NAROS AUTENTIŠKUMO DOKUMENTAS (1994 m.) [EN]

PREAMBULĖ

  1. Mes, ekspertai, susirinkę Naroje (Japonija), norime padėkoti Japonijos valdžiai už geranoriškumą ir minties drąsą laiku sušaukti šį forumą, kuriame galime mesti iššūkį įprastiniam mąstymui konservavimo srityje bei aptarti būdus mūsų akiračiui praplėsti, kad konservavimo praktikoje būtų labiau gerbiama kultūrų ir paveldo įvairovė.
  2. Dar norime pripažinti, kokie vertingi yra šios diskusijos pagrindai, atsiradę dėl Pasaulio paveldo komiteto troškimo taikyti autentiškumo testą taip, kad, nustatant kultūros vertybių, pasiūlytų į Pasaulio paveldo sąrašą, išskirtinę visuotinę vertę, būtų rodoma visiška pagarba visų visuomenių socialinėms ir kultūrinėms vertėms.
  3. Naros autentiškumo dokumentas sumanytas pagal Venecijos chartijos (1964 m.) dvasią, ja remiasi ir išplečia, atsižvelgdamas į mūsų šiuolaikiniame pasaulyje vykstančią kultūros paveldo problemų bei interesų plėtrą.
  4. Pasaulyje, kurį vis labiau veikia globalizavimo ir visuotinio supanašėjimo jėgos, kuriame kultūros tapatumo paieškas kartais lydi agresyvus nacionalizmas ir mažumų kultūrų priespauda, autentiškumo konservavimo praktikoje apsvarstymas yra esminis įnašas išryškinant ir nušviečiant bendrąją žmonijos atmintį.

KULTŪRŲ IR PAVELDO ĮVAIROVĖ

  1. Mūsų pasaulio kultūrų ir paveldo įvairovė yra nepakeičiamas viso žmonijos dvasios ir intelekto turtingumo šaltinis. Pasaulio kultūros ir paveldo įvairovės apsaugą bei puoselėjimą reikėtų aktyviai skatinti kaip esminį žmogaus vystymosi aspektą.
  2. Kultūros paveldo įvairovė skleidžiasi laike ir erdvėje, reikalaudama pagarbos kitoms kultūroms ir visiems jų tikėjimo sistemų aspektams. Tais atvejais, kai, regis, susiduria priešingos kultūrinės vertės, pagarba kultūrų įvairovei reikalauja pripažinti teisėtomis visų tokio konflikto šalių kultūrines vertes.
  3. Visos kultūros ir visuomenės šaknijasi konkrečiose materialios ir nematerialios raiškos formose bei priemonėse. Ši raiška sudaro jų paveldą ir privalo būti gerbiama.
  4. Svarbu pabrėžti pamatinį UNESCO principą, pagal kurį kiekvieno kultūros paveldas yra visų kultūros paveldas. Atsakomybė už kultūros paveldą ir jo valdymą pirmiausia tenka jį sukūrusiai kultūrinei bendruomenei, o paskui – toms, kurios toliau jį globoja. Tačiau šią atsakomybę papildo pareiga laikytis kultūros paveldui išsaugoti sukurtų tarptautinių chartijų bei konvencijų ir atsižvelgti į jų nustatytus principus bei iš jų kylančias atsakomybes. Ypač pageidautina, kad kiekviena bendruomenė derintų savo ir kitų kultūrinių bendruomenių reikalavimus, jei tik šios pusiausvyros siekis neardo pamatinių tos bendruomenės kultūrinių verčių.

VERTĖS IR AUTENTIŠKUMAS

  1. Visų formų ir istorijos laikotarpių kultūros paveldo išsaugojimas yra pagrįstas vertėmis, priskirtomis šiam paveldui. Mūsų gebėjimas suprasti šias vertes iš dalies priklauso nuo to, kiek patikimi arba teisingi mums atrodo informacijos apie šias vertes šaltiniai. Šių informacijos šaltinių, drauge su originaliais ir nuoseklios raidos suformuotais kultūros paveldo ypatumais bei jų prasmėmis, pažinimas ir supratimas yra būtinas pagrindas visiems autentiškumo aspektams vertinti.
  2. Taip suvokiamas ir Venecijos chartijos patvirtintas autentiškumas atsiskleidžia kaip esminis kokybinis veiksnys, kai sprendžiama apie vertes. Autentiškumo supratimui tenka pamatinis vaidmuo visų mokslinių kultūros paveldo tyrinėjimų, konservavimo ir restauravimo planavimo, taip pat įrašymo procedūrų, kurios taikomos Pasaulio paveldo konvencijos reikmėms ir kitiems kultūros paveldo inventoriams, aspektu.
  3. Visi sprendimai dėl kultūros vertybėms priskiriamų verčių, taip pat dėl susijusių informacijos šaltinių patikimumo gali skirtis nelygu kultūra ir net toje pat kultūroje. Todėl sprendimų dėl verčių ir autentiškumo neįmanoma pagrįsti nuolatiniais nekintamais kriterijais. Priešingai, derama pagarba kiekvienai kultūrai reikalauja, kad paveldo vertybės būtų svarstomos ir įvertinamos konkrečiame kultūros kontekste, kuriam jos priklauso.
  4. Todėl ypač svarbu ir neatidėliotina kiekvienoje kultūroje pripažinimą derinti su konkrečia jos paveldo verčių prigimtimi ir susijusių informacijos šaltinių patikimumu bei teisingumu.
  5. Nelygu kultūros paveldo prigimtis, kultūrinis kontekstas ir raida laike, sprendimai dėl autentiškumo gali būti susiję su nepaprastai turtinga informacijos šaltinių įvairove. Šių šaltinių aspektams gali priklausyti forma ir kompozicija, medžiagos ir substancija, naudojimas ir funkcinė paskirtis, tradicijos ir technikos, buvimo vieta, išsidėstymas ir apsuptis, dvasia ir jausmai, taip pat kiti vidaus ir išorės veiksniai. Tokių šaltinių panaudojimas leidžia detalizuoti konkrečias tiriamojo kultūros paveldo menines, istorines, socialines ir mokslines dimensijas.

1 PRIEDAS

Pasiūlymai dėl tęsinio (pateikti H. Stovelo1)

  1. Pagarba kultūros ir paveldo įvairovei reikalauja sąmoningų pastangų išvengti mechanistinių formulių arba standartizuotų procedūrų primetimo, bandant apibrėžti arba nustatyti konkrečių paminklų arba vietų ar vietovių autentiškumą.
  2. Pastangos nustatyti autentiškumą pagarbiu kultūrų ir paveldo įvairovei būdu reikalauja taikyti metodus, skatinančius kultūras kurti analitinius procesus ir priemones, specialiai skirtas šių kultūrų prigimčiai ir poreikiams. Tokie metodai gali turėti keletą bendrų aspektų:

• pastangas užtikrinti autentiškumo įvertinimą, reikalaujančias imtis daugiadalykio bendradarbiavimo ir tinkamai panaudoti visą prieinamą patirtį ir žinias;

• pastangas užtikrinti, kad priskirtosios vertės iš tiesų reprezentuotų kultūrą ir jos interesų įvairovę, ypač priskiriant vertes paminklams ir vietoms bei vietovėms;

• pastangas aiškiai dokumentuoti konkrečią paminklų ir vietų arba vietovių autentiškumo prigimtį, kaip praktines gaires būsimai fizinei priežiūrai ir stebėsenai;

• pastangas aktualizuoti autentiškumo vertinimus, atsižvelgiant į kintančias vertes ir aplinkybes.

  1. Ypač svarbios yra pastangos užtikrinti pagarbą priskirtosioms vertėms, taip pat tai, kad verčių nustatymas apimtų pastangas, kiek įmanoma, sukurti daugiadalykiškumo ir bendruomenės konsensusą dėl šių verčių.
  2. Taip pat, siekiant padidinti globalią pagarbą skirtingoms kiekvienos kultūros raiškoms bei vertėms ir pagilinti jų supratimą, reikėtų kurti tarptautinio bendradarbiavimo metodus ir palengvinti tokį bendradarbiavimą tarp visų, suinteresuotų šio paveldo konservavimu.
  3. Šio dialogo tęstinumas ir plėtra į įvairius pasaulio regionus bei kultūras yra būtina išankstinė sąlyga, didinant praktinę sumetimų dėl autentiškumo vertę bendrojo žmonijos paveldo konservavimo procese.
  4. Norint pasiekti konkrečių praeities liekanų saugos priemonių, absoliučiai būtina didinti visuomenės informuotumą apie šią pamatinę paveldo dimensiją. Tai reiškia, jog reikia gilinti pačiose kultūros vertybėse glūdinčių verčių supratimą, taip pat gerbti tokių paminklų ir vietų bei vietovių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje.

2 PRIEDAS

Apibrėžtys

Konservavimas: visos pastangos, sukurtos kultūros paveldui suprasti, jo istorijai ir prasmei pažinti, jo materialumui saugoti, o prireikus, šiam paveldui pateikti, restauruoti ir puoselėti (kultūros paveldas yra suprantamas pagal Pasaulio paveldo konvencijos pirmojo straipsnio apibrėžtį, apimant kultūrinę vertę turinčius paminklus, statinių grupes ir vietas bei vietoves).

Informacijos šaltiniai: visi materialūs (fiziniai), rašytiniai, sakytiniai ir vaizdiniai šaltiniai, kurie suteikia galimybių pažinti kultūros paveldo prigimtį, ypatumus, prasmes ir istoriją.

Naros autentiškumo dokumento projektą parengė 45 ekspertai, dalyvavę Naros konferencijoje, skirtoje autentiškumui Pasaulio paveldo konvencijos požiūriu, vykusioje Naroje, Japonijoje, 1994 metų lapkričio 1–6 dienomis, Japonijos vyriausybės Užsienio reikalų agentūros ir Naros prefektūros kvietimu. Agentūra organizavo Naros konferenciją bendradarbiaudama su UNESCO, ICCROM ir ICOMOS.

Šią galutinę Naros dokumento versiją suredagavo Naros konferencijos generaliniai pranešėjai p. Raymondas Lemaire’as2 ir p. Herbas Stovelas.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Herbas Stovelas (1948–2012), Kanada, – vienas iš pagrindinių Naros autentiškumo dokumento projekto rengėjų, vienas iškiliausių ICOMOS narių, ICOMOS generalinis sekretorius, Kanados ICOMOS pirmininkas. Daugelį metų dirbo ICCROM (Tarptautinis kultūros vertybių išsaugojimo ir restauravimo studijų centras), vadovavo Paveldo gyvenviečių padaliniui, buvo atsakingas už ICCROM ITUC (Integruoto teritorijų ir miestų konservavimo) programą ir už daugelį pagal šią programą vykdytų regioninių mokymo kursų įvairiose pasaulio šalyse, tarp jų Lietuvoje, Vengrijoje, Brazilijoje, Indijoje ir kitur. Dėl svaraus įnašo formuojant Lietuvos paveldo apsaugą apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai.
2 Vert. koment. Raymond Marie Lemaire (1921–1997), Belgija, – garsus architektūros istorikas, viduramžių sakralinės architektūros tyrinėtojas, konservavimo-restauravimo teoretikas ir praktikas. Venecijos chartijos signataras ir vienas iš jos projekto kūrėjų. Drauge su Piero Gazzola buvo vienas iš ICOMOS steigėjų ir iškiliausių narių, ICOMOS generalinis sekretorius, vėliau prezidentas. Daugelį metų dėstė ICCROM.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1994; © Jūratė Markevičienė, 2016