1962 m.), Rekomendacija dėl kultūros vertybių, kurioms kyla grėsmė dėl viešųjų arba privačių darbų (1968 m.), Rekomendacija dėl istorinių teritorijų saugojimo ir šiuolaikinio vaidmens (1976 m.), Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija4 (2003 m.), o konkrečiau – Pasaulio paveldo konvencijoje (1972 m.) ir jos „Įgyvendinimo gairėse5, kur apsuptis yra įvardijama kaip neatsiejamoji autentiškumo savybė, kuriai reikia apsaugos nustatant apsaugomąsias (buferines) zonas, taip pat šios sąvokos suteikiamą tęstinę galimybę ICOMOS, UNESCO ir kitiems partneriams bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu ir tarpdalykiškai, rutuliojant tokias temas kaip autentiškumas arba istorinių miesto kraštovaizdžio konservavimas, kaip išsakyta Vienos memorandume6 (2005 m.);

Pabrėždami poreikį tinkamai reaguoti į ūmią arba laipsnišką miestų, kraštovaizdžių ir paveldo kelių7 transformaciją, kurią sukelia besikeičiančios gyvensenos, žemės ūkis, vystymasis, turizmas arba didelės stichinės nelaimės, sukeltos gamtos arba žmogaus, taip pat pripažinti, apsaugoti ir tinkamai tvariai palaikyti prasmingą paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų buvimą savo apsuptyje, nes tai priemonė mažinti šių transformacijos procesų grėsmes kultūros paveldui, apimant visą jo autentiškumo, prasmių, verčių, vientisumo ir įvairovės turtingumą.

ICOMOS 15-osios generalinės asamblėjos dalyviai priima šią Deklaraciją dėl principų ir rekomendacijas, adresuodami jas tarpvyriausybinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, nacionalinės ir vietos valdžios institucijoms, taip pat visoms kitoms institucijoms ir specialistams, galintiems per teisėkūrą, politiką, planavimo procesus ir valdymą prisidėti, visame pasaulyje geriau apsaugant ir konservuojant paveldo struktūras, vietas bei vietoves ir teritorijas savo apsuptyje.

Pripažinti, kad apsuptis prisideda prie paveldo paminklų, vietų bei vietovių ir teritorijų reikšmės

  1. Paveldo struktūros, vietos ar vietovės arba teritorijos apsuptis apibrėžiama kaip artimiausia ir platesnė aplinka, kuri yra šios struktūros, vietos ar vietovės arba teritorijos kultūrinės reikšmės ir išskirtinio charakterio dalis arba juos papildo.

Apsuptis apima ne vien fizinius ir regimuosius aspektus, bet ir sąveiką su gamtine aplinka, taip pat kūrusius ir formavusius šią erdvę praeities arba dabarties socialinių arba dvasinių praktikų, papročių, tradicinių žinių, naudojimo arba veiklos ir kitų nematerialiojo kultūros paveldo pavidalų bei raiškos aspektus, ir dabartinį dinamišką kultūrinį, socialinį bei ekonominį kontekstą.

  1. Įvairaus dydžio paveldo struktūrų, vietų ar vietovių arba teritorijų, įskaitant pavienius statinius arba sukurtas erdves, istorinius miestus arba miestovaizdžius, kraštovaizdžius, jūrvaizdžius, kultūros kelius ir archeologines vietas, reikšmė ir išskirtinis charakteris atsiranda dėl [žmonių] suvokiamų šio paveldo socialinių ir dvasinių, istorinių, meninių, estetinių, gamtinių, mokslinių arba kitų kultūrinių verčių. Reikšmės ir išskirtinį charakterį šiam paveldui taip pat suteikia jo prasmingi ryšiai su savo fiziniu, regimuoju, dvasiniu ir kitu kultūriniu kontekstu bei apsuptimi.

Šie ryšiai gali užsimegzti dėl sąmoningo ir suplanuoto kūrybos veiksmo, dvasinių tikėjimų, istorinių įvykių, naudojimo arba dėl kaupiamųjų natūralių procesų, kurie laikui bėgant veikia per kultūrines tradicijas.

Suprasti, dokumentuoti ir interpretuoti apsuptį įvairiuose kontekstuose

  1. Apibrėžiant ir pripažįstant bet kurios struktūros, vietos ar vietovės arba teritorijos reikšmę, iš esmės svarbu suprasti, dokumentuoti ir interpretuoti šio paveldo apsuptį.

Norint apibrėžti apsuptį, būtina suprasti paveldo ištekliaus aplinkumos istoriją, raidą ir charakterį. Ši apibrėžtis yra procesas, reikalaujantis atsižvelgti į daugelį veiksnių, įskaitant atvykimo patirties8 pobūdį ir paties paveldo ištekliaus charakterį.

  1. Viską apimančiam apsupties supratimui reikia taikyti daugiadalykį metodą ir naudoti skirtingus informacijos šaltinius.

Šaltiniai apima oficialius dokumentavimo įrašus ir archyvus, meninius ir mokslinius aprašus, sakytinę istoriją ir tradicines žinias, vietinių ir susijusių bendruomenių požiūrius, taip pat perspektyvų, reginių ir kitų vaizdų analizę.

Visą apsupties materialiųjų ir nematerialiųjų verčių bei matmenų diapazoną padeda apibrėžti tiek kultūrinės tradicijos, ritualai, dvasinės praktikos ir sampratos, tiek istorija, topografija, gamtinės aplinkos vertybės, naudojimas ir kiti veiksniai. Apsupties apibrėžtis turėtų kruopščiai ir aiškiai artikuliuoti apsupties charakterį, vertes ir ryšį su paveldo ištekliumi.

Sukurti planavimo priemones ir praktikas apsupčiai konservuoti ir valdyti

  1. Tvariam apsupties valdymui skirtų veiksmingų planavimo ir teisinio reglamentavimo priemonių, politikų, strategijų ir praktikų įgyvendinimas reikalauja jas taikyti nuosekliai ir nepertraukiamai, drauge apmąstant vietinius arba kultūrinius jų veikimo kontekstus.

Apsupties valdymo priemones sudaro specialios teisinės priemonės, profesinis mokymas, visuminių konservavimo ir valdymo planų arba sistemų kūrimas, taip pat atitinkamų poveikio paveldui vertinimo metodų taikymas.

  1. Paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsaugos, konservavimo ir valdymo teisinės nuostatos, reglamentai ir gairės turėtų sąlygoti apsaugomųjų, arba buferinių, zonų steigimą, tokiu būdu išreiškiant ir konservuojant šio paveldo apsupties reikšmę bei išskirtinį charakterį.
  2. Planavimo priemonės turėtų apimti ir nuostatas, leidžiančias veiksmingai kontroliuoti poveikį, kurį sukelia laipsniška arba ūmi apsupties kaita.

Reikšmingos silueto apybrėžos, žiūros ašys ir atitinkami atstumai tarp bet kurių naujos viešosios arba privačios plėtros objektų ir paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų – tai pagrindiniai vertinimo aspektai tais atvejais, kai reikšmingoje apsuptyje siekiama užkirsti kelią netinkamam regimajam ir erdviniam brovimuisi arba nesuderinamai žemėnaudai.

  1. Visą naują vystymą, darantį įtaką paveldo struktūroms, vietoms bei vietovėms, teritorijoms ir jų apsupčiai, būtinai reikėtų įvertinti poveikio paveldui požiūriu.

Vystymasis paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsuptyje turėtų teigiamai interpretuoti šią apsuptį ir prisidėti prie jos reikšmės ir išskirtinio charakterio.

Nuolatos stebėti ir valdyti apsuptį veikiančius pokyčius

  1. Paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsupties kaitos intensyvumas, pavieniai ir kaupiamieji kaitos poveikiai bei transformacijos yra tęstinis procesas, kurį privalu nuolatos stebėti ir valdyti.

Tiek laipsniška, tiek ūmi miesto arba kaimo kraštovaizdžių, gyvensenų, ekonomikos arba gamtinės aplinkos transformacija gali iš esmės arba nesugrąžinamai paveikti tą autentiškumą, kuriuo apsuptis prisideda prie paveldo struktūros, vietos ar vietovės arba teritorijos reikšmės.

  1. Paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsupties kaita turėtų būti valdoma, kad išlaikytų jų kultūrinę reikšmę ir išskirtinį charakterį.

Šio paveldo apsupties kaitos valdymas nebūtinai užkerta kelią arba trukdo kaitai.

  1. Stebėsena turėtų apibrėžti metodus ir veiksmus, skirtus nykimui, reikšmės netekčiai arba subanalinimui įvertinti ir pamatuoti, užkirsti kelią tokiems pokyčiams arba ištaisyti jų poveikį, taip pat pasiūlyti priemonių konservavimo, valdymo ir interpretavimo praktikai gerinti.

Reikėtų sukurti kokybinius ir kiekybinius rodiklius, skirtus apsupties įnašui į paveldo struktūros, vietos ar vietovės arba teritorijos reikšmę vertinti.

Stebėsenos rodikliai turėtų apimti tiek fizinius aspektus, tokius kaip invazijos į vaizdus, silueto apybrėžas arba atviras erdves, oro ir akustinė tarša, tiek ekonominius, socialinius ir kultūrinius matmenis.

Dirbti su vietos, tarpdalykėmis ir tarptautinėmis bendruomenėmis, siekiant bendradarbiavimo ir informuotumo konservuojant ir valdant apsuptį

  1. Bendradarbiavimas su susijusiomis ir vietos bendruomenėmis, taip pat jų įsitrauktis9 sudaro esminę kuriamų tvarių apsupties konservavimo ir valdymo strategijų dalį.

Reikėtų skatinti tarpdalykę įsitrauktį kaip standartinę apsupties konservavimo ir valdymo praktiką. Susijusios kultūros paveldo sritys apima architektūrą, miestų ir regioninį planavimą, kraštovaizdžio planavimą, inžineriją, antropologiją, istoriją, archeologiją, etnologiją, kuratorystę10 ir archyvus11.

Taip pat reikėtų skatinti bendradarbiavimą su gamtos paveldo srities institucijomis ir specialistais. Jis turėtų tapti integralia gerosios praktikos dalimi identifikuojant, apsaugant, pateikiant ir interpretuojant paveldo struktūras, vietas bei vietoves arba teritorijas jų apsuptyje.

  1. Siekiant paremti tokį bendradarbiavimą ir dalijimąsi žiniomis, taip pat palaikyti konservavimo tikslus ir gerinti apsaugos priemonių, valdymo planų ir kitų veikimo instrumentų efektyvumą, turėtų būti skatinamas profesinis išsimokslinimas, interpretavimas, bendruomenių švietimas ir visuomenės informuotumas.

Patirtį, žinias ir priemones, sukurtas konservuojant atskiras struktūras, vietas bei vietoves arba teritorijas, reikia išplėsti, kad jos padėtų valdyti ir šio paveldo apsuptį.

Būtina skirti ekonominių išteklių paveldo struktūrų, vietų bei vietovių ir teritorijų apsupties moksliniams tyrimams, įvertinimui, konservavimo strateginiam planavimui ir valdymui.

Suvokti apsupties įvairiose jos dimensijose reikšmę yra bendra profesionalų, institucijų, susijusių ir vietos bendruomenių atsakomybė. Visi jie, priimdami sprendimus, turėtų atsižvelgti į materialiąsias ir nematerialiąsias apsupties dimensijas.

Priimta Ksiane (Kinija) 2005 m. spalio 21 d.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Apsuptis yra suprantama plačiai – kaip paveldo fizinis kontekstas su visomis dvasinėmis konotacijomis.
2 Vert. koment. Apie kultūros kelius žr. daugiau ICOMOS kultūros kelių chartijos vertime šiame leidinyje.
3 Vert. koment. Angl. Hoi An Declaration on Conservation of Historic Districts of Asia UNESCO Convention for the Safeguarding of the Intangible Cultural Heritage.
4 Vert. koment. Konvencijos lietuviškame vertime originalo safeguarding (saugojimas) neteisingai išversta apsauga (protection).
5 Vert. koment. Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo gairės yra Pasaulio paveldo komiteto priimtas ir sistemingai kas keleri metai aktualizuojamas dokumentas, skirtas Konvencijos nuostatoms taikyti. Pirmoji redakcija buvo priimta 1977 m., paskutinė – 2015 m.
6 Vert. koment. Angl. World Heritage Centre, Vienna Memorandum on World Heritage and Contemporary Architecture – Managing the Historic Urban Landscape.
7 Vert. koment. Sinonimiškai Kultūros keliai, žr. ICOMOS Kultūros kelių chartiją šiame leidinyje, o originalą – čia.
8 Vert. koment. Viena iš svarbių apsupties funkcijų yra atitinkamai nuteikti atvykėlius, parengti juos dvasiniams „pasimatymo su paveldu“ potyriams.
9 Vert. koment. Bendruomenės gali pačios stengtis įsitraukti į šią veiklą arba būti skatinamos tą daryti, pvz., valdžios institucijų arba kitų bendruomenių kvietimu, pagal tikslines įtraukties programas ir pan.
10 Vert. koment. Vert. koment. Pranc. originale – muzeologiją.
11 Vert. koment. Vert. koment. Turimi galvoje moksliniai tyrimai archyvuose ir pan.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 2005; © Jūratė Markevičienė, 2016