SAN ANTONIJAUS DEKLARACIJA [EN]

Mes, Amerikos žemyno1 ICOMOS nacionalinių komitetų prezidentai, delegatai ir nariai, susirinkome ICOMOS Generalinio sekretoriaus kvietimu dalyvauti tarptautiniuose debatuose nuo 1996 m. kovo 27 d. iki 30 d.  Amerikos žemyno simpoziume apie autentiškumą kultūros paveldo konservavimo ir valdymo srityse2 San Antonijuje, Teksase, Jungtinėse Amerikos Valstijose, siekdami regioniniuose tarptautiniuose debatuose aptarti autentiškumo prasmę konservavimo3 srityje Amerikos žemyne.

A. PAGRINDAS

Per pastaruosius dvylika mėnesių Amerikos žemyno ICOMOS nacionalinių komitetų nariai studijavo, skaitė ir aptarinėjo dokumentus apie autentiškumą, sukurtus 1994 m. specialistų susitikimuose Bergene, Norvegijoje ir Naroje, Japonijoje, taip pat ir kitus susijusius dokumentus. Ruošiantis asamblėjai San Antonijuje, visi nacionaliniai komitetai parengė ir pateikė Nacionalinės pozicijos raštą, kuriame apibendrino jų nacionalinių ar regioninių nustatytų duomenų rezultatus.

B. SVARSTYMAI IR ANALIZĖ

Asamblėjoje, kuri buvo atvira visų Amerikos žemyno ICOMOS nacionalinių komitetų nariams ir regiono paveldo konservavimo organizacijoms, aptarę autentiškumo prigimtį, apibrėžimą, įrodymus ir valdymą bei Amerikos žemyno architektūros, urbanistikos, archeologijos ir kultūrinių kraštovaizdžių paveldą, išleidžiame šią mūsų išvadų ir rekomendacijų santrauką:

1. Autentiškumas ir identitetas

Mūsų kultūros paveldo autentiškumas yra tiesiogiai susijęs su mūsų kultūriniu identitetu. Amerikos žemyno kultūros4 ir paveldas skiriasi nuo kitų kontinentų dėl savo unikalaus vystymosi ir įtakų. Mūsų kal̃bos, mūsų socialinės struktūros, mūsų ekonominiai tikslai ir mūsų dvasiniai įsitikinimai įvairuoja mūsų kontinente, bet vis dėlto čia yra stiprios bendros gijos, jungiančios Amerikos žemyną. Tarp jų yra mūsų autochtonų paveldas, kuris nebuvo visiškai sugriautas, nepaisant Užkariavimo eros smurto ir nuolatinio akultūracijos proceso; Europos kolonistų ir Afrikos vergijos, kurie kartu padėjo sukurti mūsų nacijas5, paveldas; ir galų gale naujesnis Europos ir Azijos imigrantų, kurie atvyko ieškodami laisvės svajonės ir padėjo ją sustiprinti, indėlis. Visos šios grupės prisidėjo prie turtingo ir sinkretiško daugiakultūriškumo, kuris sudaro dinamišką mūsų kontinento identitetą.

Kultūrinis identitetas yra bendruomenės ir nacionalinio gyvenimo šerdis, todėl jis yra mūsų kultūros paveldo ir jo konservavimo pamatas. Amerikos žemyno kultūrinėje įvairovėje, toje pačioje erdvėje ir laike, o kartais ir už erdvės ir laiko, koegzistuoja skirtingų identitetų grupės, dalydamosi kultūrinėmis apraiškomis, bet dažnai priskirdamos joms skirtingas vertes. Jokia nacija Amerikos žemyne neturi vienintelio nacionalinio identiteto; mūsų įvairovė sukuria mūsų nacionalinių identitetų sumą.

Kultūros išteklių autentiškumas yra jų tikrųjų verčių, kaip praeityje suvokta mūsų protėvių ir dabar mūsų pačių – besirutuliojančios ir įvairios bendruomenės, indentifikavimas, įvertinimas ir interpretacija. Tokiomis Amerikos žemynas privalo pripažinti daugumos ir mažumos vertes, neprimesdamas vienos kultūros ir jos verčių hierarchinio dominavimo kitų kultūrų atžvilgiu.

Visapusiška mūsų paveldo kultūrinė vertė gali būti suprasta tik per objektyvias istorijos, materialių elementų, neatsiejamų nuo materialaus paveldo, studijas ir gilų nematerialių tradicijų, susijusių su materialiu palikimu, supratimą.

Kai atsižvelgiama į paveldo vietų bei vietovių vertes, kaip susijusias su kultūriniu identitetu, Amerikos žemynas susiduria su globalia problema – kultūrine homogenizacija, kuri susilpnina ir ištrina vietines vertes vardan tų, kurios universaliai pažengusios, dažnai kaip stereotipizuotos iliuzijos su komercine pabaiga. Nors mes sutinkame su tradicinių verčių, kaip etninio ir nacionalinio instrumento, svarba, tačiau atmetame jų naudojimą perdėtam nacionalizmui ir kitiems konfliktiniams požiūriams, kurie vestų mūsų kontinentą tolyn nuo savitarpio supratimo ir nuolatinės taikos, skatinti.

2. Autentiškumas ir istorija

Universalus vietos arba vietovės istorijos ir reikšmingumo laikui bėgant supratimas yra lemiamas elementas identifikuojant jos autentiškumą. Paveldo vietos arba vietovės autentiškumo supratimas priklauso nuo visapusiško vietos arba vietovės reikšmės nustatymo, atlikto tų, kurie yra susiję su ja arba pretenduoja į ją kaip į savo istorijos dalį. Dėl šios priežasties yra svarbu suprasti vietos arba vietovės kilmę ir raidą taip pat, kaip ir su ja susijusias vertes. Kartais vietos arba vietovės prasmės ir verčių variacijos gali būti prieštaringos ir, nors šiame konflikte turi būti tarpininkaujama, jis iš tiesų gali praturtinti paveldo vietos arba vietovės vertę, būdamas įvairių grupių verčių susiliejimo tašku. Vietos arba vietovės istorija neturėtų būti manipuliuojama, siekiant sustiprinti tam tikrų grupių dominuojančias vertes kitų atžvilgiu.

3. Autentiškumas ir medžiagos

Kultūrinės vietos arba vietovės materialus audinys gali būti pagrindinis jos autentiškumo dėmuo. Kaip pabrėžta Venecijos chartijos 9 straipsnyje, senovinių ir pirminių elementų buvimas yra paveldo vietos arba vietovės pamatinio pobūdžio dalis. Chartija taip pat nurodo, kad materialūs mūsų materialaus kultūros paveldo elementai yra svarbios informacijos apie mūsų praeitį ir mūsų identitetą nešėjai. Jų žinios apima informaciją apie vietos arba vietovės pirminį sukūrimą, taip pat daugiasluoksnes žinias, kilusias iš sąveikos tarp išteklių ir naujų bei įvairių kultūrinių aplinkybių. Dėl šių priežasčių šios medžiagos ir jų kontekstas turi būti identifikuoti, įvertinti ir apsaugoti. Kultūrinių kraštovaizdžių atveju, materialaus audinio svarba turi būti įvertinta kartu su nematerialiu skiriamuoju charakteriu ir vietovės dėmenimis.

Bėgant laikui paveldo vietos bei vietovės įgavo liudijimo vertę, kuri gali būti estetinė, istorinė ar kitokio pobūdžio ir kuri yra lengvai suprantama didžiajai visuomenės daliai. Papildomai prie liudijimo vertės yra ne tokios akivaizdžios dokumentinės vertės, kurios reikalauja suprasti istorinį audinį, kad būtų identifikuota jų prasmė ir jų žinia. Kadangi dokumentinė vertė atsako į kintančius klausimus, bėgant laikui užduodamus bendruomenės, yra svarbu, kad materialus įrodymas, apibrėžtas dizaino, medžiagų, išsidėstymo ir konteksto požiūriu, būtų apsaugotas tam, kad būtų išlaikytas jo gebėjimas toliau tęsti šių paslėptų verčių raišką ir perdavimą dabarties ir ateities kartoms.

Laipsnis, iki kurio dokumentuoti trūkstami elementai yra pakeičiami kaip restauravimo paveikos dalis, Amerikos žemyne skiriasi, priklausomai nuo kiekvienos šalies kultūrinių ypatumų. Kai kurios nacionalinės politikos nurodo, kad tai, kas prarasta, gali būti tik mūsų atminties, o ne mūsų paveldo dalis. Kitur politikos skatina išsamiai dokumentuotų elementų pakeitimą tikslios formos kopija, kad būtų atstatyta visa vietovės reikšmė. Nepaisant to, mes pabrėžiame, kad tik istorinis audinys yra autentiškas, o restauruojant pasiektos interpretacijos – ne; jos gali tik autentiškai reprezentuoti vietovės prasmę, kaip ji suprantama tam tikru momentu. Be to, mes visuotinai atmetame restauravimą, kuris vykdomas remiantis prielaidomis ar hipotezėmis.

Be to, kas išdėstyta aukščiau, yra svarbios mūsų palikimo dalys, kurios yra pastatytos iš nepatvarių medžiagų, kurios reikalauja periodinio pakeitimo, atitinkančio tradicinę amatininkystę, kad būtų užtikrintas tęstinis naudojimas. Panašios yra paveldo vietos bei vietovės, kurios pastatytos iš patvarių medžiagų, tačiau yra pasikartojančių gamtinių katastrofų, tokių kaip žemės drebėjimai, potvyniai ir uraganai, sukeltų pažeidimų objektas. Šiais atvejais mes taip pat patvirtiname tradicinių technikų naudojimo jiems taisyti pagrįstumą, ypač tada, kai šios technikos vis dar naudojamos regione ar kai sudėtingesni būdai būtų ekonomiškai neįperkami.

Mes pripažįstame, kad kai kurių paveldo vietų bei vietovių tipų, tokių kaip kultūriniai kraštovaizdžiai, bendro charakterio ir tradicijų, tokių kaip modeliai6, formos ir dvasinė vertė, konservavimas gali būti svarbesnis negu fizinių vietovės savybių konservavimas, todėl jam gali būti suteikiama pirmenybė. Dėl to autentiškumas yra daug platesnė idėja negu materialus vientisumas, ir šios dvi sąvokos negali būti laikomos lygiavertėmis ar vienos prigimties.

4. Autentiškumas ir socialinė vertė

Be materialaus įrodymo, paveldo vietos bei vietovės gali nešti gilią dvasinę žinią, kuri palaiko bendruomeninį gyvenimą, susiedama jį su protėvių praeitimi. Ši dvasinė prasmė yra reiškiama per papročius ir tradicijas, tokias kaip gyvenviečių modeliai, žemėnaudos praktikos ir religiniai tikėjimai. Šių nematerialybių vaidmuo yra prigimtinė kultūros paveldo dalis ir, kaip tokia, jų sąsaja su materialių vietovės elementų reikšme turi būti nuosekliai identifikuota, įvertinta, apsaugota ir interpretuota.

Prie atminties ir jos kultūrinių apraiškų apsaugojimo tikslo turi būti artėjama siekiant praturtinti žmogiškąjį dvasingumą už materialiojo aspekto ribų. Istorinių mokslinių tyrimų ir fizinio audinio apžiūros nepakanka, kad būtų identifikuota visa paveldo vietos arba vietovės reikšmė, nes tik susirūpinusios bendruomenės, kurios turi interesų šioje vietoje arba vietovėje, gali prisidėti prie gilesnių vietos arba vietovės verčių, kaip jų pačių kultūrinio identiteto inkaro, supratimo ir raiškos.

Kultūriniuose kraštovaizdžiuose, įskaitant miesto teritorijas, socialinės vertės identifikavimo ir apsaugojimo procesas yra sudėtingas, nes gali būti įtraukta labai daug skirtingų interesų grupių. Kai kuriais atvejais ši situacija yra dar labiau komplikuota, nes tradicinės autochtoninės grupės, kurios kažkada apsaugojo ir vystė šias vietas bei vietoves, dabar perima naujas ir kartais konfliktuojančias vertes, kurios kyla iš rinkos ekonomikos ir iš jų troškimo socialiau ir ekonomiškiau integruotis į nacionalinį gyvenimą. Mes pripažįstame, kad tvarus vystymasis gali būti būtinybė tiems, kurie apgyvendina kultūrinius kraštovaizdžius, ir kad turi būti išplėtotas tarpininkavimo procesas, kuris kreiptų dėmesį į dinamišką šių vietų bei vietovių prigimtį, kad būtų tinkamai atsižvelgta į visas vertes. Mes taip pat pripažįstame, kad kai kuriais atvejais gali egzistuoti verčių hierarchija, kuri yra susijusi su kai kurių grupių interesais vietoje arba vietovėje7.

5. Autentiškumas dinamiškose ir statiškose vietose bei vietovėse

Amerikos žemyno paveldas apima ir dinamiškas kultūrines vietas bei vietoves, kurios yra visuomenės toliau aktyviai naudojamos, ir statiškas vietas bei vietoves, jų statytojų palikuonių daugiau nebenaudojamas, tokias kaip archeologinės vietos bei vietovės. Šie du vietų bei vietovių tipai yra skirtingos prigimties, o jų konservavimo poreikiai, jų autentiškumo apibrėžimas ir jų interpretavimas skiriasi priklausomai nuo jų pobūdžio.

Dinamiškos kultūrinės vietos bei vietovės, tokios kaip istoriniai miestai, gali būti laikomos daugelio autorių per ilgą laiko tarpą sukurtu produktu, kurio kūrybos procesas dažnai tęsiasi ir šiandien. Šis nuolatinis prisitaikymas prie žmogiškųjų poreikių gali aktyviai prisidėti prie tęstinumo tarp mūsų bendruomenių praeities, dabarties ir ateities išlaikymo. Per jas mūsų tradicijos yra palaikomos, nes jos kinta, atliepdamos bendruomenės poreikius. Ši raida yra normali ir formuoja esminę mūsų paveldo dalį. Kai kurie fiziniai pokyčiai, susiję su tradicinių paveldo vietos bei vietovės bendruomeninio naudojimo modelių išlaikymu, nebūtinai sumažina jos reikšmingumą ir netgi gali jį padidinti. Dėl to tokie materialūs pokyčiai gali būti priimti kaip evoliucijos dalis.

Statiškos kultūrinės vietos bei vietovės apima tas, kurios vertinamos kaip užbaigti vieno autoriaus ar autorių grupės darbai ir kurių pirminė ar ankstyvoji žinia nebuvo pakeista. Jos branginamos dėl savo estetinės vertės arba dėl savo reikšmės paminint asmenis ir įvykius, svarbius bendruomenės, nacijos ar pasaulio istorijai.

Šių vietų bei vietovių, kurios dažnai yra pripažįstamos kaip paminklinės struktūros, fizinis audinys reikalauja aukščiausio išsaugojimo lygmens, siekiant apriboti jų pobūdžio keitimą.

Kitas vietos bei vietovės tipas, kuris gali būti statiškas, yra archeologinė vieta arba vietovė, kurios aktyvi bendruomeninė ar socialinė paskirtis išblėso ar netgi nutrūko. Dėl įvairių priežasčių pirminių kūrėjų ir tradicinių gyventojų palikuonys prarado savo tiesiogines sąsajas su vietos arba vietovės fiziniu audiniu, tuo taip pat susilpnindami savo gebėjimą suvokti ir interpretuoti vietos arba vietovės prasmę ir vertę. Ikieuropinės Amerikos žemyno kultūros neturėjo rašto, todėl tiesiausios sąsajos su jų praeitimi glūdi materialiniuose archeologinių vietų bei vietovių įrodymuose, ir yra papildomai komplikuota, kad informacija, kurią jos teikia, yra neišsami ir kartais atsitiktinė. Archeologinių vietų bei vietovių autentiškumas yra neatnaujinamas. Autentiškumas yra jų materialūs elementai ir jų kontekstas, t.y. konstrukcijų ir objektų tarpusavio sąryšis ir sąryšis su fizine aplinkuma. Autentiškumas gali būti sunaikintas, kai vietos arba vietovės kontekstas nėra tinkamai dokumentuotas, kai eliminuojami sluoksniai, siekiant pasiekti gilesnius, kai imamasi visa apimančių kasinėjimų ir kai nevykdoma kruopšti ir plati gautųjų duomenų sklaida. Dėl šių priežasčių pirminės stratigrafijos liudijimai turi būti išlaikyti, kad ateities kartos galėtų juos analizuoti sudėtingesnėmis technikomis negu egzistuojančios šiandien.

Tik per studijas, publikavimą ir fizinių įrodymų mokslinį tyrimą šios vietos arba vietovės ir jų objektai gali dar kartą išreikšti savo vertes ir vėl įtvirtinti savo sąsajas su mūsų dabartiniu kultūriniu identitetu. Vis dėlto vietų bei vietovių interpretavimas gali autentiškai atspindėti tik svyruojančius interesus ir vertes, tačiau pati interpretacija nėra iš prigimties autentiška, o tik sąžininga ir objektyvi. Dėl šių priežasčių, fizinio įrodymo nepaliestumas reikalauja labai kruopščios dokumentacijos, apsaugos ir konservavimo, kad interpretacijos objektyvumas galėtų atliepti naują informaciją, išgautą iš šio audinio.

Neatsižvelgdama į vietos arba vietovės tipą, šiuolaikinė paveika privalo išgelbėti visų kultūros išteklių charakterį, nepakeisdami jų esybės ir pusiausvyros. Nauji elementai turi būti harmoningi su visumos charakteriu.

6. Autentiškumas ir valdymas8

Amerikos žemyno paveldas pasižymi labai nevienalyčiais nuosavybės ir valdymo modeliais. Nors dauguma vietų bei vietovių yra tinkamai apsaugotos savo valdytojų, kartais kai kurios vietos bei vietovės yra pavaldžios vietiniams valdžios organams, kuriems trūksta gebėjimų tinkamai apibrėžti visapusišką vietos arba vietovės vertę ar tinkamą paveiką jos konservavimui. Kitais kartais pirminiai gyventojai, kurie sukūrė kultūrinę vietą arba vietovę ir rūpinosi ja, yra pakeičiami naujais gyventojais, kurie turi mažai ar visai neturi kultūrinės traukos šiai vietai arba vietovei ir suteikia jai mažai arba nesuteikia jokios vertės, kas lemia jos apleidimą ir irimą. Ši situacija neatidėliotinai reikalauja, kad tinkami nacionaliniai ar vietiniai valdžios organai ir dabartiniai savininkai, valdytojai ir gyventojai būtų išsamiai informuoti apie vertę, kurią kitos populiacijos daugumos ar mažumos dalys gali teikti šiai vietai arba vietovei. Ir bendruomenėms, ir priskirtiems valdžios organams turi būti pateiktos priemonės paveldui teisingai pažinti ir įvertinti, jam apsaugoti ir konservuoti, jo meniniam ir dvasiniam malonumui skatinti, taip pat kaip ir jį naudoti edukacijai.

7. Autentiškumas ir ekonomika

Paveldo vietų bei vietovių autentiškumas vidujai glūdi jų fiziniame audinyje, o išoriškai – vertėse, priskirtose joms tų bendruomenių, kurios turi jose interesų. Turistai sudaro vieną iš šių grupių, kuri vertina vietą arba vietovę ir domisi jos prasme ir konservavimu.

Kadangi kultūrinis turizmas dažnai yra papildomas pajamų šaltinis vietinėms ir nacionalinėms ekonomikoms, jo vystymas yra priimtinas, kaip kad iš pradžių suformuluota Kito normose9. Vis dėlto negalima leisti, kad ribotos vertės, kurias turistai gali suteikti vietai arba vietovei, ir ekonominis susirūpinimas dėl pajamų iš turizmo taptų vyraujančiu kriterijumi konservuojant ir interpretuojant vietą arba vietovę. Tai ypač pasakytina, kai audinio ir jo konteksto bei vietos bei vietovės platesnių verčių ir žinios autentiškumas yra keičiamas, mažinamas ar jam kyla grėsmė.

Daugelio archeologinių vietų bei vietovių Amerikos žemyne autentiškumui yra kilęs pavojus dėl atstatymų. Nepaisant jų edukacinės vertės, atstatymai, skirti turizmui skatinti, sumažina tokių vietų bei vietovių autentiškumą, įtraukdami naujas rankas10, naujas medžiagas bei naujus kriterijus ir pakeisdami vietos arba vietovės išvaizdą.

Dar daugiau – ekonominio vystymosi aspektu vargingų populiacijų problema nuolat lieka kritiniu veiksniu daugybėje Amerikos žemyno istorinių miestų branduolių.

Sąmoningumo miesto paveldo kultūrinės vertės atžvilgiu sužadinimas šiose vargingose dalyse negali būti pasiektas be visapusiškos prieigos, išsprendžiančios jų ženklų materialinį ir socialinį marginalumą.

C. REKOMENDACIJOS

Atsižvelgdami į visus aukščiau išdėstytus svarstymus, mes, Amerikos žemyno ICOMOS nacionalinių komitetų prezidentai, siūlome diskusijai Generalinėje asamblėjoje Sofijoje šias bendrąsias rekomendacijas ir specifines diskusijų grupių rekomendacijas, kurios išplaukė iš plačių diskusijų, surengtų San Antonijuje Amerikos žemyno simpoziumo apie autentiškumą kultūros paveldo konservavimo ir valdymo srityse dalyvių. Be to, mes pripažįstame ir giriame Naros dokumentą kaip vertingą instrumentą diskusijai, tačiau laikome jį nebaigtu, todėl palaikome pridedamus Naros dokumento komentarus, pagrįstus poreikiais, kuriuos mes identifikavome kaip susijusius su Amerikos žemyno paveldu.

1. Bendrosios rekomendacijos:

a) Kad mūsų padėka būtų persiųsta Jungtinių Valstijų ICOMOS nariams, Gečio konservavimo institutui11 ir San Antonijaus konservavimo draugijai12 už Amerikos žemyno autentiškumo simpoziumo organizavimą bei rėmimą, ir San Antonijaus miesto Teksase valdžia būtų pripažinta už savo svetingumą mūsų susitikimo metu ir už savo pasiekimus saugant šio gražaus istorinio miesto paveldą.

b) Kad būtų įtvirtintas procesas, kuris padės apibrėžti ir apsaugoti mūsų įvairaus materialaus kultūrinio paveldo palikimo autentiškumą ir kuris, visapusiškai ir specifiškai įvertinus kultūrinę vertę, administracinį kontekstą ir vietos arba vietovės istoriją, lems plataus masto reikšmingų išteklių pripažinimą. Buros chartija ir jos veikimo gairės gali tarnauti kaip modelis šiam procesui. Toks procesas turėtų apimti valdymo mechanizmus, kurie užtikrintų visų susijusių grupių įsitraukimą. Individualūs ekspertai, atstovaujantys plačiam dalykų ir interesų laukui, visos procesui aktualios grupės ir kitos suinteresuotos ar paliestos šalys turi būti įtrauktos į reikšmės apibrėžimo ir paveikos paveldo vietoje arba vietovėje valdymo procesą.

c) Kad tolesni apsvarstymai būtų skirti autentiškumo įrodymams, kad galėtų būti identifikuoti rodikliai tokiam apibrėžimui, taigi, kad būtų išdėstytos visos reikšmingos vietos arba vietovės vertės. Toliau pateikiami kai kurie rodiklių pavyzdžiai:

i). Tikrosios vertės atskleidimas. Tai yra, ar išteklius lieka savo sukūrimo būklės ir atskleidžia visą savo reikšmingą istoriją.

ii). Vientisumas. Tai yra, ar vieta arba vietovė yra suskaidyta; kiek daug trūksta ir kokie yra naujausi papildymai.

iii). Kontekstas. Tai yra, ar kontekstas ir (arba) aplinka atitinka pirminį ar kitus reikšmės periodus; ir (arba) jie didina ar mažina reikšmę.

iv). Identitetas. Tai yra, ar vietinė populiacija identifikuoja save su vieta arba vietove ir kieno identitetą ta vieta arba vietovė atskleidžia.

v). Naudojimas ir funkcija. Tai yra, tradiciniai naudojimo modeliai, kurie apibūdina vietą arba vietovę.

d) Kad, atsižvelgiant į visapusišką kultūros paveldo prigimtį, esami principai, sudėti visose chartijose ir deklaracijose, būtų sujungti kaip visapusiškos prieigos vystymo dalys ir gairės paveldo konservavimo praktikai. Jie turėtų apimti Venecijos chartiją, 1965 m. UNESCO Archeologines gaires13, Buros chartiją, Oachakos deklaraciją14, Florencijos chartiją, Vašingtono chartiją, Naros dokumentą, Brazilijos chartiją15, šią San Antonijaus deklaraciją ir t. t.

2. Architektūros ir urbanistikos grupės rekomendacijos

a) Kad būtų suteiktas tinkamas pripažinimas vertėms, neatsiejamoms nuo mūsų istorinių miestų centrų kultūrinės įvairovės.

b) Kad būtų įsteigta programų didesniam sąmoningumui apie verčių daugialypumą tarp daugybės kultūrinių grupių ugdyti.

c) Kad vyriausybiniai valdžios organai ir valdymo grupės per papildomą sąmoningumą ir edukacines programas taptų informuotos apie socialinių ir kultūrinių verčių vaidmenį, apsaugant pastatų ir vietų bei vietovių autentiškumą.

d) Kad būtų įvesti lankstūs ir atviri konsultavimo ir tarpininkavimo procesai vietiniame lygmenyje, siekiant identifikuoti bendruomenines vertes ir kitus kultūrinės reikšmės aspektus istoriniuose miestų rajonuose.

e) Kadangi istoriniai miestų rajonai ir miestai yra kultūrinio kraštovaizdžio tipas, tegul daugybė rekomendacijų, išleistų Kultūrinių kraštovaizdžių grupės, taip pat būna taikoma šiai paveldo daliai.

3. Archeologinių vietų bei vietovių grupės rekomendacijos

a) Kad iš ICOMOS pusės daugiau dėmesio būtų kreipiama į archeologinių vietų bei vietovių autentiškumą. Galbūt dėl ICOMOS narių sudėties šiai paveldo daliai Amerikos žemyne nėra skiriama pakankamai rūpesčio.

b) Kad daugiau analizės būtų skiriama sąryšiui, kurį autentiškumas gali turėti su tokiomis veiklomis kaip stabilizavimas, sutvirtinimas, apsauginių pastogių statyba ir t. t.

c) Kad aprašomoji ir tiksli dokumentacija būtų besąlyginis reikalavimas visiems archeologijos darbams. Kai vietos bei vietovės yra kasinėjamos, jų informacija yra išeikvojama, kaip knygų, kurių puslapiai ištrinami. Interpretacija yra nekontroliuojama, bet dokumentavimo įrašai yra. Archeologiniai dokumentavimo įrašai privalo būti teisingi ir patikimi, kitais žodžiais, autentiški, objektyvūs ir kruopštūs.

d) Kad visas intervencijas ir kasinėjimus archeologinėse vietose bei vietovėse visada lydėtų konservavimo ir nuolatinės apsaugos plano įgyvendinimas.

e) Kad archeologinio įrodymo autentiškumui būtų suteikiama tinkama apsauga, kai vietoms bei vietovėms kyla grėsmė dėl miesto brovimosi ar civilinių darbų, tokių kaip kelių tiesimas.

f) Kad autentiškumas nuo dirbtinio užtvindymo ir užtvankų statymo būtų apsaugotas išsamiu vietos bei vietovės dokumentavimu, tinkamomis archeologinių įrodymų gelbėjimo technikomis, ir tai lydėtų rezultatų publikavimas.

g) Kad būtų privalomai apsvarstytos konservavimo priemonės (jei kasinėjamos vietos bei vietovės nėra tinkamai lankomos ir valdomos), tokios kaip vietos arba vietovės užkasimas iš naujo16, kad būtų užtikrintas tam tikro autentiškumo lygmens išlaikymas per amžius.

h) Kad didelė archeologinės vietos arba vietovės autentiškumo dalis slypėtų netrikdomose palaidotose archeologinėse užpilo liekanose ir, kaip tokios, būtų minimaliai kasinėjamos archeologų – tik tiek, kiek reikia, siekiant nustatyti vietos arba vietovės reikšmę.

i) Kai kurios archeologinės vietos bei vietovės jų kūrėjų palikuonių vis dar laikomos šventomis ir, kaip tokios, jos turėtų būti minimaliai trikdomos ar visai netrikdomos archeologų ar vystymo.

4. Kultūrinių kraštovaizdžių grupės rekomendacijos

a) Kad būtų įtvirtinti derybų procesai tarpininkauti tarp daugelio skirtingų grupių, kurioms priklauso ar kurios gyvena kultūriniuose kraštovaizdžiuose, interesų ir verčių.

b) Kadangi kultūriniai kraštovaizdžiai yra sudėtingi ir dinamiški, autentiškumo nustatymo ir apsaugos procesai turi būti gana lankstūs, kad apimtų šią dinamišką savybę.

c) Kad tvaraus vystymo idėja ir jos sąryšis su kultūrinių kraštovaizdžių valdymu būtų apibrėžti, siekiant įtraukti ekonominius, socialinius, dvasinius ir kultūrinius interesus.

d) Kad kultūrinių kraštovaizdžių konservavimas siektų pusiausvyros tarp reikšmingų gamtinių ir kultūrinių išteklių.

e) Kad būtų atsižvelgta į vietinių bendruomenių poreikius ir vertybes, kai sprendžiama kultūrinių kraštovaizdžių ateitis.

f) Kad tolesnis darbas būtų vykdomas pagal tinkamus įstatymus ir vyriausybinę planavimo metodologiją, kad apsaugotų vertes, susijusias su kultūriniais kraštovaizdžiais.

g) Kadangi konservuojant kultūrinių kraštovaizdžių autentiškumą, bendram charakteriui ir tradicijoms, pvz., modeliams, formoms, žemėnaudai ir dvasinei vertei, gali būti teikiama pirmenybė prieš materialius ir dizaino aspektus, tebūna įtvirtintas aiškus sąryšis tarp verčių ir autentiškumo įrodymų.

h) Kad ekspertiniai daugiadalykiai nustatymai taptų reikalavimu apibrėžiant kultūrinių kraštovaizdžių autentiškumą ir kad tokios ekspertų grupės įtrauktų socialinių mokslų mokslininkus, kurie gali tiksliai išreikšti vietinių bendruomenių vertes.

i) Kad kultūrinių kraštovaizdžių autentiškumas būtų apsaugotas nuo didelių žemėnaudos pokyčių ir didelių viešųjų bei privačių projektų statybą, reikalaujant, kad atsakingi valdžios organai ir finansuojančios organizacijos imtųsi poveikio aplinkai studijų, kurios lems neigiamo poveikio kraštovaizdžiui ir tradicinėms vertėms, susijusioms su šiomis vietomis bei vietovėmis, sušvelninimą.

5. Rekomendacijos dėl Naros dokumento

Kad pridėtieji komentarai apie Naros dokumentą būtų apsvarstyti visuose tarptautiniuose dokumentuose ir gairėse kaip Amerikos žemyno kultūros paveldo autentiškumo apibrėžties, įrodymo ir apsaugos atspindys.

SAN ANTONIJAUS DEKLARACIJOS PRIEDAS

Naros dokumento komentaras

Kilęs iš diskusijų tarp Amerikos žemyno simpoziume apie autentiškumą kultūros paveldo konservavimo ir valdymo srityse, organizuoto Jungtinių Valstijų ICOMOS, Gečio konservavimo instituto ir San Antonijaus konservavimo draugijos, San Antonijuje, Teksase, 1996 m. kovo 27–30 d., dalyvių.

Pirma ir svarbiausia, Simpoziumo dalyviai siunčia savo sveikinimus Naros dokumento rengimo komitetui už šį svarbų ir savalaikį indėlį į kultūros paveldo apsaugos sritį. Mes taip pat pripažįstame, kad šis dokumentas buvo aptartas ir jam pritarta Naros dokumento dalyvių ir kad, kaip toks, jis nėra keitimo objektas. Vis dėlto, kadangi jis tapo prieinamas pasaulinės konservatorių-restauratorių bendruomenės studijoms ir diskusijai, yra svarbu, kad būtų išanalizuotas jo aktualumas kultūriniam Amerikos žemyno paveldui. Šia dvasia yra siūlomi tokie komentarai:

ĮVADAS

Naros dokumento įžanga teigia,

„Ekspertai mano, kad plataus masto dialogas skirtinguose pasaulio regionuose ir tarp specialistų, susirūpinusių kultūros paveldo įvairove, grupių buvo esminis toliau tobulinant autentiškumo, kiek jis yra susijęs su kultūros paveldu, idėją ir taikymą. Toks vykstantis dialogas bus skatinamas ICOMOS, ICCROM ir Pasaulio paveldo centro, į jį, kaip tinkamą, bus atkreiptas Komiteto dėmesys.“

Laikydamasi šių Rekomendacijų, Jungtinių Valstijų ICOMOS priėmė iššūkį suorganizuoti Amerikos žemyno ICOMOS komitetų prezidentų, delegatų ir narių susitikimą, susirinkusį San Antonijuje, Teksase, kad būtų apsvarstyti autentiškumo apibrėžimai ir taikomumas paveldo konservavimui ir valdymui jų regionuose. Viena iš užduočių, kurių ėmėsi ši grupė, buvo atidus Naros dokumento straipsnių peržiūrėjimas, siekiant nustatyti, ar amerikietiškas požiūris yra iki galo atskleistas šiame dokumente.

Visų dalyvaujančiųjų buvo pripažinta, kad Naros dokumentas, iš individų, įtrauktų į jo rengimą, pusės, atskleidžia didelį diplomatinį ir realų darbą. San Antonijaus simpoziumo dalyviai sutinka su Naros grupe, kad šis klausimas yra esminis išsaugojimo darbe visame pasaulyje, o jo glaudesnis apibrėžimas ir nuodugnesnis supratimas yra visapusiškai svarbūs ir savalaikiai profesionalų bendruomenei. Taip pat tikimasi, kad Naros dokumentas pagal pobūdį ne tik susitelks į Pasaulio paveldo konvencijos17 įgyvendinimo poreikius, bet ir ras platesnį pritaikymą. Taigi kai kurios iš mūsų pastabų gali būti nukreiptos į jo platesnę prasmę. Nors Naros dokumentas tikrai ras vietą tarp Pasaulio paveldo konvencijos interpretacijų ir kitų gairių taikymo, San Antonijaus grupė mano, kad būtų naudinga keletą iškilusių esminių klausimų pateikti ICOMOS, 1996 m. spalio mėnesį Sofijoje, Bulgarijoje, vyksiančiame ICOMOS generalinės asamblėjos forume ir Pasaulio paveldo komitete.

DISKUSIJA DĖL DOKUMENTO

Apskritai grupė tiki, kad Naros dokumentas yra gera išplėtota diskusija apie sudėtingus klausimus, nepaisant sudėtingumo glaudžiai sekti anglišką ir prancūzišką versijas. Keliuose straipsniuose (6, 12 ir 13 straipsniai) angliškas tekstas atrodo silpnas, lyginant su prancūzišku, o abiejų tekstų prasmė tiksliai neatitinka, todėl sunku nustatyti, kuri prasmė atskleidžia tikrąjį autorių ketinimą. Pastabos šiuo klausimu buvo pateiktos suprantant, kad dokumentas buvo sukurtas sudėtingomis laiko trūkumo sąlygomis ir kad kai kurie kalbos peržiūrėjimai dar vyksta.

Konkrečiau matoma, kad šeši straipsniai suteikia galimybių tolesnei diskusijai Amerikos žemyno ICOMOS nacionalinių komitetų interesų ir mūsų kultūros paveldo prigimties kontekste.

1 STRAIPSNIS

Amerikos žemyno simpoziumo dalyviai tiki, kad Amerikos žemyne vietinių bendruomenių ir suinteresuotų asmenų dalyvavimo idėja turi būti ryškesnė, negu leidžia manyti tekstas, tam, kad jie būtų įtraukti į visus procesus nuo pradžios. Identifikuodamas tokio įtraukimo etapus, Naros dokumentas pašalina vietinę bendruomenę, pavyzdžiui, iš identifikavimo proceso.

4 STRAIPSNIS

San Antonijaus grupė tiki, kad Amerikos žemyne ir galbūt kitur žodžių „nacionalizmas“ ir „mažumos“ vartojimas yra netinkamas, nes jie neaprėpia gana dažno atvejo šiame pusrutulyje, kai mažuma nacijoje gali būti įtakingesnė ir primesti savo kultūrines vertes didesnėms, netgi daugumos grupėms, bendros nacionalinės tapatybės ribose.

Taip pat buvo pateikta idėja, kad šis straipsnis praleidžia vieną svarbų Amerikos žemyno kultūrinio identiteto paieškos mechanizmą, kuris yra prarastų ar naujų verčių pakartotinis suteikimas susilpnėjusioms kultūrinėms tradicijoms ir paveldui, ypač tam, kuris yra susijęs su Amerikos žemyno vietinių gyventojų palikimu.

5 STRAIPSNIS

San Antonijuje vyko diskusija, ar šis straipsnis apima labai svarbią Amerikos žemyno savybę, kuri yra artimas labai skirtingų kultūrinių grupių sambūvis, įskaitant, kraštutiniais atvejais, glaudų poindustrinių, labai techniškų visuomenių artimumą su klajoklių gentimis, kurios gyvena glaudžiai sąveikaudamos su gamtine aplinka. Buvo pamanyta, kad šis sambūvis turi būti pripažintas ir gerbiamas vykstant konservavimo procesams.

8 STRAIPSNIS

Atsakomybė už kultūros paveldą ir jo valdymą pirmiausia priklauso jį sukūrusiai kultūrinei bendruomenei, o paskui – tai, kuri toliau jį globoja. Tačiau šią atsakomybę papildo pareiga laikytis kultūros paveldui išsaugoti sukurtų tarptautinių chartijų bei konvencijų ir atsižvelgti į jų nustatytus principus bei iš jų kylančias atsakomybes. Ypač pageidautina, kad kiekviena bendruomenė derintų savo ir kitų kultūrinių bendruomenių reikalavimus, jei tik šios pusiausvyros siekis neardo pamatinių tos bendruomenės kultūrinių verčių.

Pirmas šio straipsnio sakinys:

Svarbu pabrėžti pamatinį UNESCO principą, pagal kurį kiekvieno kultūros paveldas yra visų kultūros paveldas,

rodo svarbią idėją Pasaulio paveldo kontekste, bet grupė tvirtai jautė, kad platesniame kontekste ši formuluotė galėtų sukelti rimtų nesusipratimų. Pirmiausia, teiginys „kiekvieno kultūros paveldas yra visų kultūros paveldas“ galėtų būti vartojamas palaikant idėją, kad sprendimai dėl nacionalinio paveldo galėtų būti teisėtai priimami išorinių valdžios organų. Išskyrus, kai vieta arba vietovė ar paminklas yra Pasaulio paveldo sąraše, tai matoma kaip netinkama galimybė, kenkianti suverenumui. Antra, kitas kraštutinumas – šis teiginys taip pat galėtų būti vartojamas palaikant nacijos nušalinimą nuo atsakomybės rūpintis savo paveldu, kai ji turėtų tai daryti.

Nors atrodytų, kad antrasis sakinys aptaria šį klausimą, esama pirmo sakinio formuluotė susilpnina jo įtaigą:

Atsakomybė už kultūros paveldą ir jo valdymą pirmiausia tenka jį sukūrusiai kultūrinei bendruomenei, o paskui – toms, kurios toliau jį globoja.

San Antonijaus grupė tiki, kad kai bendruomenė, kuri sukūrė paveldą, vis dar yra jo valdytoja ar turi interesų dėl jo išlikimo, ji turėtų būti atsakinga už jo globą. Kai paveldo vieta arba vietovė yra perėjusi bendrai nacijos, kuriai ji priklauso, nuosavybei, nacija turi prisiimti atsakomybę. Čia vėlgi gali būti vertimo problema.

Paskutinio 8 straipsnio sakinio:

Ypač pageidautina, kad kiekviena bendruomenė derintų savo ir kitų kultūrinių bendruomenių reikalavimus, jei tik šios pusiausvyros siekis neardo pamatinių tos bendruomenės kultūrinių verčių,

dabartinė formuluotė taip pat yra kelia problemų, nes identifikuoti „pamatines kultūrines vertes“ šiame kontekste nėra įmanoma ar pageidautina.

10 STRAIPSNIS

Manytina, kad šis tekstas išsamiai neatskleidžia Amerikos žemyno rūpesčių, nes jis tiesiogiai neteigia, kad autentiškumo supratimui yra iš esmės svarbu pripažinti dinamišką kultūrinių verčių pobūdį ir kad įgyjant tokį supratimą privaloma vengti statiškų ir nelanksčių kriterijų.

11 STRAIPSNIS

Dalyviai tiki, kad šiam straipsniui trūksta aiškumo ir išryškinimo, kurie galėjo būti pateikti paskutiniame jo apibrėžimo, iš ko susidaro kultūrinis kontekstas, sakinyje, pakartojant: a) tai, kas jį sukūrė, b) tai, kam jis dabar priklauso, ir c) kiek įmanoma platesnis kultūrinis kontekstas.

Vertėja Viltė Janušauskaitė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Čia ir toliau Amerikos žemynas reiškia Šiaurės ir Pietų Amerikos žemynus.
2 Vert. koment. Angl. The Inter-American Symposium on Authenticity in the Conservation and Management of the Cultural Heritage.
3 Vert. koment. Angl. preservation. Pažymėtina, kad Europoje ir kitų žemynų britiškosios kalbinės tradicijos šalyse paveldo konservavimas yra vadinamas heritage conservation, o JAV ir amerikietiškosios kalbinės tradicijos šalyse – heritage preservation, sąvoką conservation taikant tik gamtos, aplinkos išsaugojimui. Todėl skaitant paveldo saugos tekstus anglų kalba ir norint nesusipainioti tarp abiejų visiškų sinonimų, reikėtų pasitikslinti dėl konkrečiame tekstą pavartotos conservation arba preservation sąvokų kalbinės tradicijos konteksto. Konkrečiau žr. Žodynėlyje.
4 Vert. koment. Turimos galvoje įvairios abiejuose Amerikos žemynuose gyvuojančios autochtonų ir moderniosios kultūros.
5 Vert. koment. Čia ir toliau, siekiant išvengti klaidingo suvokimo, angl. nation verčiamas „nacija“, o ne „tauta“, nes dokumente šis terminas reiškia valstybės gyventojus, priklausančius įvairioms etninėms ir kalbinėms grupėms.
6 Vert. koment. Turimi galvoje ne fiziniai, o veiklos, ūkininkavimo, tradicinės gyvensenos ir t. t. modeliai ir formos.
7 Vert. koment. Turima galvoje paveldo vieta arba vietovė (angl. site).
8 Vert. koment. Turimas galvoje atsakingas, etiškas valdymo būdas, priežiūra (angl. stewardship, o ne įprastai tarptautiniuose dokumentuose vartojamas management).
9 Vert. koment. Kito normos, arba Baigiamoji susitikimo dėl meninę ir istorinę vertę turinčių paminklų ir vietovių išsaugojimo ir naudojimo ataskaita, priimta 1967 m. Kite, Ekvadore. Šiame dokumente nagrinėjamos įvairios gausiam Amerikos žemyno kultūros paveldui aktualios problemos: plėtros poveikis aplinkai, istorinių miestų rajonų apsauga ir integravimas, miestų augimo ir aplinkos apsaugos poreikių derinimas, paveldo ekonominė vertė ir turizmas. Pateikiami siūlymai dėl nacionalinių ir tarptautinių, techninių ir teisinių priemonių, įskaitant apsaugos zonas ir mokesčių lengvatas.
10 Vert. koment. Turima galvoje darbo jėga, dabartiniai darbininkai.
11 Vert. koment. Gečio konservavimo institutas (angl. Getty Conservation Institute) – privati ne pelno siekianti organizacija, nuo 1985 m. veikianti Los Andžele, JAV, veikia tarptautiniu lygmeniu ir yra viena iš pasaulyje labiausiai prestižinių ir autoritetingų institucijų kilnojamojo (dailės, rinkinių) ir nekilnojamojo (architektūros, vietų bei vietovių) kultūros paveldo pažangiausių konservavimo-restauravimo praktikos technologijų bei inovatyvių mokslinių tyrimų srityse, plačiai remia konservavimo-restauravimo srities studijas ir naujausių šios mokslinių žinių sklaidą.
12 Vert. koment. San Antonijaus konservavimo draugija (angl. San Antonio Conservation Society) buvo įkurta San Antonijuje, Teksase, JAV, 1924 m. Organizacijos tikslas – sąmoningumo žadinimas ir paveldo edukacija plačiajai visuomenei, ji yra išgelbėjusi nuo sugriovimo ne vieną istorinę miesto struktūrą, remia pastatų restauravimo projektus.
13 Vert. koment. Veikiausiai originale yra likusi korektūros klaida ir iš tiesų turimos galvoje 1956 m. Rekomendacijos, apibrėžiančios tarptautinius principus, taikytinus archeologinių kasinėjimų atveju, priimtos UNESCO generalinėje konferencijoje Delyje, 1956 m.
14 Vert. koment. Oachakos deklaracija priimta 1993 m., Meksikos UNESCO nacionalinės komisijos. Dokumente akcentuojamas vietinių (autochtonų) žmonių pripažinimas ir įtraukimas, sprendžiant visuomenines problemas. Nors tiesiogiai nesusijusi su materialiosios kultūros konservavimu, deklaracija kelia daugiakultūriškumo, aplinkos valdymo, natūralių išteklių apsaugos ir vietinių gyventojų ryšio su gamta klausimus.
15 Vert. koment. Brazilijos ICOMOS 1995 m. organizuoto regioninio susitikimo metu priimta chartija – Regioninis Pietų Amerikos pietinės dalies dokumentas dėl autentiškumo (isp. Documento regional del Cono Sur sobre Autenticidad). Dokumente aptariami klausimai, iškelti ir San Antonijaus deklaracijoje – autentiškumas ir identitetas, kontekstas, materialumas, perduodama žinia, autentiškumo išsaugojimo problema.
16 Vert. koment. Atidengto archeologinio objekto užkasimas iš naujo, kad užpiltas žemės sluoksnis veiktų kaip apsauga nuo gamtinio ir žmogaus poveikio.
17 Vert. koment. Pasaulio paveldo konvencija priimta 1972 m. UNESCO generalinės konferencijos metu. Visas pavadinimas  – Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvencija (angl. Convention Concerning the Protection of the World Cultural and Natural Heritage). Ji yra pagrindinis dokumentas, reglamentuojantis nacionalinių ir pasaulio kultūros bei gamtos paveldo objektų ir vietovių apsaugą bei jų valdymą.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1996; © Viltė Janušauskaitė, 2016