VIETINIO IR TRADICINIO PASTATYTOJO PAVELDO CHARTIJA (1999 m.) [EN]

Ratifikuota ICOMOS 12-osios generalinės asamblėjos Meksike, 1999 m. spalio mėn.

ĮŽANGA

Visos tautos yra ypač prisirišusios prie vietinio ir tradicinio1 pastatytojo paveldo ir labai juo didžiuojasi. Jis priimamas kaip charakteringas ir patrauklus visuomenės kūrinys. Jis atrodo neformalus, tačiau turi savo tvarką. Jis utilitarus, tačiau tuo pat metu yra įdomus ir gražus. Jis yra ir šiuolaikinio gyvenimo branduolys, bet tuo pat metu ir visuomenės istorijos dokumentinis įrašas. Nors jis sukurtas žmogaus, tačiau yra ir laiko kūrinys. Žmonių paveldo srityje būtų negarbinga neišsaugoti šios tradicinės darnos, kuri yra paties žmogaus gyvenimo šerdis.

Vietinis ir tradicinis pastatytasis paveldas yra svarbus. Tai pamatinė konkrečios bendruomenės kultūros arba jos ryšio su savo teritorija raiška, tačiau tuo pat metu šis paveldas atskleidžia visą pasaulio kultūrų įvairovę.

Vietinė ir tradicinė statyba yra papročiais, įprastine veikla grįstas ir natūralus būdas, kuriuo bendruomenės kuria savo būstus. Tai tęstinis procesas, apimantis būtinus pokyčius ir nuolatinį pritaikymą, reaguojant į socialinį ir aplinkos spaudimą. Visame pasaulyje šiai tradicijai kyla grėsmė neišlikti, nes ją veikia ekonominio, kultūrinio ir architektūrinio supanašėjimo jėgos. Pamatinę problemą – kaip pasipriešinti šioms jėgoms – spręsti privalo bendruomenės, bet taip pat ir valdžios institucijos, planuotojai, architektai, paveldosaugininkai, daugiadalykės specialistų grupės.

Dėl kultūros panašėjimo ir pasaulinės socioekonominės transformacijos vietinės ir tradicinės struktūros yra nepaprastai pažeidžiamos, susiduria su rimtomis pasenimo2, vidinės pusiausvyros ir integravimosi problemomis.

Todėl, papildant Venecijos chartiją, būtina įtvirtinti mūsų vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo globai ir apsaugai skirtus principus.

BENDRIEJI KLAUSIMAI

  1. Vietiškumo ir tradiciškumo pavyzdžius galima atpažinti pagal:
    a) visą bendruomenę siejantį statybos pobūdį;
    b) atpažįstamą vietos arba regiono charakterį, jautriai atliepiantį aplinką;
    c) stiliaus, formos ir pavidalo sanglaudą arba tradiciškai suformuotų statinių tipų naudojimą;
    d) tradicinę ir neformaliais būdais perduodamą formų kūrimo ir statybos patirtį;
    e) veiksmingą atsaką funkciniam, socialiniam ir aplinkos spaudimui;
    f) veiksmingą tradicinių statybos sistemų ir amatų taikymą.
  2. Vietinio ir tradicinio paveldo branginimas ir sėkminga apsauga priklauso nuo visuomenės įsitraukties ir palaikymo, nepertraukiamo naudojimo ir palaikomosios priežiūros.
  3. Valdymo ir kitos atsakingos valdžios institucijos privalo pripažinti visų bendruomenių teisę palaikyti savo gyvenimo tradicijas, saugoti jas visomis prieinamomis teisinėmis, administracinėmis bei finansinėmis priemonėmis ir perduoti ateities kartoms.

KONSERVAVIMO PRINCIPAI

  1. Vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo konservavimas privalo vykti remiantis daugiadalyke patirtimi, tuo pat metu pripažįstant tiek kaitos ir vystymosi neišvengiamumą, tiek pareigą gerbti konkrečios bendruomenės sukurtą kultūrinį tapatumą.
  2. Šiuolaikiniai elementai vietiniuose ir tradiciniuose pastatuose, jų grupėse ir gyvenvietėse privalo gerbti šio paveldo kultūrines vertes ir tradicinį charakterį.
  3. Tik retais atvejais vietiškumą ir tradiciškumą reprezentuoja pavienės struktūros, todėl juos geriausiai konservuoti, kiekviename regione prižiūrint ir išlaikant reprezentatyvaus pobūdžio grupes bei gyvenvietes.
  4. Vietinis ir tradicinis pastatytasis paveldas yra integrali kultūrinio kraštovaizdžio dalis, todėl į šį sąryšį būtina atsižvelgti kuriant konservavimo metodus.
  5. Vietiškumas ir tradiciškumas apima ne vien statinių, struktūrų ir erdvių fizinę formą bei audinį, bet ir jų naudojimo bei supratimo būdus, taip pat jiems priskiriamas tradicijas ir nematerialias asociacijas.

GAIRĖS PRAKTIKAI

  1. Moksliniai tyrimai ir dokumentavimas
    Bet kuriuos fizinius darbus vietinėse ir tradicinėse struktūrose reikia vykdyti atsargiai, o prieš juos pradedant, atlikti išsamią ir visapusišką tokios struktūros formos ir sandaros analizę. Pastarąjį dokumentą privalu saugoti viešai prieinamame archyve.
  2. Išdėstymas, kraštovaizdis ir statinių grupės
    Intervencijos į vietines ir tradicines struktūras reikėtų atlikti tokiu būdu, kad būtų gerbiamas ir palaikomas jų išdėstymo vientisumas, materialiojo ir kultūrinio3 kraštovaizdžio sąryšis, taip pat struktūrų tarpusavio ryšiai.
  3. Tradicinės statybos sistemos
    Tradicinių statybos sistemų, taip pat su vietiškumu ir tradiciškumu susijusių amatininkystės įgūdžių tęstinumas yra pamatinis vietinės ir tradicinės raiškos dalykas, kuris iš esmės svarbus ir taisant bei restauruojant šias struktūras. Tokius įgūdžius būtina išlaikyti, dokumentuoti ir švietimo bei profesinio mokymo priemonėmis perduoti naujoms amatininkų ir statytojų kartoms.
  4. Medžiagų ir dalių pamainymas
    Šiuolaikinis naudojimas pagrįstai reikalauja perdirbimų, tačiau jų pobūdį reikėtų atitinkamai paveikti taikant ir kitas priemones, visoje struktūroje palaikančius raiškos, pavidalo, tekstūros, formos ir statybinių medžiagų nuoseklumą bei suderinamumą.
  5. Pritaikymas
    Vietinių ir tradicinių struktūrų pritaikymą bei pakartotinį naudojimą reikėtų įgyvendinti taip, kad būtų gerbiamas konkrečios struktūros, jos charakterio ir formos vientisumas, tačiau tuo pat metu ši struktūra turėtų atitikti priimtinus gyvenimo standartus. Tais atvejais, kai vietinės ir tradicinės formos naudojamos nepertraukiamai, tinkama intervencijos priemonė gali būti bendruomenės etinis kodeksas4.
  6. Pokyčiai ir laikotarpio restauravimas5
    Ilgainiui atsiradusius pokyčius reikia priimti ir suprasti kaip svarbius vietinės ir tradicinės architektūros apsektus. Darbai šio paveldo struktūrose įprastu atveju neturėtų siekti visų statinio dalių atitikties vieninteliam laikotarpiui.
  7. Mokymas
    Siekdamos konservuoti kultūrines vietinės ir tradicinės raiškos vertes, valdymo ir kitos atsakingos valdžios institucijos, grupės bei organizacijos privalo skirti ypatingą dėmesį šiems dalykams:
    a)    konservatoriams-restauratoriams skirtoms švietimo programoms, apimančioms vietiškumo ir tradiciškumo principus;
    b)   profesinio mokymo programoms, kurios padėtų bendruomenėms palaikyti tradicines statybos sistemas, medžiagas ir amatininkystės įgūdžius;
    c)    pažintinėms programoms, kurios padėtų geriau informuoti visuomenę, ypač jaunesniąją kartą, apie vietiškumą ir tradiciškumą.
    d) vietinės ir tradicinės architektūros regioniniams tinklams, skirtiems keistis profesinėmis žiniomis ir patirtimis.

CIAV6: Madridas, 1996 m. sausio 30 d.; Jeruzalė, 1996 m. kovo 28 d.; Mikkeli, 1998 m. vasario 26 d.; Santo Domingas, 1998 m. rugpjūčio 26 d.; ICOMOS: Stokholmas, 1998 m. rugsėjo 10 d.

Vertėja  Jūratė Markevičienė


ORIGINALO NUORODOS IR KOMENTARAI LIETUVIŠKAM VERTIMUI

1 Vert. koment. Angl. vernacular. Pažodžiui išvertus, reiškia gimtąjį (apie kalbą) – gimtoji kalba, vietinis dialektas, prastakalbė arba vietinį, paprastąjį (apie architektūrą, statybą ir pan.). Lietuvoje šis žodis kartais verčiamas kaip liaudies (architektūra). Tačiau nė viena iš šių sąvokų tiksliai neperteikia šioje Chartijoje ir visuose kituose ICOMOS dokumentuose vartojamos prasmės. Todėl verčiant pasirinktas plėtinys vietinė ir tradicinė, kurį ateityje galbūt pakeistų sukurta nauja sąvoka.
2 Vert. koment. Kalbama ne apie senėjimą (kuris saugomas, nes yra vertingas paveldo autentiškumo liudijimas), bet apie fizinį ir moralinį susidėvėjimą, kai senas daiktas arba statinys nebetinka utilitariai naudoti.
3 Vert. koment. Turimas galvoje ne žmogaus sukurtas materialusis kraštovaizdis, bet nematerialioji kraštovaizdžio raiška, jo vertybiniai aspektai.
4 Vert. koment. Turima galvoje, kad senosios bendruomenės, ypač autochtoninės, yra sukaupusios daugelio kartų žinojimą ir įgūdžius, kurie glūdi ritualuose ir papročiuose. Tokios bendruomenės neretai sakralizuoja savo gyvenamosios aplinkos formavimą, iki šiol laikosi su tuo susijusių ritualų, taip pat vadovaujasi šimtmečius besiformavusia paprotine teise ir bendruomenės etiniu reikalavimu veikti ir elgtis „kaip priimta“.
5 Vert. koment. „Laikotarpio“, arba „stilistinis“, restauravimas – XIX a. restauravimo teorijos ir praktikos suformuotas požiūris apie paveldo vertybės kadaise turėtą „stiliaus grynumą“, kuris prarastas laikui slenkant. Todėl siekta atkurti „originalųjį“ pavidalą bei „vieną ir tą patį stilių“ (iš pradžių pirminį, dažniausiai gotikinį, vėliau ir „iškiliausio laikotarpio“ (irgi prarastą) pavidalą. Venecijos chartijoje pasisakoma prieš laikotarpio restauravimą teigiant, kad „turi būti gerbiami vertingi visų epochų indėliai į paminklo statybą, nes stiliaus vienovė nėra restauravimo tikslas“ (11 straipsnis).
6 Vert. koment. ICOMOS vietinio ir tradicinio pastatytojo paveldo tarptautinis mokslinis komitetas.

Vilnius 2016

© ICOMOS, 1999; © Jūratė Markevičienė, 2016