TARPTAUTINĖ KULTŪRINIO TURIZMO CHARTIJA: [EN]

turizmo paveldo reikšmės vietose valdymas (1999 m.) 

Priimta ICOMOS generalinėje asamblėjoje Meksike, 1999 m. spalio mėn.

ĮVADAS

Chartijos etosas

Plačiausia prasme gamtos ir kultūros paveldas priklauso visiems žmonėms. Kiekvienas mūsų turime teisę ir atsakomybę suprasti, vertinti ir tausoti jo universalias vertybes.

Paveldas yra plati sąvoka ir aprėpia tiek natūralią, tiek ir kultūrinę aplinką. Jis apima kraštovaizdžius, istorines vietas, vietoves ir pastatytąsias aplinkas, taip pat biologinę įvairovę, kolekcijas, praeities ir tebesitęsiančias kultūrines praktikas, žinias ir gyvenimo patirtis. Jis fiksuoja ir išreiškia ilgus istorinės raidos procesus, kurie sudaro įvairių nacionalinių, regioninių, autochtoninių bei lokalinių tapatybių esmę ir yra integrali šiuolaikinio gyvenimo dalis. Tai dinamiškas augimo bei pokyčių atskaitos taškas ir juos teigiamai veikianti priemonė. Kiekvienos vietovės ar bendruomenės išskirtinis paveldas ir kolektyvinė atmintis yra nepakeičiamas ir svarbus tiek dabarties, tiek ateities raidos pagrindas.

Didėjant globalizacijai, bet kokios konkrečios vietos ar regiono paveldo ir kultūrinės įvairovės apsauga, išsaugojimas, interpretavimas ir pateiktis yra svarbus iššūkis visiems žmonėms. Vis dėlto šio paveldo valdymas, grindžiamas tarptautiniu mastu pripažintų ir deramai taikomų standartų sistema, įprastai yra konkrečios bendruomenės ar saugotojų grupės atsakomybė.

Pirminis paveldo valdymo tikslas yra skleisti bendruomenėms šeimininkėms ir jų paveldo lankytojams žinias apie šio paveldo reikšmingumą ir išsaugojimo būtinybę. Protingas ir gerai valdomas fizinis, intelektualinis ir (arba) emocinis požiūris į paveldo ir kultūrinės raidos suvokimą yra ir teisė, ir privilegija.

Toks požiūris apima pareigą gerbti paveldo vertes, dabartinių bendruomenių šeimininkių, saugotojų autochtonų ar istorinių vertybių savininkų interesus ir lygiateisiškumą, taip pat kraštovaizdžius ir kultūras, iš kurių šis paveldas kilo.

Dinamiška turizmo ir kultūros paveldo sąveika

Vietinis ir tarptautinis turizmas tebėra vienas svarbiausių kultūrinių mainų nešėjų, kuris teikia asmeninę patirtį ne tik apie tai, kas išliko iš praeities, bet ir apie šiuolaikinį gyvenimą ir kitų visuomenę. Jis vis labiau vertinamas kaip teigiama gamtos ir kultūros išsaugojimo jėga.

Turizmas gali apčiuopti paveldo ekonomines charakteristikas ir, generuodamas finansavimą, šviesdamas bendruomenę ir darydamas įtaką politikai, pasitelkti jas išsaugojimui. Tai esminė daugelio nacionalinių ir regioninių ekonomikų dalis ir, jei sėkmingai valdoma, gali būti svarbus raidos veiksnys.

Pats turizmas tampa vis sudėtingesniu reiškiniu, turinčiu politinius, ekonominius, socialinius, kultūrinius, edukacinius, biofizikos, ekologijos ir estetinius metmenis.

Naudingos sąveikos tarp potencialiai prieštaringų lankytojų ir bendruomenių šeimininkių arba vietos bendruomenių lūkesčių ir siekių pasiekimas kelia daug iššūkių ir galimybių.

Gamtos ir kultūros paveldas, įvairovės ir gyvuojančios kultūros yra pagrindiniai turistų traukos dalykai. Pertekliškai arba prastai valdomas turizmas ir su turizmu susijęs vystymasis gali kelti grėsmę paveldo fizinei prigimčiai, vientisumui ir reikšmingiems ypatumams. Bendruomenių šeimininkių ekologinis kontekstas, kultūra ir gyvenimo būdas taip pat gali degraduoti sykiu su lankytojų vietos patirtimi.

Turizmas turėtų atnešti naudos bendruomenėms šeimininkėms ir suteikti joms svarbių priemonių bei motyvaciją rūpintis ir prižiūrėti savo paveldą ir kultūrines praktikas. Vietos ir (arba) autochtoninių bendruomenių atstovų, paveldosaugininkų, turizmo operatorių, turto savininkų, politikų, nacionalinių vystymo planų rengėjų ir vietos ar vietovės valdytojų dalyvavimas ir bendradarbiavimas yra būtinas siekiant tvarios turizmo pramonės ir stiprinant paveldo išteklių apsaugą ateities kartoms.

ICOMOS, Tarptautinė paminklų ir vietų bei vietovių taryba, šios Chartijos autorė, taip pat kitos tarptautinės organizacijos ir turizmo pramonė yra susitelkę į šį iššūkį.

Chartijos tikslai

Tarptautinės kultūrinio turizmo chartijos tikslai yra:

  • Sudaryti sąlygas ir paskatinti tuos, kurie susiję su paveldo išsaugojimu ir valdymu, padaryti paveldo reikšmingumą prieinamą bendruomenei šeimininkei ir lankytojams.
  • Sudaryti sąlygas ir paskatinti turizmo pramonę remti ir valdyti turizmą taip, kad būtų gerbiamas ir stiprinamas bendruomenių šeimininkių paveldas ir gyvuojančios kultūros.
  • Palengvinti ir paskatinti išsaugojimo interesų ir turizmo pramonės dialogą apie paveldo vietų, kolekcijų ir gyvuojančių kultūrų svarbą ir trapią prigimtį, įskaitant būtinybę siekti jų tvarios ateities.
  • Paskatinti tuos, kurie kuria planus ir politiką, plėtoti išsamius, pamatuojamus netolimos ateities tikslus ir strategijas, susijusius su paveldo vietų ir kultūrinių veiklų pateiktimi ir interpretacija jų išsaugojimo ir konservavimo kontekste.

Taip pat:

  • Chartija remia plačias ICOMOS, kitų tarptautinių organizacijų bei turizmo pramonės iniciatyvas palaikyti paveldo valdymo ir konservavimo vientisumą.
  • Chartija skatina dalyvauti visus su tapačiais ar kartais konfliktuojančiais interesais, atsakomybėmis bei pareigomis ir bendradarbiauti siekiant jos tikslų.
  • Chartija skatina suinteresuotąsias šalis rengti išsamias gaires, kurios palengvintų Principų įgyvendinimą, atsižvelgiant į tų šalių specifines aplinkybes ar tam tikrų organizacijų ir bendruomenių reikalavimus.

KULTŪRINIO TURIZMO CHARTIJOS PRINCIPAI

1 principas. Kadangi vietinis ir tarptautinis turizmas yra vienas iš svarbiausių kultūrinių mainų variklių, konservavimas turėtų teikti atsakingas ir gerai valdomas galimybes bendruomenės šeimininkės nariams ir lankytojams tiesiogiai patirti ir suprasti tos bendruomenės paveldą ir kultūrą.

1.1

Gamtos ir kultūros paveldas yra materialus ir dvasinis išteklius, perteikiantis istorinės raidos naratyvą. Jis vaidina svarbų vaidmenį šiuolaikiniame gyvenime ir turėtų būti fiziškai, intelektualiai ir (arba) emociškai prieinamas plačiajai visuomenei. Fizinių savybių, nematerialiųjų aspektų, šiuolaikinės kultūrinės raiškos ir plataus konteksto apsaugos ir konservavimo programos turėtų sudaryti sąlygas bendruomenei šeimininkei ir lankytojams suprasti ir branginti paveldo reikšmingumą nešališkai ir prieinamu būdu.

1.2

Individualūs gamtos ir kultūros paveldo aspektai yra skirtingų reikšmingumo lygių, vieni jų − pasaulinės vertės, kiti − nacionalinės, regioninės ar vietinės svarbos. Interpretavimo programos turėtų pristatyti tą reikšmę bendruomenei šeimininkei ir lankytojams atitinkamu ir prieinamu būdu, taikydamos ir skatindamos tinkamas, šiuolaikiškas švietimo, medijų, technologijų formas bei individualų istorinės, aplinkos ir kultūrinės informacijos išaiškinimą.

1.3

Interpretavimo ir pristatymo programos turėtų sudaryti sąlygas ir skatinti aukštą visuomenės sąmoningumo lygį bei teikti būtiną paramą ilgalaikiam gamtos ir kultūros paveldo išlikimui.

1.4

Interpretavimo programos turėtų pristatyti paveldo vietų, tradicijų ir kultūrinių praktikų reikšmingumą, atsižvelgdamos į teritorijos ir bendruomenės šeimininkės, įskaitant kultūrines mažumas ar kalbines grupes, praeities patirtis ir dabarties įvairovę. Lankytojai visuomet turėtų būti informuojami apie skirtingas kultūrines vertes, kurios gali būti priskiriamos tam tikram paveldo ištekliui.

2 principas. Santykis tarp paveldo vietų ir turizmo yra dinamiškas ir gali apimti priešingas vertes. Dėl dabarties ir ateities kartų jis turėtų būti valdomas tvariu būdu.

2.1

Paveldo reikšmės vietos, kaip svarbus kultūrinės įvairovės ir socialinės raidos pagrindas, turi esminę vertę visiems žmonėms. Gyvuojančių kultūrų, paveldo vietų, kolekcijų, jų fizinio bei ekologinio vientisumo ir supančios aplinkos ilgalaikė apsauga ir konservavimas turėtų būti esminė socialinio, ekonominio, politinio, teisinio, kultūros ir turizmo vystymo politikų sudėtinė dalis.

2.2

Paveldo išteklių ar verčių ir turizmo sąveika yra dinamiška ir nuolat kinta, generuodama tiek galimybes ir iššūkius, tiek ir galimus konfliktus. Turizmo projektai, veĩklos ir vystymosi aplinkybės turėtų pasiekti teigiamų rezultatų ir iki minimumo sumažinti neigiamą poveikį paveldui ir bendruomenių šeimininkių gyvensenai, tuo pat atliepdami lankytojo poreikius ir lūkesčius.

2.3

Konservavimo, interpretavimo ir turizmo vystymo programos turėtų būti grindžiamos išsamiu specifinių, tačiau dažnai sudėtingų ir konfliktuojančių tam tikros vietos paveldo reikšmingumo aspektų supratimu. Tęstiniai tyrimai ir konsultacijos yra svarbūs toliau plėtojant šio reikšmingumo supratimą ir pripažinimą.

2.4

Svarbu yra išlaikyti paveldo vietų ir kolekcijų autentiškumą. Tai esminis jų kultūrinio reikšmingumo dėmuo, išreikštas iš praeities išlikusioje fizinėje medžiagoje, kolektyvinėje atmintyje ir nematerialiose tradicijose. Programos turėtų pristatyti ir interpretuoti vietų ir kultūrinių patirčių autentiškumą, kad sustiprėtų šio paveldo pripažinimas ir supratimas.

2.5

Turizmo vystymo ir infrastruktūros projektai turėtų atsižvelgti į estetinius, socialinius ir kultūrinius mastus, gamtinį ir kultūrinį kraštovaizdžius, bioįvairovės savybes ir platesnį vizualinį paveldo vietų kontekstą. Turėtų būti naudojamos pirmiausia vietinės medžiagos ir atsižvelgiama į lokalinius architektūros stilius ar vietines tradicijas.

2.6

Prieš pradedant remti ar vystyti paveldo vietas, siekiant padidinti turizmą, valdymo planuose turėtų būti įvertintos gamtinės ir kultūrinės išteklių vertės. Planuose turėtų būti nustatytos tinkamos priimtinos pokyčių ribos, visų pirma tai, kas susiję su lankytojų skaičiaus poveikiu vietos fizinėms savybėms, vientisumui, ekologijai ir bioįvairovei, vietos pasiekiamumas bei transporto sistemos, taip pat socialinė, ekonominė ir kultūrinė bendruomenės šeimininkės gerovė. Jei numatytas pokyčių lygmuo yra nepriimtinas, vystymo pasiūlymas turėtų būti pakeistas.

2.7

Turėtų būti vykdomos tęstinės turizmo veiklų bei vystymo pažangaus poveikio tam tikrai vietai ar bendruomenei vertinimo programos.

3 principas. Paveldo vietų konservavimo ir turizmo planavimas turėtų užtikrinti, kad lankytojų patirtis bus vertinga, maloni ir džiugi.

3.1

Konservavimo ir turizmo programos turėtų teikti aukštos kokybės informaciją, siekiant optimizuoti lankytojų supratimą apie reikšmingus paveldo ypatumus ir apie jų apsaugos būtinybę, leidžiant lankytojams deramai mėgautis vieta.

3.2

Lankytojams turėtų būti sudaryta galimybė patirti1 paveldo vietą savo tempu, jeigu jie to pageidautų. Konkretūs judėjimo maršrutai gali būti būtini tam, kad sumažintų poveikį vietos, jos gamtinių ir kultūrinių savybių vientisumui ir fizinei būklei.

3.3

Pagarba dvasinių vietų šventumui, praktikoms ir tradicijoms yra svarbi sąlyga vietos ar vietovės valdytojams, lankytojams, politikams, planuotojams ir turizmo operatoriams. Lankytojai turėtų būti skatinami elgtis kaip laukiami svečiai ir gerbti bendruomenės šeimininkės vertybes ir gyvenseną, atmesdami vagystės galimybę ar neteisėtą prekybą kultūros vertybėmis, ir elgtis atsakingai, kad panorėję grįžti būtų vėl laukiami.

3.4

Turizmo veiklų planavimas turėtų numatyti lankytojams teikti atitinkamas komforto, saugumo ir gerovės paslaugas, kurios sustiprintų apsilankymo džiugesį, bet neturėtų neigiamo poveikio reikšmingoms savybėms ar ekologinėms ypatybėms.

4 principas. Bendruomenės šeimininkės ir autochtoninės tautos turėtų dalyvauti išsaugojimo ir turizmo planavimo procese.

4.1

Turėtų būti gerbiamos regioninio ir vietinio lygmens bendruomenės šeimininkės, nuosavybės savininkų ir tiesiogiai susijusių autochtoninių tautų, kurie gali naudotis tradicinėmis teisėmis ir atsakomybe savo žemėje ir jos reikšmingose vietose ar vietovėse, teisės ir interesai. Jie turėtų dalyvauti nustatant jų paveldo išteklių, kultūrinių praktikų ir šiuolaikinių kultūrinių raiškų turizmo kontekste tikslus, strategijas, politiką ir identifikavimo, konservavimo, valdymo, pateikties ir interpretavimo protokolus2.

4.2

Nors bet kokios konkrečios vietos ar regiono paveldas gali būti pasaulinės svarbos, tačiau kai kurių bendruomenių ar autochtoninių tautų poreikiai ir norai apriboti ar valdyti fizinę, dvasinę ar intelektualinę prieigą prie tam tikrų kultūrinių praktikų, žinių, tikėjimų, veiklų, artefaktų ar vietų bei vietovių turėtų būti gerbiami.

5 principas. Turizmo ir konservavimo veiklos turėtų būti naudingos bendruomenei šeimininkei.

5.1

Politikai turėtų skatinti priemones, skirtas teisingai ir nešališkai paskirstyti turizmo teikiamas naudas3 tarp šalių ir regionų, siekdami pagerinti socioekonominės raidos lygius ir, kur reikia, prisidėti prie skurdo mažinimo.

5.2

Konservavimo valdymas ir turizmo veiklos bendruomenės šeimininkės ar vietos bendruomenės vyrams ir moterims turėtų teikti lygiateises ekonomines, socialines ir kultūrines naudas visuose lygmenyse per švietimą, mokymą ir sukuriant nuolatinio įdarbinimo galimybes4.

5.3

Didelė dalis pajamų, gautų specialiai iš paveldo vietoms skirtų turizmo programų, turėtų būti paskirstyta šių vietų, įskaitant jų gamtinę ir kultūrinę aplinką, apsaugai, konservavimui ir pristatymui. Jei įmanoma, lankytojai turėtų būti informuojami apie šį pajamų paskirstymą.

5.4

Turizmo programos turėtų skatinti gidų ir vietos ar vietovės interpretuotojų5 iš bendruomenių šeimininkių mokymą ir užimtumą bei įdarbinimą, siekiant pagerinti vietinių gyventojų įgūdžius pristatant ir aiškinant savo kultūrines vertybes.

5.5

Paveldo interpretavimo ir švietimo programos, vykdomos bendruomenėse šeimininkėse, turėtų skatinti vietinių vietos ar vietovės interpretuotojų dalyvavimą. Programos turėtų remti žinių ir pagarbos savo paveldui sklaidą ir tuo skatinti vietos gyventojus imtis tiesiogiai domėtis jo priežiūra ir konservavimu.

5.6

Konservavimo valdymo ir turizmo programos turėtų apimti švietimo ir mokymo galimybes politikams, planuotojams, tyrėjams, projektuotojams, architektams, interpretuotojams, konservatoriams-restauratoriams ir turizmo operatoriams. Dalyviai turėtų būti skatinami suprasti ir padėti išspręsti kartais konfliktinius klausimus, galimybes ir problemas, su kuriomis susiduria jų kolegos.

6 principas. Turizmo skatinimo programos turėtų saugoti ir stiprinti gamtinius ir kultūrinius paveldo ypatumus.

6.1

Turizmo skatinimo programos turėtų sukurti realius lūkesčius ir apie specifinius vietos ar bendruomenės šeimininkės paveldo ypatumus atsakingai informuoti potencialius lankytojus, tuo skatinant juos elgtis prideramai.

6.2

Paveldo reikšmės vietos ir kolekcijos turėtų būti propaguojamos ir valdomos taip, kad apsaugotų jų autentiškumą ir, mažinant atvykimo srautų svyravimus ir vengiant pernelyg didelio lankytojų skaičiaus vienu metu, sustiprintų lankytojų patirtį.

6.3

Turizmo skatinimo programos turėtų sudaryti sąlygas platesniam naudos paskirstymui ir, skatindamos lankytojus patirti daugiau kultūrinio ir gamtinio regiono ar vietovės ypatumų, sumažintų srautus populiaresnėse vietose.

6.4

Vietinių amatų ir kitų produktų skatinimas, platinimas ir pardavimas turėtų sudaryti sąlygas bendruomenei-šeimininkei gauti pakankamą socialinę ir ekonominę grąžą, kartu užtikrinant, kad jų kultūros vientisumas nedegraduotų.

Vertėja  Rasa Butvilaitė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Turimas galvoje ne tik intelektualinis pažinimas, bet ir emocinės patirtys, kurias lankytojams sukelia buvimas paveldo vietoje ar vietovėje.
2 Vert. koment. „Identifikavimo, konservavimo, valdymo, pateikties ir interpretavimo protokolai“ – turimos galvoje preliminarios sutarčių tarp suinteresuotų šalių sąlygos, kurios vėliau tampa išvardytų sričių teisinių reglamentų pagrindu. Derybiniai protokolai ypač svarbūs tam tikrų autochtoninių tautų atveju, nes lemia komunikacinę specifiką, jos etinius principus (pvz., teisingos elgsenos ir procedūrines taisykles, kurių reikia laikytis formaliose situacijose, pagarba vietinėms gyvensenos, dvasinių, religinių ir kitų kultūrinių praktikų tradicijoms).
3 Vert. koment. Turima galvoje pridėtinė sukurtos turizmo infrastruktūros vertė, gaunamos įplaukos, taip pat ir piniginės lėšos, skiriamos kurti ar vystyti turizmo infrastruktūrą.
4 Vert. koment. Turimas galvoje įdarbinimas visą darbo dieną ir (arba) savaitę, t. y. „visu etatu“.
5 Vert. koment. Vietos ar vietovės interpretuotojas – tai specialistas, kuris renka, kaupia ir teikia informaciją apie vietos ar vietovės reikšmingumą, vertingąsias savybes ir turizmo išteklius (paveldo objektus, vietas ar vietoves, galinčius dominti turistus arba skirtus jų reikmėms), turizmo paslaugas, vykdo informacijos sklaidą (pvz., rengia, leidžia, platina informacinius bei kartografinius leidinius apie vietos ar vietovės reikšmingumą, vertingąsias savybes, turizmo išteklius ir turizmo paslaugas), atlieka komunikacines funkcijas tarp vietos gyventojų ir turistų, aiškina semantines vietos ar vietovės prasmes; bendruomenei, kurioje paveldas yra, ir lankytojams skleidžia žinias apie jo reikšmingumą ir išsaugojimo būtinybę.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1999; © Rasa Butvilaitė, 2016